Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos darbuotoja Eglė Baliutavičiūtė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas – Kimberly Brubaker Bradley istorinę apysaką „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“ ir Majos Lunde romaną „Bičių istorija“.
 

Kimberly Brubaker Bradley „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“

Pabėgusi iš Londono, dešimtmetė Ada aplink save mato daugybę dalykų. Žolę, adatą, kaimą. Ada mato daugybę keistų dalykų ir neturi žodžių jiems apibūdinti. Niekada anksčiau viso šito neregėjo, nelietė, neįsivaizdavo. Visas jos pasaulis buvo mažytis vieno kambario butukas ir langas į skersgatvį. Kambaryje ją uždarytą laikė mama. Užspeistą savo šleivapadę gėdą.

Bet nėra nieko stipriau kaip išgyvenimo instinktas. Užguita, skriaudžiama mergaitė vos pasitaikius progai čiumpa vienintelį savo gyvenimo džiaugsmą – šešiametį brolį Džeimį – ir bėga iš miesto. Niekas nesistebi – bombonešiams Antrojo pasaulinio karo metu artėjant Anglijos link, tuntai vaikų dėl saugumo išsiunčiami į provinciją. Paradoksaliai ir provokuojamai skamba amerikiečių rašytojos Kimberly Brubaker Bradley istorinės apysakos pavadinimas – „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“ – bet būtent karas Adai atveria geresnio gyvenimo galimybę. Nepaisant tamsių, niekingų ir baisių istorijos įvykių, galinčių sukrėsti 8–12 metų pirminį adresatą, tai, kaip įprasta vaikų literatūroje, viltinga, optimistiška knyga.

Ada su broliu patenka į jaunos moters Siuzanos globą. Ji gera ir jautri, bet pernelyg pasinėrusi į savo skausmą dėl mylimos draugės mirties. Dėmesio ir griežtumo stoka  pasirodo esančios kone idealios sąlygos traumuotam, atžagariam vaikui – mergaitė savo tempu mokosi pasitikėti suaugusiuoju, atsiverti pasauliui, o Siuzana, aplinkybių priversta bent minimaliai pasirūpinti vaikais, iš naujo atranda gyvenimo džiaugsmą ir prasmę. Daugumai knygos veikėjų tenka įveikti didesnį ar mažesnį skausmą ir traumą.  

Istorinis matmuo knygoje naudojamas kaip veiksmo katalizatorius. Pavojus tapo dingstimi Adai bėgti iš namų, o provincijoje, į kurią pateko, prasidėję kariniai veiksmai – įveikti baimes, išmokti aukotis, galiausiai imtis iniciatyvos ir ginti tėvynę, taigi įgyti pasitikėjimą savimi, kurio jai taip trūko.

Vos pradėjus skaityti per pasakojimą tenka slinkti it per dantračius – vis klumpant ir jaučiant sunkumą. Ne tik dėl turinio. Sakiniai dažnai lakoniški, ne visada vietoje nukertami. Savo istoriją pasakoja pati Ada praėjus keleriems metams nuo aprašomų įvykių. Ji skaityti ir rašyti pradėjo mėginti tik apsigyvenus pas globėją ir net ne iškarto. Mokslas buvo tai, ką jai buvo užgynusi mama, o turėdama galimybę pati pradėjo baidytis rašto nenorėdama priimti kitų pagalbos. Tad nieko keista, kad jos pasakojimas taupus, šiurkštokas.

Taip pat tai traumos užrašymas – nemeilės, švelnumo baimės, saviniekos ir karo. Niekas nepraeina be pėdsakų, išgyvenimai nusėda atmintyje, ant kūno, mintyse ir raiškoje. Gal net stipriau galėjo būti suproblemintas šis knygos sluoksnis.      

