Asmeninio archyvo nuotrauka

Su Gintautu Alekna susitikome jo kabinete, Mažeikių rajono savivaldybėje. Ant stalo gulint lėktuvo bilietui bei netylant pašnekovo telefono skambučiui, kalbėjome apie jo netipišką kasdienybę. Pašnekovas pasakojo apie jam jau įprastas keliones į Sibirą, į lietuvių tremties ir kalėjimo vietas, kurias dažnai galima pasiekti tik sraigtasparniu ar krovininiais sunkvežimiais. Nors G. Alekna tikino, kad yra užkietėjęs keliautojas, tačiau į Sibirą jis vyksta ne pažintiniais tikslais, o inventorizuoja lietuvių tremtinių ir politinių kalinių kapines. Per 50 ekspedicijų pašnekovas aplankė daugiau nei 1000 tremties vietovėmis tapusių kaimų ir miestelių bei apie 400 vietų, kuriose palaidoti ištremti lietuviai. Nuo 2006-ųjų G. Alekna ėmė vadovauti projekto „Misija Sibiras“ ekspedicijoms, o dabar su bendraminčiais aktyviai dalyvauja asociacijos „Lemtis“ veikloje, kurioje sėkmingai tęsia ekspedicijų organizavimą.

Jūs esate žinomas dėl ekspedicijų į lietuvių tremties ir kalinimo vietas, tačiau ne tik organizuojate ekspedicijas, bet ir kuriate dokumentinius filmus bei rengiate fotografijų parodas ta pačia tematika. Iš kur apskritai kilo noras domėtis lietuvių tremtinių gyvenimais?

Tremties tema man buvo girdėta nuo pat vaikystės – mano giminėje buvo daug tremtinių: vieni buvo grįžę į Lietuvą dar iki mano gimimo, kiti parvyko daug vėliau, kai jau ėjau į mokyklą. Galbūt ir nežinojau daug detalių, tačiau, kad žmonės buvo tremiami į Sibirą, žinojau nuo pat vaikystės. Vėliau gyvenau Vilniuje pas tetą, kuri buvo 1941-ųjų metų trėmimų auka. Jos vyras buvo sušaudytas Kanske. Turbūt dėl tokių patirčių artimoje aplinkoje 1989-aisiais, kai man pasiūlė vykti į pirmąją moksleivių ekspediciją, neabejodamas sutikau. Ten susipažinau su įdomiais žmonėmis, kurie apie tremtį buvo mažiau girdėję, tačiau ekspedicija jiems visiškai atvėrė akis. Vykome į Irkutską, ten jie pamatė, kiek daug Sibire lietuvių kapų, kokia didelė Lietuvos tragedija. Jie apie tremtį buvo girdėję tik vieną kitą žodį, todėl nesuvokė viso masto, ypač turint omenyje, kad buvo devintasis dešimtmetis. Žmonėms, su kuriais važiavau į pirmąją ekspediciją, kapinės padarė tokį didelį įspūdį, kad jie užsidegė noru ir kitais metais vykti į Sibirą, kažką daryti. Aš irgi su malonumu prie to prisijungiau.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Kas jus pakvietė vykti į pirmąją ekspediciją? Kaip ji buvo organizuojama?

Ekspedicijos organizatorius – Komjaunimo centro komiteto darbo ir poilsio stovyklų štabo vadas – viešėjo Mažeikiuose, dalyvavo renginyje senamiesčio stadione dar prieš ekspediciją. Jis pamatė mane, filmuojantį tą renginį. Tada operatorių, išskyrus valstybinės televizijos specialistus, buvo labai mažai – tiesą sakant, jų išvis nebuvo, o Mažeikiuose jau 1988-aisiais mes buvome įkūrę vietinę televiziją. Organizatorius nustebo, kad Mažeikiuose gyvenantis jaunuolis gali turėti reikiamos technikos ir būti operatorius. Tada jis pasikalbėjo su šventės organizatoriais, paklausinėjo apie mane, gal aš norėčiau važiuoti. Mažeikiškiai žinojo, kad mėgstu keliauti, esu turistas. Gavęs pasiūlymą vykti – sutikau. Ekspedicija truko mėnesį. Prieš tai niekada nesu buvęs tokioje ilgoje kelionėje. Dar su kamera turėjau važiuoti – juk reikėjo filmuoti, tai turėjau rūpesčių dėl to, kaip viskas vyks, kaip reikės keliauti tokiomis sudėtingomis sąlygomis. Kuprinę užsidėti ir išvykti – juokai, o  techniką vežtis, patirties irgi mažai. Bet aš, žinoma, sutikau – kaipgi nesurizikuosi.

