Dvidešimtasis jubiliejinis nepriklausomas savitos muzikos ir šiuolaikinės baltų kultūros festivalis „Mėnuo Juodaragis“ kaip visada savo publikos laukia paskutinį vasaros savaitgalį. Rugpjūčio 24–27 dienomis – šįmet net keturias dienas – įstabioje Dūburio ežero saloje, Zarasų rajone, vienas seniausių festivalių Lietuvoje džiugins gausia kultūrine ir muzikine programa.

Apie festivalio auditoriją, kurios – jau net trys kartos, apie įvairialypę programą ir kitus „Juodaragio“ išpuoselėtus savitumus – pokalbyje su festivalio „Mėnuo Juodaragis“ organizatoriumi Ugniumi LIOGE.

Festivalis „Mėnuo Juodaragis“ užaugo kartu su savo auditorija. Ko gero, nėra Lietuvoje daugiau tokio, kurį taip stipriai vienytų kelių kartų lankytojai. Į pirmuosius „Juodaragius“ vykdavę dar būdami paaugliai, šiandien šie žmonės atvyksta jau su vaikais. Sakykite, kur ta sėkmė užsiauginti tokią lojalią publiką?

Vienareikšmio atsakymo nėra. Iš pradžių tai formuoja festivalio turinys, rengėjų pastangos. Po to tai pradeda formuoti patys žmonės – ir atvykstantys, ir dalyvaujantys. Manau, tai bendra sinergija. Vieni kitiems darome įtaką. Todėl „Juodaragyje“ tarpusavyje sueina žmonės, kurie turi ką vienas kitam pasakyti, jaučia vienas kitam draugiškumą.

Dabar festivalio auditorijos, galima sakyti, jau trys kartos. 10 metų pastebime, kad žmonės čia atvažiuoja su savo vaikais, ir prie to taip pripratome, kad atrodo, jog taip buvo visada. Pastebime ir naują tendenciją – žmonės, užaugę šiame festivalyje, atsiveža ir savo tėvus, pagyvenusius, pensininkus, ir šie irgi randa, ką veikti „Juodaragyje“.

Bendrai kalbant, kas suformavo mūsų auditoriją – dėmesys detalėms, savo kultūros pažinimas, pagarba vieni kitiems ir aplinkai. Kuriame tokią erdvę, kad į festivalį susirinkę žmonės galėtų atsipalaiduoti, jaustis laisvi. Festivalis dėl to ir pavyksta, kad čia susirenka vienas kitą mylintys ir gerbiantys žmonės.

Festivalis unikalus savo įvairialype programa – ne tik Lietuvos ir užsienio atlikėjų pasirodymais, bet ir paskaitomis, amatų dirbtuvėmis, dienos žygiais, kino peržiūromis. Čia yra ką veikti beveik kiaurą parą. Kodėl jums svarbu orientuotis į tokią plačią programą?

Jau rengdami pirmuosius festivalius, be koncertų, pasiūlėme žmonėms parodų, paskaitų. Žinoma, pagrindas yra muzika, tačiau visuomet stengiuosi, kad „Juodaragis“ turėtų prasmę ir turinį – vienokį ar kitokį, eksperimentinį, tradicinį ar netradicinį, tai, kas plėstų akiratį.

Pačioje pradžioje paskaitos įvairiomis baltų kultūros temomis gal ir nebuvo paveikios, jų pasiklausyti ateidavo siauresnių amžiaus ribų publika, bet prieš 12–13 metų tai ėmė darytis rimta. Kai į mūsų paskaitas pradėjo važiuoti mokslų daktarai, profesoriai, supratau, kad tai yra ta „Juodaragio“ kryptis, į kurią verta įdėti tikrai daug pastangų. Ir ilgainiui tai ima duoti grąžą – kai skiri tam dėmesio, jėgų, surandi tinkamą erdvę, sugalvoji įdomią temą, pareklamuoji, žmonės ima tuo domėtis. Dabar, tarkime, reakcija tokia, kad jau dalyvavę paskaitininkai ir vėl nori atvažiuoti, siūlo savo idėjų. Ir didžioji programos dalis būna ne tai, ką patys sugalvojame, bet įvairūs pasiūlymai, kuriais esame užbombarduojami. Telieka atsirinkti vertingiausius ir įtraukti į programą.