Knyga nėra meniškai tolygi – vienoms temoms plėtoti skirti ištisi puslapiai, ir visa tai gausiai motyvuojama ir istoriniu, ir emociniu požiūriu, į kitus dalykus tik atsispiriama, pažiūrima prabėgomis. Taip, deja, pasielgta ir su siužeto užuomazga – motinos neapykanta luošai dukrai, sveiką sūnų ji bent jau pakentė ir neskriaudė. Pabaigoje paskubomis suveliamas paaiškinimas, esą moteris niekada nenorėjo vaikų, pagimdė tik įkalbėta vyro, o jam žuvus dėl visko teko atsigriebti Adai. Reiklesnis skaitytojas, su Ada iškentėjęs pažeminimus, kumščius ir drėgną dvokią spintelę, vargu ar pasitenkins tokia priežastimi. Juk viena yra nemėgti, nemylėti, kita – nekęsti ir skriausti. Pernelyg plonas siūlas, ant kurio tiek daug šioje istorijoje suverta.

Kitur neįtikins pernelyg greitas Ados prisitaikymas jodinėti ir net šokinėti per kliūtis su žirgu, rašto išmokimas, ir, žinoma, pabaigoje visai reikšmę praradęs, o pradžioje nepaprastai svarbus ponis – pirma pamilta svetima būtybė. Vertėjos Ingos Tuliševskaitės sprendimu jo vardas Bateris, nors kontekstas tiesiog prašyte prašo jį vadinti lietuviškai – Sviesteliu. 

Beskaitant šią knygą vis prisimindavau Valdemaro Kukulo žodžius apie vieną paaugliams skirtą taip pat amerikiečių autoriaus knygą: „Kai sakau – parašyta profesionaliai, iš karto sakau ir tai, kad nedrįstu autoriui pripažinti savaiminio, autentiško talento.“ Ta pati ištara puikiai tinka ir šiai knygai. Tenka pripažinti, kad nuolatos skaitant į lietuvių kalbą verčiamą amerikiečių vaikų ir jaunimo literatūrą tampa akivaizdu, kad nemaža šios produkcijos dalis būtent tokia: puikiai padaryta, bet kažko jaudinančio ir estetiškai stebinančio vien trupiniai. O juk apie 70 proc. vaikų knygų vertimų ateina būtent iš anglakalbio pasaulio, ypač Amerikos, Didžiosios Britanijos.

Beje, „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“ buvo įtraukta į Niuberio garbės sąrašą, į kurį patenka reikšmingiausi pastaraisiais metais Jungtinėse Amerikos Valstijose išleisti kūriniai. Ir tai stebina. Ne dėl to, kad knyga prasta, bet dėl to, kad ir toje didžiulėje šalyje už Atlanto trūksta kažko iš tiesų nauja ir gaivališka.

 

 

Maja Lunde „Bičių istorija“

„Bičių istorija“ – tikras šios vasaros perliukas. Tai debiutinis scenaristės ir vaikų literatūros kūrėjos Majos Lunde romanas suaugusiesiems, sulaukęs didžiulio susidomėjimo po pristatymo 2015-ųjų Londono knygų mugėje, į lietuvių kalbą romaną išvertė Eglė Išganaitytė ir Justė Nepaitė. Bičių tema it adata ir siūlas perveria ir sukabina į vienį tris paskiras istorijas, apimančias tris žemynus, tris šeimas ir tris amžius. 

Chronologiškai pirmoji triptiko istorija yra apie XIX a. viduryje Anglijoje gyvenimo aistros nerandantį Viljamą. Jaunystės užmojus tyrinėti vabzdžius, sudarančius superoganizmus, jis iškeičia į ramų buržua gyvenimą. Įveikęs depresiją dėl iššvaistyto gyvenimo, jis griebiasi naujos aistros – siekia jam apatiško sūnaus pripažinimo ir meilės, o kartu po savęs jam palikti ką nors reikšminga. Nuo teorijos jis suka praktikos link ir kuria avilį – tinkamą bitėms ir patogų žmogui kopti medų bei stebėti masinančius vabzdžius. Deja, jį lydi vien nesėkmės.

