jesuit.org nuotrauka

Antiamerikietiškumas yra senas (jei ne senesnis) kaip pati Amerikos revoliucija. Kaip ir visos valstybės, Amerika turi trūkumų. Tačiau šios ydos patraukia neproporcingą likusio pasaulio dėmesį. Iš dalies dėl Amerikos žiniasklaidos dydžio ir pasaulinio masto sklaidos, taip pat dėl JAV kaip supergalios statuso. Pasaulio mastu Argentinos ar Italijos pasirinkimai tarptautiniams santykiams neturi tiek įtakos, kiek JAV sprendimai.

Dalį įžvalgiausių Amerikos analizių parašė ne amerikiečiai. Pavyzyds – Alexis de Tocquieville‘io „Demokratija Amerikoje“ (1835 m.). Tačiau nepaisant JAV tenkančio dėmesio intensyvumo ir masto, nesunku rasti protingų ne amerikiečių straipsnių, apmąstančių didžiulius nesusipratimus, ir retkarčiais pasitaikančio akivaizdaus politinių, ekonominių ir kultūrinių srovių, formuojančių Ameriką, neišmanymo.

Liepos mėnesį „La Civiltà Cattolica“ – itališkame jėzuitų dusyk per mėnesį leidžiamame žurnale, turinčiame beveik oficialų statusą, kadangi Vatikano valstybės sekretoriatas peržiūri spausdinamas publikacijas – pasirodė keistas straipsnis. Teksto „Netikėtas ekumenizmas: evangelinis fundamentalizmas ir katalikiškas integralizmas“ autoriai tėvas Antonio Spadaro SJ (vyriausiasis žurnalo redaktorius) ir presbiterionų pastorius Marcelo Figueroa (vyriausiasis argentinietiškos laikraščio „L‘Osservatore Romano“ versijos redaktorius) dėsto įvairius teiginius apie konkrečias politines ir religines tendencijas JAV, kurie yra geriausiu atveju silpni ir, be abejonės, nekompetentingi.

Pažvelkime į autorių brėžiamą analogiją tarp tam tikrų amerikiečių evangelikų srovių ir „Islamo valstybės“ teologinės perspektyvos. Kiek man žinoma, save fundamentalistais vadinantys amerikiečiai negriauna dviejų tūkstančių metų senumo architektūros paveldo, nekerta galvų musulmonams, nelinčiuoja krikščionių Vidurio Rytuose, neplatina šlykščios antisemitinės literatūros, nežudo aštuoniasdešimtmečių prancūzų kunigų. Taip pat ginčytinas straipsnio teiginys, kad Šventoji Romos imperija įsteigta kaip Dievo karalystės žemėje įgyvendinimo pastanga. Tokia analizė nustebins rimtus istorikus, tyrinėjančius šį sudėtingą politinį darinį, kuris, kaip sakoma, nebuvo nei šventas, nei Romos, nei imperija.

Straipsnyje dar teigiamos sąsajos tarp skepsio klimato kaitos atžvilgiu, baltųjų pietinių valstijų gyventojų tikėjimo (pritaikyti kitai rasinei grupei tokie komentarai kai kurių būtų pasmerkti kaip balansuojantys ant fanatizmo ribos) ir apokaliptinės kai kurių amerikiečių evangelikų mąstysenos. Apskritai tvirtinama, kad minėti reiškiniai atspindi ir kursto JAV manihėjišką pasaulio supratimą. Tada dar pristatoma savotišku būdu susiejama klestėjimo teologija ir pastarojo meto pastangos apsaugoti religijos laisvę Amerikoje.

Be abejo, evangelikai mokslininkai ir kiti išryškintų daugybę problemų straipsnyje dėl evangelinės krikščionybės ir fundamentalizmo istorijos Amerikoje nesupratimo. Mano bičiulis, agnostikas, vienas svarbiausių amerikiečių evangelikalizmo tyrinėtojų prestižiniame pasaulietiniame universitete, apibūdino straipsnio požiūrį kaip „juokingai nemokšišką“. Taip pat įtariu pastorių Figueroa ir tėvą Spadaro užmirštant, kad pastaraisiais dešimtmečiais daugybė evangelikų tapo prigimtinės teisės šalininkais, kas bet kuriam rimtam krikščioniui suteikia imunitetą nuo fideistinių polinkių. Visgi du straipsnio autorių pareiškimai verti detalesnio atsako.
Kas manichėjiška?

Autoriai tvirtina, kad evangelinis fundamentalizmas prisidėjo prie manichėjiško Amerikos tarptautinių santykių supratimo. Tačiau popiežius Pranciškus, kaip jie įrodinėja, atmeta bet kokią perspektyvą, kurioje pasaulis matomas tarp šviesiųjų ir tamsiųjų jėgų. Vietoj to, teigia autoriai, popiežius išmintingai valstybių konfliktų priežastimi pripažįsta „kovą dėl galios“.