Ekspedicijai į Irkutską buvo renkami moksleiviai iš visos Lietuvos. Keista, ekspediciją organizavo Komjaunimo centro komitetas, bet viskas tais laikais buvo labai gerai apgalvota. Daugiau taip gerai paruoštų ekspedicijų aš nemačiau. Tai buvo pirmoji organizuota ekspedicija apskritai – anksčiau tik tremtiniai važinėdavo atskiromis grupelėmis, taigi, atrodo natūralu, kad galima pridaryti klaidų, tačiau jų nepastebėjau... Prieš tai, žinoma, buvo žvalgybinė ekspedicija, tačiau tai viso labo pasiruošiamoji dalis, kai reikia tik nuvykti į Sibirą ir apsižiūrėti.

Į ekspediciją važiavo daug grupių vadovų, suaugusių žmonių. Visi patyrę turistai, kurie vadovavo mažesnėms moksleivių grupėms. Mokinių buvo labai daug, tikrai ne 12–15... Gal apie 60. Jų vienų nebuvo galima paleisti – tik ištryps viską ir kas iš to? Taigi, jie buvo suskirstyti į keturias grupes, kurios turėjo atskirus maršrutus. Aš pats buvau spaudos grupėje, kurią sudarė rašantieji, fotografuojantieji, filmuojantieji. Pagal planą turėjome aplankyti visas kitas keturias grupes, bet nieko mums iš to neišėjo. Susisiekimas – labai komplikuotas, keliai tragiški. Dabar dar tragiški, tačiau tais laikais jie buvo dar blogesni. Suprantama, ryšio tarp grupių nebuvo. Tada, pamenu, žinojome planą ir bandėme pataikyti, kas kur gali būti. Vieną grupę labai greitai radome – praktiškai ėjome jos pėdomis, su kita grupe susitikome vidury kelionės. Kitas dvi pamatėme tik prie Baikalo, kai visi ekspedicijos dalyviai ten susitiko.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Kaip atrodė pirmosios ekspedicijos? Kam kildavo noras jas organizuoti? Kas dalyvaudavo? Su kokiais organizaciniais niuansais tekdavo susidurti?

Svarbu paminėti keletą žmonių – vienos iš moksleivių ekspedicijos grupių vadovus – Kazlėnų šeimą ir Antaną Sadecką, buvusį bendrijos Lemtis pirmininką (aišku, tada bendrijos nebuvo nė kvapo). Šie žmonės nutarė, kad kitais metais reikia vėl važiuoti į ekspediciją. 1991-aisiais jie pakvietė mane vėl. Važiavom į Altajų, nes ten 1941-aisiais trėmė lietuvius. Nuo tada kasmet važiuodavau su jais – tapau vos ne etatiniu operatoriumi, tai tęsėsi iki 1994-ųjų. Vėliau atsirado finansavimo problemų. Aišku, jų buvo ir pačiose pirmose ekspedicijose, tačiau iš pradžių organizatoriai rasdavo rėmėjų, šiek tiek skirdavo savo lėšų. Valstybinio finansavimo, be abejo, nebuvo, išskyrus 1989-ųjų ekspediciją, o vėliau išvis buvo sunku rasti pinigų. Kelionių kainos Rusijoje kilo, todėl mes dvejus ar trejus metus apskritai nevykome į Sibirą. Išvažiuoti pavyko 1997-aisiais, kai Lemties pirmininkui pavyko rasti šiek tiek lėšų. 2000-aisiais Kultūros ministerija pradėjo finansuoti ekspedicijas. Nuo tada pradėjome intensyviai vykti – po keletą ekspedicijų per metus.

Į pirmąsias ekspedicijas važiuodavo rinktinės komandos. Paprastai būdavo jaunimo: alytiškis Kazlėnas dirbo vienoje Alytaus mokyklų, jis visada pasiimdavo 8–10 moksleivių. Net neįsivaizduoju, kaip jis viską suorganizuodavo, tačiau labai stengdavosi jaunimą pritraukti. Visada važiuodavo ir suaugusiųjų žmonių.