2007-aisiais Amerikoje gyvenantis Džordžas irgi turi bėdų su sūnumi. Šis nori išsižadėti iš kartos į kartą perduodamo ir su meile puoselėjamo bitininkystės verslo. Džordžas daro viską, kad perkalbėtų sūnų, bet jam nesiseka, o šalį užklupęs masinis bičių nykimas, visai jį sužlugdo. 

O Tao 2098 metais Kinijoje su tūkstančiais kitų kasdien po 12 valandų rankomis apdulkina vaismedžių krūmus. Bičių nebėra ir civilizacijos progresas sustojo, pasaulis niūrus ir bergždžias, tačiau žmogaus troškimas gyventi ir sukurti geresnį gyvenimą savo atžaloms nesumažėjo. Tao daro viską dėl trimečio sūnaus, o jam staiga susirgus, kad išsiaiškintų tiesą apie jo ligą. Beje, pavargusieji nuo distopijų bumo neturėtų likti nuvilti.  Pabodusio korporacijų ar valdžios sąmokslo prieš engiamus paprastus žmones čia nė kvapo.

Universalus žmogaus siekis palikti ką nors prasmingo savo atžaloms, sukurti jiems geresnio, užtikrinto gyvenimo galimybę – visų trijų istorijų variklis. Tačiau pagrindiniai veikėjai  neįvertina savo vaikų norų ir polinkių. Santykis su vaikais atspindi ir santykį su gamta, tad ir bitėmis, paremtą prievarta, išnaudojimu, neteisėtais lūkesčiais, ir vedantį į žlugimą.

Kaip dažnai nutinka, susitelkę į lokalias problemas, nematome globalių, kurios kartais turi net daugiau įtakos žmonių gyvenimui nei šeiminės problemos. Prireikia pasaulinės katastrofos ir net sūnaus netekties, išmokti paleisti, kad XXI a. pabaigos žmogus suprastų žmonijos klaidas ir pamėgintų grįžti prie holistinio požiūrio į gamtą: „Bičių prisijaukinti negali. Jas gali tik suvaldyti, pasirūpinti jomis.“ (p. 403).

Taigi nors romane koncentruojamasi ties labai konkrečiomis istorijomis, tačiau prieš akis nuolatos matyti globali istorija apie mūsų pasaulį, mus pačius ir niūrų ateities scenarijų. Galimos ateities scenarijų. Juk bičių populiacija pasaulyje iš tiesų mažėja.

„Bičių istorija“ itin skaidrus romanas, intelektualinės intrigos kone nėra. Tinkamose vietose nutraukti skyriai, užuominos apie trijų istorijų sąsajas ir istorijos baigtį, galiausiai klausimas, ar šių trijų veikėjų kova ir kančia turės bent lašelį prasmės, – tai paslaptyje išlaikoma iki pat kūrinio pabaigos, todėl intriguoja ir verčia nepaleisti šios pagaulios knygos iš rankų.  It nežinia nervus tampantis detektyvas čia skaitytoją įsuka išorėje kiek vangogų, bet vidinės įtampos kupinų siužetų šokis. Po vieną šios istorijos yra niekis, bet kartu – jėga. Ir pakeliui pasidaro taip smagu, kad nė nesinori dėl ko nors purkštauti, nors būtų galima minėti ištemptą puslapių skaičių, pernelyg sukramtytus veikėjus, apmąstymo nereikalaujantį moralą bei dar šį bei tą.

Taip, knygos pabaiga ir moralas itin tiesmukas, bet, tiesą sakant, tai teikia malonumą, apsivalymo jausmą, viltį. Viltis. Toks paskutinis romano žodis. Ir ji ateina juodžiausią akimirką, kai visko netenki ir nieko nebesitiki.

M. Lunde „Bičių istorija“ yra pirmoji planuojamo kvarteto apie klimatą, žmogų ir gamtą dalis. Antroji knyga „Mėlyna“ jau paruošta spaudai ir Norvegijoje turėtų pasirodyti šių metų rudenį. Panašios struktūros naujojo romano globali problema – konfliktai dėl vandens XXI a. viduryje Europoje.

LRT logotipas