Aušrinės Marijos vienuolynas. Rasos Baškienės nuotrauka

Kokią naudą ir dievišką malonumą teikia dykumos vienuma bei tyla juos mylintiems, žino tik tie, kurie tai patyrė“ (Šv. Brunonas).

Šventoji Dvasia visais laikais tikinčiuosius kvietė garbinti Kūrėją tyloje ir vienumoje. Pirmaisiais krikščionybės amžiais trokštantieji sekti paskui Jėzų Kristų keliavo į Egipto ir Palestinos dykumas. Šį pašaukimą XI amžiuje priėmė vokiečių kilmės vienuolis Brunonas, įkūręs Kartūzų vienuoliją. Gyvenimas dykumoje – tai Jėzaus ir jo neregimo, paslėpto Tėvo Veido kontempliacija, nuolatos atnaujinama Šventosios Dvasios dvelksmo. Toks gyvenimas trykšta iš tyro Evangelijos šaltinio bei Mergelės Marijos mokyklos, todėl jam būdinga tyla, vienuma ir broliška bendrystė, nuolatinė malda ir liturgijos šventimas, taip pat fizinis darbas kaip kūrinijos grožio atspindys.

1950 metų lapkričio 1 d., popiežiui Pijui XII skelbiant Mergelės Marijos Dangun Ėmimo su kūnu ir siela dogmą, Šv. Petro aikštėje septyni prancūzų piligrimai pajuto kvietimą viską paaukoti tam, kad kurtųsi naujos bendruomenės, kurių pašaukimas būtų gyventi Dievo Motinos, esančios Trejybės širdyje, gyvenimą, garbinant Dievą Dvasia ir Tiesa. Tarp piligrimų buvęs kunigas ėmėsi naujosios kongregacijos organizavimo darbų. Viena piligrimė pasiūlė namą, o kita pažadėjo finansinę paramą. Pirmosios naujosios bendruomenės priore tapo sesuo Marie, dviejų piligrimų dukra, jautusi, kad dėl silpnos sveikatos negalės tapti dominikone. Po trijų mėnesių, vasario 2 d., dvi pirmosios naujosios kongregacijos vienuolės išvyko į naująją savo būsimo vienuolyno vietą atokiame Prancūzijos kaimelyje.

Aušrinės Marijos vienuolynas. Vienuolyno archyvo nuotrauka

Naujoji Betliejaus, Mergelės Marijos Dangun Ėmimo ir Šventojo Brunono kongregacija plėtėsi, vienuolynai steigėsi Prancūzijoje, Belgijoje, Izraelyje, JAV, Lenkijoje, Ispanijoje, Kanadoje. Šiuo metu yra 37 vienuolijos, kurioms priklauso 700 vienuolių. 1994 m. kardinolo Audrio Juozo Bačkio kvietimu į Trakus atvyko keturios vienuolės, kurios dairėsi vietos vienuolynui Lietuvoje. Gana triukšmingi Trakai joms netiko, tad, sulaukusios tuometinio Kaišiadorių vyskupo Juozo Matulaičio oficialaus kvietimo, atvyko į Paparčius. Paparčiuose jos sutiko kunigą Bernardą, kuris pasiūlė sesėms bendruomenę kurti Paparčiuose. Sesės iki šiol prisimena, su kokiu entuziazmu jas sutiko Paparčių bendruomenė. Šaltoje pilnoje žmonių bažnyčioje jos buvo sutiktos kaip karalienės – su duona ir druska.

Tokia buvo pradžia. Vėliau vyko naujojo vienuolyno ir bažnyčios statybos, kurioms vadovavo iš Prancūzijos atvykusi vienuolyno vyresnioji sesuo Marie-Reine. 1997 m. Betliejaus, Mergelės Marijos Dangun Ėmimo ir Šv. Brunono vienuolynas pradėjo savo veiklą Paparčiuose.