Asmeninio archyvo nuotrauka

O kaip perėjote prie vadovavimo ekspedicijoms? Ar tai buvo kažkieno prašymas, pasiūlymas?

Vadovavimą perėmiau atsitiktinai 1992-aisias – labai greit po pirmosios ekspedicijos. Buvo toks incidentas... 1992-ųjų ekspediciją organizavo Lietuvos deportuotų asmenų palaikų perkėlimo ir socialinės pagalbos komitetas. Tais metais šitam komitetui vadovavo buvęs tremtinys. Jis kažkodėl susipyko su mūsų Antanu (Sadecku). Abu – panašaus amžiaus valdingi vyrai, kurie labai dėl kažko nesutarė. Man paskambino komiteto pirmininkas ir sako: „Tu jau keliose ekspedicijose buvai, keliauji daug, turi patirties. Norėčiau, kad šių metų ekspedicijai tu vadovautum.“ Taip išvažiavau kaip ekspedicijos vadovas. Nors Antano net į dalyvių sąrašą neįtraukė, jis vis tiek mus pasivijo. Už savo pinigus ar radęs rėmėjų nusipirko bilietą ir klausė manęs, kaip mus rasti. Pamenu, susitikom Buriatijoje sutartu laiku sutartoje vietoje.

1992-aisiais pradėjau vadovauti ekspedicijoms, vėliau įsikūrė Lemties bendrija, kad nereikėtų pyktis su komiteto pirmininku. 1994-aisiais jau su bendrijos vėliava išvykome. 2000-aisiais, kai ekspedicijas ėmė finansuoti valstybė, Antanas jau buvo labai solidaus amžiaus – jam pasidarė sunku, nes keitėsi technologijos, kelionių stilius, dešimtmetis daug ką pakeitė pačioje Rusijoje. 2001-ųjų ekspediciją organizavau pats Mažeikių rajono lėšomis. Natūralu, kad ėmiau vadovauti ir kitoms ekspedicijoms – tiesiog nebeliko kam. Tiesa, ir pats ekspedicijų pobūdis keitėsi. Anksčiau išvykdavo 7–8 žmonės, neskaičiuojant Kazlėno moksleivių. Kurį laiką vykdavome tik inventorizuoti kapų. Lėšų visada trūko, todėl važiuodavome dviese ar trise, ne daugiau.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Kaip pasikeitė jūsų požiūris į ekspedicijas, kai dalyvavote kaip dalyvis, ir kai pats pradėjote joms vadovauti? Su kokiais iššūkiais susiduriate kaip ekspedicijų vadovas?

Turbūt nebuvo didelio kažkokio požiūrio pokyčio. Nesvarbu, ar tu vadovas, ar šiaip dalyvis – bet kuriuo atveju turi tikslią užduotį. Tačiau vadovavimas turi savų niuansų. Vadovui, ypač dešimto dešimtmečio pradžioje, buvo problemiškas dalyvių pervežimo klausimas. Dabar tai lengvai sprendžiama, tačiau tais laikais buvo sudėtinga. Pavyzdžiui, mums Buriatijoje reikėjo nusipirkti bilietus atgal į Lietuvą. Išsiunčiau žmogų, kad jis tai padarytų, tačiau bilietų neužteko.

Anksčiau reikėdavo planuoti ne tik kaip darbą atlikti, bet ir kaip keliauti. Ne kartą yra buvę, kad, atrodo, viską susiplanuoji, bet negali išvažiuoti, nes tiesiog nėra bilietų. Šiandien dar taip būna, bet, aišku, rečiau. Labai dažnai tenka atsisakyti, tarkime, B taško, ir važiuoti tiesiai į C tašką. Taip dažnai atsitinka, kai reikia pasiekti atokius kraštus. Pernai ir užpernai reikėjo skristi sraigtasparniu į vieną kaimą. Prieš keletą metų bandžiau mašina pasiekti tą vietovę, tačiau niekas ten nevažiuoja – siaubingai blogas kelias. Pernai bandžiau su sraigtasparniu. Žiūri kasininkė į mane pro akinius, sako: „Tu ką, nori rytoj bilieto? Tik po dviejų savaičių gal bus.“ Sakykime, būčiau galėjęs susiplanuoti tas dvi savaites, bet jie neparduoda bilieto atgal, tai kaip man grįžti? Iš kai kur galima grįžti mašina, bet jeigu palyja, tai niekas nesiryžta važiuoti, bet jei ir važiuoja – paprastai nesutinka pavežti. Su didesne grupe dar sunkiau. Jei didesnė grupė, tai mažesnius atstumus – iki 40 kilometrų – nueini pėsčias, tačiau jei daugiau – neverta. Labai daug laiko sugaišti, pavargsti. Visgi vykstam tvarkyti kapų, o ne turistauti.

