Aaron Burden/Unsplash.com nuotr.

Mes tikime Dievą. Ši frazė išspausdinta ant JAV pinigų ir yra dabartinis šalies moto. Pirmą kartą ši frazė pasirodė ant monetos 1864 metais, tačiau netapo oficialiai iki 1956-ųjų, kai Kongresas priėmė atitinkamą nutarimą. Šis moto yra svarbus tautai, kurios gimimas yra įsišaknijęs religiniuose motyvuose. Daugeliui tai yra paprasčiausias tikėjimo deklaravimas. Kitiems tai yra išraiška problemiško religijos ir valstybės, tikėjimo ir politikos, religinių vertybių ir ekonomikos susipynimo.

Religija, politinis manichėjizmas ir apokalipsės kultas

Religija per pastaruosius dešimtmečius atliko ryškesnį vaidmenį rinkimų procesuose ir vyriausybių sprendimuose, ypač kalbant apie kai kurias JAV vyriausybes. Religija siūlo moralinius kriterijus identifikuojant, kas yra gera, o kas bloga.

Kartais šis politikos, moralės ir religijos susipynimas persiimdavo manichėjiška kalba, kuri dalina tikrovę į absoliutų gėrį ir absoliutų blogį. Iš tiesų, prezidentas George’as W. Bushas po 2001 metų rugsėjo 11-osios kalbėjo apie iššūkį „blogio ašiai“ ir pareiškė, kad JAV turi pareigą „išlaisvinti pasaulį nuo blogio“. Šiandien prezidentas Trumpas vadovauja kovai prieš platesnį, bendrinį „blogųjų“ arba netgi „labai blogųjų“ kolektyvą. Kartais tam tikrose kampanijose jo rėmėjų pasirenkamas stilius įgyja tokias prasmes, kurios gali būti įvardijamos kaip „epinės“.

Šios nuostatos yra paremtos krikščionių evangelikų fundamentalistiniais principais, kilusiais iš XX amžiaus pradžios ir po to palaipsniui radikalizuotais. Šie principai judėjo nuo visko, kas yra pasaulietiška, kaip kad buvo traktuojama politika, iki siekio tvirtos ir ryžtingos religinės-moralinės įtakos demokratiniams procesams ir jų rezultatams.

Sąvoka „evangelinis fundamentalistas“ šiandien gali būti siejama su „evangeline dešine“ ar „teokonservatizmu“, ir jos ištakos glūdi 1910–1915 metuose. Tuo laikotarpiu Pietų Kalifornijos milijonierius Lymanas Stewartas paskelbė 12 tomų veikalą „The Fundamentals“ („Pagrindai“). Autorius norėjo duoti atsaką pavojui, kurį kėlė jo laikmečio modernistinės idėjos. Jis apibendrino mintis autorių, kurių doktrininę paramą labiausiai vertino. Jis pabrėžė moralinius, socialinius, kolektyvinius ir individualius evangelinio tikėjimo aspektus. Tarp jo gerbėjų yra daug politikų ir net du pastarojo laikmečio prezidentai – Ronaldas Reaganas ir George’as W. Bushas.

Socialinės-religinės grupės, įkvėptos tokių autorių kaip Stewartas, vertina Jungtines Amerikos Valstijas kaip Dievo palaimintą tautą. Jie nesidrovi ekonominį šalies augimą aiškinti paraidine ištikimybe Biblijai. Pastaraisiais metais šią mąstymo srovę maitino priešų, kurie dažnai „demonizuojami“, stigmatizacija.

Amerikos gyvenimo būdui kylančių pavojų panorama, jų suvokimu, susideda iš modernistinių nuostatų, juodaodžių pilietinių teisių judėjimo, hipių judėjimo, komunizmo, feministinio judėjimo ir t. t. O dabar mūsų dienomis dar prisideda ir migrantai bei musulmonai. Kad palaikytų konflikto situaciją, jų biblinės egzegezės nudreifavo į dekontekstualizuotą Senojo Testamento tekstų apie „pažadėtosios žemės“ užkariavimą ir apgynimą skaitymą, užuot rėmusis skvarbiu, meilės kupinu Jėzaus žvilgsniu, išdėstytu Evangelijoje.