Vienuolyno gyvenimo ritmas

Aušrinės Marijos vienuolynas. Vienuolyno archyvo nuotrauka

Vienuolių gyvenimo ritmui būdinga išmintinga pusiausvyra tarp vienumos ir bendruomeniškumo. 19 vienuolyne gyvenančių seserų turi skirtingą dienos ritmą. Bažnyčios varpas jas kviečia melstis 7 kartus per dieną. Anksti rytą vyksta Laukimo liturgija: „Sužadėtinis ateina viduryje nakties, tu jo lauki, tu eini jo pasitikti“. Po to Rytmetinės valandos liturgijai vienuolės renkasi į bažnyčią. Rytmetinės metu giedama prancūziškai ir lietuviškai, garsiai skaitoma, šlovinamas ir garbinamas Viešpats, kurio garbei smilkomi smilkalai. Vėliau meldžiamasi Tercijos, Sikstos, Nonos valandomis, prisimenant, kad trečią valandą apaštalams buvo atsiųsta Šventoji Dvasia, šeštą valandą Kristus buvo nukryžiuotas, devintą valandą Jis mirė ant kryžiaus. Šiomis valandomis sesės meldžiasi vienos savo celėse. Po to vėl visos renkasi melstis kartu Vakarinės valandos liturgijoje. Naktinės valandos metu meldžiamasi prieš miegą.

Aušrinės Marijos vienuolynas. Rasos Baškienės nuotrauka

Pirmadienį, Dykumos dieną, sesės, panirusios į maldą, nebendrauja tarpusavyje. Šeštadienį jos susirenka į kapitulą klausytis katechezės ir atsiprašyti viena kitos dėl meilės stokos praėjusią savaitę. Sekmadienis yra bendrystės diena, kartu einama pasivaikščioti, valgoma vienuolyno refektoriuje. Kelis kartus per metus vienuolyno seserys vyksta į piligrimines keliones. Tos, kurios gali, eina pėsčiomis, tos, kurios negali – važiuoja. Išeinama labai anksti ryte – 4 ar 5 valandą, grįžtama jau vėlai vakare.

Darbas, kuriuo uždirbama kasdienė duona

Vienuolyno seserys dirbdamos rūpinasi savo pragyvenimu, kartu tarnaudamos Bažnyčiai. Jų pagaminti darbeliai liudija tikėjimą ir padeda pasauliečiams atrasti Dievą. Triūsdamos jos nepamiršta maldos, kuri išgrynina širdį, sustiprina ryšį su Dievu ir viso pasaulio žmonėmis, sunkiai dirbančiais, kad išlaikytų savo šeimas.

Sekdamos ikonografijos tradicija, vienuolės tapo ikonas, iliustruoja Dievo Žodį, siuva ir siuvinėja liturginius rūbus. Iš medžio, metalo, gintaro, odos ir molio gamina skulptūrėles, medalikėlius, rožinio vėrinius, kopinėja medų.

Svetingumas

Buvau keleivis, ir mane priėmėte...“ ( Mt 25, 34–46)

Abraomas, Mambrės slėnyje priimdamas tris svečius, priėmė patį Dievą. Ištikimi šiai biblinei ir Rytų vienuolių tradicijai vienuoliai ir vienuolės suteikia dykumos prieglobstį atvykusiems.

Svetingumas yra labai svarbi vienuolyno gyvenimo dalis. Paparčių vienuolyno seserys turi Priėmimo namus atvykstantiems į vienuolyną pasimelsti ir pabūti vienumoje. Svečiams skirti atskiri nedideli nameliai – ermitažiukai, šeimos gali apsistoti kiek atokiau stovinčiame name. Norintieji atvykti iš anksto pasiskambina ir paprašo, kad juos priimtų. Atvykusieji gyvena seserų gyvenimo ritmu, dalyvauja liturgijoje, šventose mišiose, adoracijoje.

Aušrinės Marijos vienuolynas. Vienuolyno archyvo nuotrauka

Pačios seserys gyvena Aukštutiniuose ir Žemutiniuose namuose. Aukštutiniuose namuose atskirose celėse gilios vienumos ritmu gyvenančios sesutės iš savo celių išeina tik du kartus per dieną. Žemutiniai namai skirti vienuolėms, dirbančioms įvairius darbus, priimančioms svečius. Vienuolyno ermitažus jungia galerija, vedanti į bažnyčią. Paparčių vienuolynas kol kas dar neturi galutinai įrengtų namų, tačiau toks modelis būdingas visai kongregacijai.

Norinčiųjų atvykti netrūksta. Vienuolynas dažnam, atsidūrusiam dykumoje, tampa maitinančios duonos namais.

Duona, amžių tėkmėje minkyta daugybės moterų rankomis,

Duona, suformavusi mūsų žmogiškumą lyg nematomą grandinę“

(iš vienuolyno sesers eilėraščio „Duona“)