Kazimiero Šešelgio nuotr.

Festivalyje daug renginių, skirtų ir vaikams. Kaip susiformavo ši programos dalis?

Rengti programą vaikams pradėjome 2007-aisiais – taigi tai darome jau 10 metų. Pastebėjome, kad į festivalį atvažiuoja vis daugiau jaunų tėvų su vaikais. Ir iš tiesų kodėl gi jų nepasiėmus kartu, jeigu oras geras, juolab kad „Juodaragyje“ niekada nebūna agresyvių žmonių, jis visuomet vyksta gražioje gamtos vietoje.

Pagal įsigytų bilietų statistiką stebime, kad šiemet į festivalį suvažiuos vos ne dvigubai daugiau šeimų nei pernai. Man net truputį baisu, kad nevirstume šeimų festivaliu. Nes siūlome labai įvairią programą, skirtą ir ne vaikams. Kadangi tų vaikų atvažiuoja vis daugiau, mums iššūkis sugalvoti jiems kokybiškas pramogas, nes tai padaryti nėra taip lengva kaip suaugusiesiems. Vaikų paslaugų sferoje įkainiai tokie, kad sunku pasakyti, ką pasikviesti yra pigiau – ar „Tele Bim-Bam“, ar „G&G Sindikatą“.

Vienas ypač aktualių dalykų, nuo kurių neatsiejamas „Mėnuo Juodaragis“ – tai atsakingas gamtos ir ekologijos puoselėjimas. Nė vienos šiukšlės, jokių ežero vandenį teršiančių cheminių priemonių, ribojamas automobilių patekimas į festivalio teritoriją, plastiko tara už užstatą. Iš kur tokia publikos atsakomybė?

Tai įdirbis, ir ne taip lengvai tai pasiekėme. Iš pradžių gamtos puoselėjimą stengėmės propaguoti savo pavyzdžiu, kad žmonės matytų ir elgtųsi taip pat. Kai dauguma žmonių supranta, kad jiems patinka tausoti gamtą ir jie taip elgiasi, tuomet ir tie, kurie galbūt taip nesielgtų, tiesiog patenka į aplinką, kur nebegali sau leisti elgtis kitaip. Ir man tai patinka.

Kai „Juodaragis“ persikėlė į Zarasus – tai buvo 2008–2009 metais, vieną rytą eidamas pamačiau, kad aplinkui nėra nė vienos šiukšlės, nė vieno plastikinio bokalo (tai buvo prieš atvykstant savanoriams, kurie surenka šiukšles). Man tai atrodė neįtikima. Regis, taip paprasta: nenumesk šiukšlės po savęs, bet, pasirodo, reikia įdirbio, kad taip imtų elgtis kiekvienas.

Kazimiero Šešelgio nuotr.

Pakalbėkime apie festivalio tradiciją remtis baltiškąja kultūra. Kodėl būtent toks atramos taškas pasirinktas nuo pat pradžių? Ir kartu kaip jums pavyksta 20 metų apie tai kalbėti aktualiai, šiuolaikiškai, sudominti ne tik šios kultūros atstovus?

Juk tai yra mūsų. Mūsų šaknys. Mūsų, lietuvių, stiprybė. Dirbtinai šiuolaikinti baltų kultūros nesistengiame, tačiau kartu ir nenorime rekonstruoti senovės, kaip tai daroma festivaliuose „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“ ar „Skamba skamba kankliai“. „Juodaragio“ ir mano siekis, kalbant apie kultūrą – rasti universaliausius dalykus, atsekti senosios kultūros simbolius ir parodyti, kaip jie veikia mus iki šiol – galbūt kitu vardu, kita forma, kitokia spalva, kitokia išraiška. Bet tų simbolių esmė lieka tokia pat. Jeigu norime bent kiek suprasti tuos svarbius kultūrinius simbolius, turime bandyti juos atrasti savo aplinkoje, savo kasdienybėje.

Rengdami festivalį stengiamės į tai žiūrėti kūrybiškai, žaisti, eksperimentuoti. Kalbant apie senovę, labai retai netgi istorikai pateikia galutinius atsakymus. „Juodaragio“ atveju tų atsakymų ieškojimas yra labiau žaidimas kaip ritualas arba ritualas kaip žaidimas.