Šiame naratyve viskas, kas stumia konflikto link, yra be ribų. Neatsižvelgiama į saitus tarp kapitalo, pelno ir prekybos ginklais. Priešingai, karas kaip toks yra sulyginamas su didvyriškais Gideono ir Dovydo „kareivijų viešpaties“ užkariavimais. Šioje manichėjiškoje vizijoje karingumas gali įgyti teologinį pateisinimą, o yra ir pastorių, kurie tam siekia rasti biblinį pagrindą, pasinaudodami iš konteksto ištrauktomis Biblijos vietomis.

Kitas įdomus šių religinių grupių, kurios daugiausia susideda iš gilių Amerikos pietų baltaodžių, aspektas yra santykis su kūrinija. Kalbant apie ekologines katastrofas ir klimato kaitos sukeltas problemas, juos veikia savotiški „nuskausminamieji“. Jie išpažįsta dominavimo (dominionism) teologiją ir ekologus žmonėmis, kurie yra prieš krikščionių tikėjimą. Jie savo šaknimis laiko pažodinį Pradžios knygoje pasakojamo sukūrimo pasakojimą, kuris iškelia žmogų į „viešpataujančią“ poziciją kitos kūrinijos atžvilgiu, todėl kūrinija lieka palenkta žmogaus valiai pagal biblinį pavaldumą.

Šioje teologinėje vizijoje gamtinės kataklizmos, dramatiški klimato pokyčiai ir globalinė ekologinė krizė yra suvokiamos ne kaip perspėjimo ženklai, skatinantys permąstyti savo dogmas, o kaip visiškai priešingas dalykas – ženklai, kurie patvirtina jų nealegorinį Apreiškimo Jonui knygos paskutinių iliustracijų suvokimą ir „naujo dangaus ir naujos žemės“ viltį.

Jie vadovaujasi pranašiška formule: kovok su krikščioniškoms Amerikos vertybėms kylančiais pavojais ir renkis neišvengiamam Armagedono teisingumui – paskutinei kovai tarp Gėrio ir Blogio, Dievo ir Šėtono. Šiuo atveju kiekvienas procesas (tebūnie tai taikos, dialogo ir t. t.) sugriūna priešais lemiamo mūšio su priešu poreikį. Taip tikinčiųjų bendruomenė tampa kovotojų bendruomene. Toks nekryptingas Biblijos tekstų skaitymas gali pasiekti sąžinės nejautrą ar aktyviai remti pačius brutaliausius ir dramatiškiausius pasaulio, gyvenančio anapus „pažadėtosios žemės“ sienų, vaizdavimus.

Pastorius Rousas Johnas Rushdoony (1916–2001) yra vadinamojo „krikščioniško rekonstrukcionizmo“ (arba „Viešpatavimo teologijos“), turėjusios didžiulę įtaką teopolitinei krikščioniško fundamentalizmo vizijai, tėvas. Tai yra doktrina, kuri maitina tokias politines organizacijas ir tinklus kaip „Nacionalinės politikos taryba“ (Council for National Policy) ir mąstymą tokių jos reiškėjų kaip Steve’as Bannonas, kuris dabar yra pagrindinis Baltųjų rūmų strategas ir apokaliptinės geopolitikos rėmėjas.

„Pirmas dalykas, kurį turime padaryti, tai suteikti balsą mūsų bažnyčioms“, – teigia kai kurie. Tikroji tokio pasakymo reikšmė yra troškimas pasiekti tam tikrą įtaką politinėje ir parlamentinėje sferoje bei teisinėje ir švietimo aplinkose, kad viešosios normos galėtų būti pajungtos religinei moralei.

Rushdoony doktrina kalba apie teokratinę būtinybę: pajunk valstybę Biblijai remdamasis tokia pačia logika, kuri niekuo nesiskiria nuo tos, kuri įkvepia islamo fundamentalizmą. Iš esmės teroro naratyvas formuoja džihadistų ir naujųjų kryžiuočių pasaulėžiūras, kurias pripildo šaltiniai, esantys ne taip toli nuo vienas kito. Mes neturėtume pamiršti, kad „Islamo valstybės“ skelbiama teopolitika yra paremta tuo pačiu apokalipsės, kurią dera sukelti kaip įmanoma greičiau, kultu. Tad nėra tik atsitiktinumas, kad Osama bin Ladenas George’ą W. Bushą regėjo kaip „didį kryžiuotį“.