Be abejonės, kai kuriuos tarptautinius veikėjus motyvuoja galia. Tačiau taip pat svarbu pripažinti, kad tam tikros idėjos – kaip antai marksizmas-leninizmas, islamistų džihadizmas ar nacionalsocializmas – skatino daugiašalius judėjimus ir atskiras valstybes veikti kenksmingai dėl to, kad kenksmingos pačios jų idėjos. Amerikiečiai (ir visi kiti) nėra papirkti manichėjizmo, jei šitai atpažįsta ir vadina daiktus tikraisiais jų vardais. Tai paprasčiausias supratimas, kad kai kurios idėjos yra iš tiesų pavojingos ir skatina žmones, net tautas labai blogai elgtis.

Tarkime, negali suprasti kairiojo populistinio Venesuelą dabar griaunančio režimo, nebent suvoki, kad jo lyderius ir šalininkus iš dalies motyvuoja giliai konfliktinė pasaulėžiūra, daugiausia atvirai kylanti iš Markso ir Lenino (tą pasakytų bet kas, klausęs trumpų trijų valandų velionio Hugo Chávezo kalbų per televiziją). Verta prisiminti, kad 1983-iaisiais prezidentui Ronaldui Reaganui pavadinus Sovietų Sąjungą „blogio imperija“, milijonai žmonių už geležinės uždangos išsyk suprato, apie ką jis kalba. Jie žinojo, kad sistemos, kuriose jiems teko gyventi, buvo susukurtos remiantis blogomis idėjomis apie žmogaus ir visuomenės prigimtį.

Maža to, tai, kad kai kurie amerikiečiai apibūdina (dažnai tiksliai) tam tikrus režimus kaip blogus, nereiškia, kad jog galvoja Ameriką esant Dievo karalystės žemėje užuomazga. Gausybė amerikiečių evangelikų šiandien labai sielojasi, pavyzdžiui, dėl valstybės elito ir populiariosios kultūros. Jie nedelsia išryškinti šių silpnybių, net ir besireiškiančių jų pačių gretose. Tai turėtų priversti kiekvieną Vakarų europietį ar lotynų amerikietį stabtelti prieš priskiriant manichėjišką pasaulio sampratą milijonams Amerikos krikščionių.

Dr. Samuelis Greggas LR Seime 2013 metais. 

Evgenios Levin nuotrauka

Ekumenizmas, evangelikai, katalikai

Antroji problematiška, daugiau dėmesio reikalaujanti Spadaro ir Figueroa‘os straipsnio tezė yra ryšio tarp katalikų ir evangelikų Amerikoje nusakymas. Dėl jų santykių kunigas ir pastorius turi rimtų abejonių. Autoriai teisingai pažymi, kad pastaraisiais dešimtmečiais daug katalikų ir evangelikų rado bendrą kalbą tokiais klausimais kaip „abortai, tos pačios lyties asmenų santuokos, religinis ugdymas mokyklose ir kiti reikalai, kurie įprastai laikomi moraliniais ar vertybiniais“. Tuomet jie papildo, kad „tiek evangelikai, tiek katalikų integralistai smerkia tradicinį ekumenizmą, tačiau skatina konflikto ekumenizmą, kuris suvienija juos nostalgiškoje svajonėje apie teokratinio pobūdžio valstybę“.

„Katalikų integralistais“, galime drąsiai teigti, autoriai laiko daugybę Amerikos katalikų (dažnai vadinamų „konservatyviais“), pasirinkusių tapti evangelikų sąjungininkais ginti gyvybės kultūrą ir religijos laisvę nuo doktriniško sekuliarizmo, įsišėlusio valdant Baracko Obamos administracijai. Bet dauguma tų katalikų nėra „integralistai“, ką jau kalbėti apie teokratijos laukimą. Visiškai priešingai. Lygiai taip ir dauguma evangelikų Amerikoje nebruka teokratinės darbotvarkės.

Jei pažvelgtume į visus pareiškimus mokslininkų ir intelektualų, įsitraukusių į tokius judėjimus kaip „Evangelikai ir katalikai drauge“, pamatytume, kad ten nėra nė užuominos apie teokratinius siekius. Ekumeniška į šias pastangas įsitraukusiųjų diskusija laikui bėgant davė tikrų vaisių: išsiaiškinti bendrumai, pašalinti klaidingi supratimai, nustatytos tikros doktrininės raudonos linijos ir sferos, kur praktine veikla drauge galima siekti bendrojo gėrio. Tai absoliutus kontrastas banalybėms, nusakančioms ekumenizmą su sparčiai mažėjančiomis liberaliomis vyraujančiomis protestantų konfesijomis, seniai atsisakiusiomis esminių krikščioniškų tikėjimo ir moralės ortodoksijų, kurias evangelikai toliau griežtai saugo.