Kapų tvarkymas Andronove

Kas jums ekspedicijose darė didžiausią įspūdį?

Dar prieš pirmąsias ekspedicijas buvau matęs daug Rusijos iš kitų kelionių, tarnavau armijoje. Pats regionas jau buvo matytas, priešingai nei jaunimui, kuris niekada nėra buvęs Sibire. 1989-aisiais kapai, mediniai kryžiai darė didžiulį įspūdį. Niekada nepagalvojau, kad gali būti tokių gražių aukštų kryžių, pastatytų lietuvių. Lietuvoje kapinėse gražūs paminklai, bet kažkaip nedvasinga, o medinis kryžius turi kažką tokio, kas daro įspūdį. Dar labai sužavėjo Igarka. Ten – miškatundrė, įšalas nelabai gilus, ne taip kaip kitose vietose – kryžiai išsikraipę, išsivartę, bet jų įvairovė... Ten buvo suvežta daug įvairių kryždirbystės meistrų iš visos Lietuvos. Paprastai būdavo, kad atvažiuodavo vienas arba du meistrai iš to paties regiono, kurie pagal savo įpročius, savo krašto tradicijas darė tuos kryžius. Na, o Igarkoje susipina Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos tradicijos. Kiekvienas meistras turbūt jautė pareigą statyti kryžių tokį, koks buvo pas jį kaime statomas – skiriasi apdaila, saulutės, kiti elementai.

Kapų tvarkymas Andronove

Dabar aktyviai veikiate asociacijoje Lemtis. Kuo jos organizuojamos ekspedicijos yra išskirtinės?

Mes vieninteliai užsiimame kapų paieška ir inventorizacija. Visos ekspedicijos, tarkime, Misijos Sibiras, vyksta pagal mūsų ataskaitas. Mes surandame, o jie važiuoja tvarkyti. Taip pat mes patys kasmet teikiame paraiškas tvarkyti kapus. Trejus metus iš eilės į ekspedicijas kviečiau Židikų gimnaziją. Šiemet pakviečiau pranciškonus. Nors jie ir negavo finansavimo, savo lėšomis vyks ir vešis kelis moksleivius.

Lemtis išskirtinė tuo, kad įtraukia jaunimą. Esame linkę įtraukti moksleiviško amžiaus jaunuolius. Jie patys imliausi.

Kapų tvarkymas Andronove

Dėl kokių priežasčių dažniausiai jauni žmonės nori vykti į ekspedicijas?

Dauguma, be abejo, nori pamatyti kraštą iš geografinės, pažintinės pusės. Nesvarbu, kad didžioji dalis paraiškose rašo, jog domisi istorija – tai viso labo beletristika. Visai nesvarbu, kad jaunas žmogus nori pamatyti Sibirą tik kaip geografinę zoną, vis tiek pamatęs kapus jis tikrai susidomės trėmimų istorija.

Žinoma, yra ir tokių, kurie nuoširdžiai domisi. Tremtinių ar politinių kalinių šeimų ir vaikai yra daugiau domėjęsi tremtimi. Tik dažniausiai būna mažai informacijos. Man atrodo, žinau, kodėl. Aš pats apie savo gimines žinau mažiau, nei galėjau žinoti. Jaunimas dabar irgi girdėjęs, kad artimieji buvo ištremti, bet kur, kaip, ką tremtyje veikė, nežino. Jaunas žmogus tiesiog ne visada supranta, kad tai kada nors gali būti svarbi informacija.