JAV prezidentas Donaldas Trumpas

EPA nuotrauka

Klestėjimo teologija ir religijos laisvės retorika

Kartu su politiniu manichėjizmu kitas svarbus fenomenas yra atkeliavęs iš puritoniškojo pietizmo. Jis yra išreikštas Maxo Weberio „Protestantiškoje etikoje ir kapitalizmo dvasioje“ ir „Klestėjimo teologijoje“, kurią dažniausiai siūlo žiniasklaida ir milijonieriai pastoriai bei misionieriškos organizacijos, turintys didžiulę religinę, socialinę ir politinę įtaką. Jie skelbia „Klestėjimo evangeliją“, nes tiki, jog Dievas trokšta, kad jo sekėjai būtų fiziškai sveiki, materialiai turtingi ir asmeniškai laimingi.

Lengva pastebėti, kaip dalis rinkimų kampanijos žinučių ir jų semiotika yra pilni nuorodų į evangelinį fundamentalizmą. Pavyzdžiui, mes regime triumfuojančius politinius lyderius su Biblija rankose. Pastorius Normanas Vincentas Peale’as (1898–1993) yra svarbi figūra, įkvėpusi tokius JAV prezidentus kaip Richardas Nixonas, Ronaldas Reaganas ir Donaldas Trumpas. Jis vadovavo pirmosioms dabartinio prezidento tuoktuvėms. Peale’as buvo talentingas pamokslininkas. Jis milijoniniu tiražu pardavė savo knygą „Pozityvaus mąstymo galia“ (1952), kuri yra pilna tokių frazių kaip „jei kažkuo tiki, tai gauni tai“, „niekas tavęs nesustabdys, jei kartosi: Jei Dievas su manimi, tai kas prieš mane“ ar „visada turėk mintyse savo sėkmės viziją ir sėkmė ateis“ ir t. t. Daugelis klestėjimą skelbiančių klestinčių telepamokslininkų sumaišo rinkodarą, strateginę kryptį ir pamokslavimą, daugiausiai susitelkdami į asmeninę sėkmę, o ne išganymą amžinajam gyvenimui.

Trečias elementas kartu su manichėjizmu ir gerovės evangelija yra tam tikra „religinės laisvės“ gynimo forma. Religinės laisvės erozija akivaizdžiai yra didžiulis pavojus plintant sekuliarizmui. Tačiau mes turėtume vengti gynybos, kuri vykdoma fundamentalistinėmis nuostatomis „absoliuti laisvė religijai“, kurios tampa tiesioginiu faktiniu iššūkiu valstybės sekuliarumui.

Fundamentalistinis ekumenizmas

Apeliuojant į fundamentalizmo vertybes, vystosi netikėta ekumenizmo forma tarp evangelinių fundamentalistų ir katalikų integralistų, kuriuos vienija tas pats religinės įtakos politinėje sferoje troškimas.

Kai kurie, laikantys save katalikais, pasireiškia tokiais būdais, kurie iki pat dabar buvo nežinomi jų tradicijoje, ir pasitelkia toną, kuris žymiai būdingesnis evangelikams. Jie, kai kalbame apie rinkėjų paramos pritraukimą, yra apibrėžiami kaip vertybiniai balsuotojai (value voters). Egzistuoja aiškiai apibrėžtas ekumeninio persidengimo laukas tarp grupių, kurios paradoksaliai tampa konkurentėmis, kai kalbama apie konfesinį priklausymą. Šis bendrų tikslų persidengimas įvyksta kalbant apie tokias temas kaip abortai, tos pačios lyties asmenų santuokos, religinis ugdymas mokyklose ir kiti reikalai, kurie įprastai laikomi moraliniais ar vertybiniais. Tiek evangelikai, tiek katalikų integralistai smerkia tradicinį ekumenizmą, tačiau skatina konflikto ekumenizmą, kuris suvienija juos nostalgiškoje svajonėje apie teokratinio pobūdžio valstybę.