Be to, Amerikos evangelikų ir katalikų argumentai vis dažniau pristatomi visuomenei suprantamais argumentais. Pavyzdžiui, kad negimusi gyvybė turi teisę į tokią pat apsaugą nuo neteisingos mirties kaip ir bet kuris kitas žmogus, kad religijos laisvė pranoksta sąžinės laisvę ar kad tėvai turi teisę reikalauti jų vaikų nemokyti „gender“ ideologijos kvailysčių mokyklose. Katalikai turi seną tokio dalyvavimo politinėje diskusijoje tradiciją. Pastaraisiais metais tai perima ir vis daugiau evangelikų.
Tai neturi nieko bendra su teokratijos ar išskirtinių privilegijų reikalavimu, juo labiau kokiais nors sosto ir altoriaus susitarimais ar evangelikų/katalikų amerikietišku nacionalizmu. Priešingai nei teigia tėvas Spadaro ir pastorius Figueroa, tai ne „tiesioginis faktinis iššūkis valstybės sekuliarumui“, o legitimus prigimtiniu protu visiems žmonėms suvokiamų tiesų reflektavimas pliuralistinės visuomenės viešojoje erdvėje. Maža to, tokiu būdu teigiamos tiesos ne tik palaiko laisvę ir autentišką pliuralizmą (kaip „įvairovės“ ideologijos priešybę) Amerikoje, bet ir padeda apsaugoti ne krikščionis netikinčius nuo neteisėto spaudimo.

Popiežius Pranciškus ir „La Civiltà Cattolica“ redaktorius t. Antonio Spadaro lėktuve iš Romos į Krokuvą 2016 m. „Catholic News Service“ nuotrauka

Patikimumo problema

Jei „La Civiltà Cattolica“ straipsnis atspindėtų atsitiktinių Vakarų Europos kunigo ir Argentinos presbiterionų pastoriaus nuomones, menkai kas rūpintųsi jo turiniu. Tačiau šio žurnalo straipsnius kruopščiai peržiūri Vatikano valstybės sekretoriatas. Todėl keista, kad kažkas iš sekretoriato, pasirašęs po šiuo straipsniu (tariant, kad deramai patikrintą), nepastebėjo, kad jo autoriai į vieną jungia menkai susijusius dalykus, neiškėlė klausimo dėl emotyvistinio tono ar neįspėjo dėl Spadaro ir Figueroa‘os akivaizdaus diletantizmo Amerikos religinės istorijos ir Amerikos politinių subtilybių atžvilgiu. Jei raudonos vėliavos nebuvo iškeltos arba jų buvo nepaisoma, tuomet visi katalikai, amerikiečiai ir kiti, turi dėl ko susirūpinti. Visuotinė Bažnyčia neturi intereso vystyti ar skatinti iš esmės klaidingą Jungtinių Amerikos Valstijų ar anglakalbio pasaulio apskritai suvokimą.

Visi žmonės, tarp jų ir popiežius bei jo patarėjai, yra laisvi formuoti požiūrius į valstybes ir tarptautinių reikalų tvarkymą. Niekas nesitiki, kad Romos vyskupas bus nekritiškas JAV ar bet kurios kitos šalies atžvilgiu. Dėl daug ko galima vainoti Ameriką, kaip ir Argentiną (pavyzdžiui, dėl ekonominių apgaulių, metodiško pavydo, peronizmo nuodų kurstomų asmenybių kultų) ar Italiją (korupcija ir politikoje bei ekonomikoje vešintis klientelizmas, kuriam, deja, neatsispiria nei italų dvasininkai, nei Vatikano atstovai).

Vis dėlto tokių pažiūrų plėtotė turėtų remtis kruopščia refleksija, smulkmenų suvaldymu, tiksliu šalies istorijos ir vystymosi supratimu. Deja, to Spadaro ir Figueroa‘os straipsnyje trūksta, ir tai matosi. Didžiausią žalą visgi straipsnis padarė Šventojo Sosto kaip rimto tarptautinių santykių dalyvio patikimumui. O naudos neatnešė niekam, mažiausiai – popiežiui Pranciškui.

Tekstas parengtas pagal internetinį katalikišką žurnalą „Catholic World Report“. Komentaro autorius – dr. Samuelis Greggas yra mokslininkas, ekonomistas, Actono instituto JAV tyrimų vadovas.