Būna ir tokių jaunuolių, kurie žino, kur buvo ištremti artimieji. Dabar, pavyzdžiui, su pranciškonais važiuoja vienas jaunuolis, kuris nei pranciškonams, nei Lemčiai nepriklauso. Jis sužinojo, kad važiuoju i Komijos respubliką ir paklausė, ar negali važiuoti kartu. Suderinome viską su ekspedicijos organizatoriais, sutarėme, kad jie nieko prieš. Šis jaunuolis labai motyvuotas – jam tai ne tik pažintis su tundra, bet ir noras pamatyti kalinimo vietas.

Minėjote, kad artimiausia jūsų išvyka – ekspedicija su pranciškonais. Kuo ji bus išskirtinė? Ar kiekviena ekspedicija yra kažkuo panaši į ankstesniąją?

Tai bus ne pirmoji mano ekspedicija, į kurią vyksta dvasingi žmonės. 2010-aisiais į ekspediciją „Atmink“ vykome su Marijos dangun ėmimo seserų vienuolija, Arkikatedros kunigu ir tikinčiu jaunimu. Pirmoji moksleivių išvyka, ekspedicija „Atmink“ ir, tikiuosi, kelionė su pranciškonais, į kurią dar tik vyksime, yra ekspedicijos, mano akimis, turinčios didžiulę vertę ir prasmę. Aš pats nesu labai tikintis žmogus, esu kitoks, bet labai vertinu žmonių dvasingumą. Beveik visi tremtiniai buvo tikintys žmonės. Todėl, kai į tremtinių kapines pasimelsti nuvyksta kunigai ar vienuoliai, man tai labai gražu ir simboliška, tai – ekspedicijų kulminacija. Kad mes nuravime žolę ar krūmus išrauname – smulkmenos, tačiau aukojamos šv. Mišios turi labai didelę prasmę. Ekspedicijoje pasikalbėdavome, kur prasmingiausia aukoti šv. Mišias. Dabar irgi bus kažkas panašaus. Gal ne kasdien – ne visada patogu, nėra kada, nes visada reikia keliauti.

Šv. Mišios Kozime

Taip pat atliksime labai svarbų darbą – pastatysime Augustinui Dirvelei kryžių.  Tai – žmogus, kurio likimas labai tragiškas. Jis ne tik pakliuvo į lagerį, bet ir bandė pabėgti. Iki šiol nežinoma, kaip baigėsi tas bandymas. Ieškome archyvuose, tačiau jo likimo nežinojo net NKVD. 1961-aisiais metais paieška buvo paskelbta jau visoje Sovietų Sąjungoje. Manoma, kad jis nuo geležinkelio tilto šoko į pavasarinę upę. Gali būti, kad A. Dirvelė sušalo arba jį ledai sutraiškė. Beveik nieko nežinome, todėl kryžių statysime lageryje, kalėjimo vietoje. Praėjusiais metais buvau Komijoje. Prieš žygį pranciškonai prasitarė, kad jų kunigas yra ten kalėjęs, todėl jie paklausė, gal galėčiau daugiau pasidomėti Augustino Dirvelės istorija. Skridau į Vorkutą – norėjau patikrinti, ar ten nieko nėra archyvuose. Galiausiai pranciškonams patariau, kad labai neatidėliojant reikėtų pastatyti atminimo kryžių, kol dar galima nuvykti. Vis garsiau kalbama, kad Vorkuta taps uždaru miestu.

Šv. Mišios Kadzerome

Kaip jūs apibūdintumėte savo veiklą? Koks pagrindinis jos tikslas?

Yra daug tikslų, tačiau nuo pat ekspedicijų pradžios galvojau, kad neįmanoma inventorizuoti visų kapinių – toks tikslas atrodydavo fantastinis. Kai kam nors užsimindavau apie tai, kvailiu išvadindavo, sakydavo, kad neaprėpiamos platybės tame Sibire. Tačiau kai pradėjau sistemingai dirbti, pamačiau, kad tikslas įgyvendinamas. Lietuvos tikslas turėtų būti toks – surasti ir inventorizuoti visas kapines arba vietas, kuriose lietuviai palaidoti. Yra tokių vietų, kur nėra kryžių, kur apskritai nesuprasi, kad kažkas palaidota. Kapinės visiškai išnykusios – kai kur buvo pastatyti prasti kryžiai, kitur kilo gaisrai... Tačiau Lietuvai labai svarbu žinoti, kur palaidoti jos sūnūs ir dukros. Tai yra didžiausia prasmė kapų paieškai ir inventorizacijai.