Tačiau pats pavojingiausias šio keisto ekumenizmo bruožas yra jo ksenofobiška ir islamofobiška vizija, reikalaujanti sienų ir išgryninančių deportacijų. Pats terminas „ekumenizmas“ transformuojasi į paradoksą – „neapykantos ekumenizmą“. Netolerancija yra ryškiausia purizmo žymė. Redukcionizmas yra egzegetinė metodologija. Radikalus pažodiškumas yra hermeneutinis raktas. Akivaizdu, kad yra didžiulis skirtumas tarp šių sąvokų ir ekumenizmo, kurį santykiams su įvairiais krikščionimis ir kitomis religinėmis konfesijomis pasitelkia popiežius Pranciškus. Jo ekumenizmas skatina įtraukimą, taiką, susitikimą ir tiltų tiesimą. Šių oponuojančių ekumenizmų egzistavimas ir jų siūlomas skirtingas tikėjimo suvokimas bei pasaulio vizijos, kur religijoms tenka nesutaikomi vaidmenys yra veikiausiai mažiausiai žinomas ir pats dramatiškiausias integralistinio fundamentalizmo aspektas. Čia mes galime suvokti, kodėl pontifikas yra taip įsipareigojęs veikti prieš „sienas“ ir bet kokio pobūdžio „religinį karą“.

Popiežius Pranciškus

EPA nuotrauka

„Dvasinio karo“ pagunda

Religinis dėmuo niekada negali būti supainiotas su politiniu. Supainioti dvasinę valdžią su laikina valdžia reiškia vieną pajungti kitai. Akivaizdus popiežiaus Pranciškaus geopolitikos aspektas glūdi pastangoje nesuteikti teologinės erdvės galiai primesti save arba surasti vidinį ar išorinį priešą kovai. Būtina vengti pagundos suprojektuoti dieviškumą į politinę galią, kuri jį tada panaudoja saviems tikslams. Pranciškus iš vidaus ištuština sektarinio milenarizmo ir viešpatavimo naratyvą, kuris ruošia apokalipsei ir „lemiamam mūšiui“. Pabrėždamas gailestingumą kaip pamatinę Dievo savybę jis išreiškia šį radikaliai krikščionišką poreikį.

Pranciškus siekia sulaužyti organiškus saitus tarp kultūros, politikos, institucijų ir Bažnyčios. Dvasingumas negali prisirišti prie vyriausybės ar susisaistyti kariniais paktais, nes jis tarnauja visiems vyrams ir moterims. Religijos negali traktuoti kai kurių žmonių kaip mirtinų priešų, o kitų – kaip amžinų draugų. Religija neturi tapti dominuojančių klasių garantu. Tačiau būtent ši kryptis, besivadovaujanti klaidinga teologine interpretacija, dabar siekia primesti savo teisę ir logiką politinei sferai.

Pavyzdžiui, sėkmingos JAV veikiančios internetinės platformos „Church Militant“, kuri atvirai pasisako už politinį ultrakonservatizmą ir pasitelkia Bažnyčios simbolius siekdama save primesti, autoriai vartoja šokiruojančią retoriką. Šis piktnaudžiavimas yra vadinamas „autentiška krikščionybe“. Kad įvardintų savo preferencijas, ji sukūrė glaudžią analogiją tarp Donaldo Trumpo bei imperatoriaus Konstantino ir Hillary Clinton bei Diokletiano. Amerikos rinkimai šia prasme buvo regimi kaip „dvasinis karas“.

Šis karą primenantis karingas požiūris atrodo patraukliausias ir stimuliuojantis tam tikrai auditorijai, ypač turint omenyje, kad Konstantino pergalė, kai buvo įsivaizduojama, jog jam tiesiog neįmanoma įveikti Maksencijaus ir Romos elito, yra priskiriama dieviškajam įsikišimui: in hoc signo vinces.

„Church Militant“ klausia, ar Trumpo pergalė gali būti priskirta amerikiečių maldoms. Peršamas atsakymas yra teigiamas. Netiesioginis misionieriavimas prezidento Trumpo naudai yra akivaizdus. Tai yra labai akivaizdus parodymas, kad norima jo prezidentavimą įforminti kaip Dievo lemtą išrinkimą. In hoc signo vinces. Iš tiesų.

Šiandien labiau nei bet kada galia turi būti išrengta iš savo išblukusių konfesinių rūbų, iš savo surūdijusio krūtinę dengiančio šarvų. Fundamentalistų teopolitinis planas yra sukurti dieviškąją karalystę čia ir dabar. Ir šis dieviškumas akivaizdžiai yra sukauptos galios projekcija. Ši vizija generuoja užkariavimo ideologiją.

