Rugpjūčio 18 d. minime Laurą ir Florą ir jų draugus kankinius (II a.)

Lauras ir Floras gyveno II a. - gimė Konstantinopolyje, mirė Ilirijoje (dab. Balkanų vakarinė dalis).

Romos Martirologijoje jie minimi kartu su šventaisiais Prokulu ir Maksimu, su nuorodomis į Ortodoksų šventųjų gyvenimų aprašymus (Sinasarijus) ir Graikų raštus. Lauras ir Floras buvo laikomi broliais, akmenskaldžiais, namų statytojais, Prokulo ir Maksimo mokiniais.

Prokulas ir Maksimas, krikščionys, buvo nukankinti imperatoriaus Adriano (117-138) valdymo metu, todėl broliai nutarė palikti Konstantinopolį (tuo metu vadintą Bizantijumi) ir persikelti į Iliriją, kuri nuo 27 m. e. metų tapo romėnų provincija, kur Ulpiano mieste ėmė tarnauti regiono romėnų vadovui, Licijonui.

Pasakojama, kad Licinijus, imperatoprienės Elpidijos sūnus, jų paprašė pastatyti šventyklą. Darbai buvo baigti laiku, bevykstant statybai, nutiko stebuklas – kai pagonių šventiko Anastazijaus sūnui, kuris dalyvavo statyboje, į akį pateko skeveldra, du broliai stebuklingai jį pagydė. Jaunasis Aleksandras atsivertė į krikščionybę, o po to – ir jo tėvas, Anastazijus, tapo krikščionimi.

Floras ir Lauras, pamatę, kad šventykloje statomos pagonių stabų statulos, suorganizavo krikščionišką procesiją su kryžiumi, ir po to surinko grupę vargšų, su kuriais įsiveržė į šventovę ir sunaikino pagonių statulas.

Visi buvo suimti ir nuteisti, vargšai buvo sudeginti gyvi, tuo tarpu Floras ir Lauras, po apklausos buvo įmesti į gilią duobę ir palaidoti gyvi.

Pasibaigus šimtmečius trukusiems persekiojimams prieš krikščionis, Lauro ir Floro kūnus stebuklingai atrado Ulpiano krikščionys. Pasakojama, kad jų relikvijos buvo saugomos graikų Kristaus Pantokrato vienuolyne Konstantinopolyje.

Jų atributas – palmės šakelė.