Kiekvienas „Juodaragis“ būna dedikuotas tam tikrai temai. Tai irgi unikalumas visų lietuviškų festivalių kontekste. Kaip gimė ši idėja? 

Festivalį vienijanti tema atsirado natūraliai, kaip priemonė, padedanti lengviau suformuoti programą, juolab kad baltų kultūra yra labai plati, todėl renkantis paskaitas norėjosi, kad jas kas nors sietų. Taip atsirado pirmosios temos – skirtos Vydūnui, Sovijaus mitui, Jonui Basanavičiui. Taip pat ilgainiui pastebėjau, kad yra temų, kurios ir dainose skamba, ir paskaitose apie jas galima kalbėti, ir vizualiai išreikšti.

Norėjosi pasiūlyti įdomių, įvairaus formato temų, baltų kultūrą pjaustyti ir filosofiniais pjūviais – taip atsirado temos apie sapnus, namus.

Festivalis savo lankytojus vaišina „Juodaragio alumi“, kurį verda senąsias aludarystės tradicijas puoselėjantys meistrai. Ką jūs manote apie festivalius be svaigiųjų gėrimų? Įmanoma atsakingai vartoti juos ir linksmintis jūsų festivalyje? 

Alus ir midus man nėra visiškai alkoholis. Tai mūsų bendrumo, svaigumo kultūros dalis. Žmonėms to reikia, ir negali to paneigti.

Nuo pat pradžių galvojau, kaip atrodytų festivalis be alkoholio. Prieš 10 metų, kitaip nei dabar, Lietuvoje festivaliai nebuvo įprastas dalykas, turėdavome į draudimus žiūrėti labai atsakingai. Tačiau kai pradėjome „Juodaragį“ rengti Zarasuose, pirma vietinių žmonių reakcija buvo nuostaba, kad niekas alkoholio čia nepadaugina, nenusigeria iki negražumo. Vieną dieną supratau: ten, kur susirenka laisvi, protingi, atsakingi, išsilavinę žmonės, negali nieko uždrausti, tokioje aplinkoje prasti įstatymai tiesiog neveiks.

Konkrečiai galvojant apie alkoholio draudimą festivaliuose, man visuomet kyla klausimas: jeigu toks draudimas būtų įvestas, kas tai prižiūrėtų? Kas baustų? Kas gaudytų pažeidėjus? Kiek žmonių tam reikėtų? Ar visa atsakomybė būtų suversta organizatoriams? Netikiu, kad toks draudimas būtų veiksmingas. Bet jeigu šalis turi bėdų, susijusių su alkoholio vartojimu, tai reikėtų spręsti ir diskutuoti mums visiems. Manau, kad su „Juodaragio“ alumi mes mylime blaivią Lietuvą ir padedame ją blaivinti.

„Juodaragio“ festivalis iš didžiųjų buvo pirmasis, kuris atkreipė dėmesį į mažųjų aludarių kultūrą ir atsisakė vienos iš stambiausių daryklų kaip rėmėjo. Mes pagavome tą mažųjų aludarių bangą. Pajutau didesnį ryšį su tuo, ką darome, kad alus gali būti įvairus, turintis istoriją ir būti gaminamas ne tam, kad būtų kuo daugiau ir kuo pigiau, bet tam, kad tai būtų visų pirma geras alus.

Ir pabaigai – kuo bus ypatingas XX „Mėnuo Juodaragis“? Ko verta nepraleisti?

Gausios muzikinės programos neminėsiu. Labai rekomenduočiau nepraleisti pačios pirmos dienos – ketvirtadienio, nes šiųmetis festivalis truks keturias dienas. Per atidarymą vyks įdomus eksperimentinis koncertas. Ketvirtadienį, kadangi ramesnė diena, skirsime daugiau laiko subtilesnei polifonijai – sutartinėms, apskritai bus daug dainavimo bendrumoje. Šįmet siūlome paragauti šventinio kadaginio medaus iš vietos apylinkių. Važiuojant į festivalį kviečiame rasti automobilyje vietos atsivežti būgnus, nes šeštadienį vakare rengsime rekordinį būgnų trenksmą. Amatų kieme vyks būgnų dirbtuvės, žmonės ras daug išradingų ekomeninių instaliacijų, o norintieji save išbandyti galės pereiti per žarijas. Žinoma, bus daug labai gerų paskaitų.

Kazimiero Šešelgio nuotr.