Teopolitinis planas, kuris iš tiesų būtų krikščioniškas, būtų eschatologinis, t. y. būti taikomas ateičiai ir orientuotų dabartinę istoriją Dievo Karalystės – teisingumo ir taikos karalystės link. Tokia vizija generuoja integracijos procesą, kuris skleidžiasi per diplomatiją, nieko nekarūnuojančią kaip „Apvaizdos siųsto žmogaus“.

Todėl Šventojo Sosto diplomatija siekia sukurti tiesioginius ir sklandžius santykius su didžiosiomis galiomis neįsitraukiant į jokius išankstinius aljansų ar įtakos tinklus. Šioje sferoje popiežius nenori pasakyti, kas yra teisus, o kas ne, nes žino, kad konflikto šaknis visada yra kova dėl galios. Tad nereikia tikėtis, kad bus stota į kurią nors pusę dėl moralinių priežasčių, tuo labiau dėl dvasinių.

Pranciškus radikaliai atmeta idėją aktyvuoti Dievo karalystės kūrimą žemėje, kas buvo Šventosios Romos imperijos ir kitų panašių politinių ir institucinių formų, įskaitant ir „partinį“ lygmenį, pamatas. Vadovaudamiesi tokiu suvokimu, „išrinkti žmonės“ įsitrauktų į komplikuotus politinius bei religinius tinklus, kurie priverstų juos pamiršti, jog jie tarnauja pasauliui, ir pastatytų juos į opoziciją tiems, kurie yra kitokie, kurie nepriklauso, kurie yra „priešai“.

Taigi krikščioniškos žmonių šaknys niekada negali būti suvokiamos etniniu būdu. Šaknų ir tapatybės sąvokos turi skirtingą turinį katalikui ir neopagoniui. Triumfalistinis, arogantiškas ir save pateisinantis etniškumas iš tiesų yra krikščionybės priešingybė. Gegužės 9 dieną interviu prancūzų dienraščiui „La Croix“ popiežius sakė: „Taip, Europa turi krikščioniškas šaknis. Krikščionybė turi pareigą jas laistyti, tačiau tarnystės dvasia kaip kad plaunant kojas. Krikščionybės pareiga Europai yra tarnystė.“ Ir dar: „Krikščionybės indėlis į kultūrą yra kojas plaunantis Kristus arba tarnystė ir gyvybės dovana. Kolonializmui erdvės nėra.“

Prieš baimę

Koks jausmas glūdi po šiuo įtaigiu gundymu klaidingai sąjungai tarp politikos ir religinio fundamentalizmo? Tai yra sukurtos tvarkos griūties baimė ir chaoso baimė. Iš tiesų tai veikia būtent dėl įsivaizduojamo chaoso. Politine sėkmės strategija tampa konfliktinio tono pakėlimas, netvarkos perdėjimas, žmonių sielų dirginimas piešiant su bet kokiu realizmu prasilenkiančius siaubingus scenarijus.

Religija tokiu būdu tampa tvarkos garantu ir politinė pusė įkūnija jos poreikius. Apeliavimas į apokalipsę pateisina Dievo trokštamą ar su Dievu pasidalintą galią. Taip fundamentalizmas pasirodo ne kaip religinės patirties produktas, o kaip užgaulus jos iškraipymas.

Būtent todėl popiežius Pranciškus skelbia sisteminį kontrnaratyvą taip siekdamas atsverti baimės naratyvą. Būtina kovoti prieš manipuliavimą šiuo baimės ir nesaugumo laikmečiu. Čia ir vėl Pranciškus yra drąsus nesuteikdamas teologinio-politinio legitimumo teroristams vengdamas islamo redukavimo į islamo terorizmą. Legitimumo jis nesuteikia ir tiems, kurie postuluoja ir siekia „šventojo karo“ ar kuria sienas, karūnuotas spygliuota viela. Vienintelė krikščioniui svarbi karūna yra ta su spygliais, kuri atsidūrė ant Jėzaus galvos.

Šis tekstas italų jėzuitų žurnale „La Civiltà Cattolica“ publikuotas liepos mėnesį. Jo autoriai tėvas Antonio Spadaro SJ, vyriausiasis žurnalo redaktorius, ir presbiterionų pastorius Marcelo Figueroa, vyriausiasis argentinietiškos laikraščio „L‘Osservatore Romano“ versijos redaktorius. Vieną iš atsakymų į audringas diskusijas sukėlusią jų publikaciją galite skaityti čia.