A. J. Greimas. Iš Daivos Kviklienės asm. archyvo

Algirdo Juliaus Greimo šimtmetį primenantis vaizdo klipas, kartkartėmis įsiterpiantis tarp žinių ir kokios nors aktualijų laidos, leidžia vienam garsiausių pasaulio semiotikų greitai pasisakyti apie „beprasmingą gyvenimą“ ir tokiu būdu bent trumpam užsiimti tuo, ką jis visuomet mėgdavo – bandymais prasmės paieškomis sudominti žmones, kurie visiškai tam nenusiteikę.

Kaip mokslininkas, sukūręs Bendrąją reikšmės teoriją ir išgarsėjęs savo įžvalgų sudėtingumu (naratyvinė programa, prasmės izotopija, semiotinis vyksmas – tik kelios iš jo pristatytų sąvokų), A. J. Greimas galėjo priklausyti intelektualams, kurie lengvai pamiršta, ką reiškia nežinoti – neturėti laiko, ūpo arba įpročio domėtis humanitariniais ar bet kokiais kitais mokslais, nesekti kultūros pasaulio naujienų ir apskritai puikiai gyventi beveik neskaitant. Tačiau Greimas to niekada nepamiršo.

Maža to, žmonės, kurie nežino – auditorija, kurią jis nuoširdžiai ir galbūt labiausiai mėgo. Būtent jai skirta dauguma Greimo essai (arba „bandymų“, kaip patikslindavo pats autorius) apie poeziją, surinktų knygoje nepretenzingu pavadinimu „Algirdas Julius Greimas. Iš toli ir iš arti. Literatūra, kultūra, grožis.“ (Sud. Saulius Žukas. Vaga, 1991).

Šiuose esė Greimas atsiskleidžia netikėtu amplua – kaip neturintis su kuo pasikalbėti, poeziją aklai mylintis keistuolis: bibliotekininkas, lietuvių kalbos mokytojas, kaimynas, tolimas giminaitis iš provincijos. Nepaprastai draugiškas žmogus, kurio visi šalinasi. Žmogus, kuriam padarysite didžiulę paslaugą, sutikę bent trumpai jo pasiklausyti.

Greimas Grenoblyje, 1937 m.

Žinodamas atstumiantį savo mėgstamos temos (geros ir blogos eilės) poveikį, A. J. Greimas apie lietuvišką poeziją kalba įdomiai ir trumpai. Jis stengiasi suteikti poetų gyvenimo faktams ir kūrybos aplinkybėms pačių naujausių paskalų ir slapčiausių gandų žvilgesį (sužinome, kad Jonas Kossu-Aleksandravičius pasivadino Kossu pagal „jo penkių suviliotų gražuolių inicialus“, o Kazimieras Binkis pragėrė jo pirmajai žmonai priklausiusį dvarą – milžinišką dviaukštį rūmą baltomis kolonomis, – kurio pragėrimas buvo vienas iš tarpukario Lietuvos „šaunumo“ sąvoką formavusių veiksnių ir svarbus to šaunumo matas).

Jis entuziastingai rašo ir apie labiausiai patikusius, ir apie prajuokinusius kūrinius. Jo tonas toks familiarus, jog, skaitant kai kuriuos pasažus, paprasta įsivaizduoti plepų bibliotekininką, karštligiškai bandantį įtikinti, kad paimtumėte ne detektyvus, kurių atėjote, bet mažiuką, visiškai nevartytą, jums niekad negirdėto poeto tomelį, išleistą prieš tris dešimtmečius:

Paskirdamas Kossu stipendiją į užsienį, kažkoks ministeris neatsargiai išsireiškė, kad jis ten jokių diplomų nepadarysiąs, tegu pasižvalgąs po pasaulį. Ir štai Kossu, įtūžęs tokiu giliu ir šaltu įtūžiu, kaip mokėjo įtūžti tiktai Krėvės Šarūnas, prisiekė sau „jiems parodysiąs“, parveždamas daug pažymėjimų, diplomų ir doktoratų. Ką parodyti, Dievuliau mano? Ir kam parodyti?

Tam, kad skaitytojas užkibtų ir bent trumpam atsiverstų aptariamą arba bet kurį kitą poezijos tomelį, – visos priemonės tinkamos. Apie tai Greimas atvirai prisipažino 1983 m. interviu:

Literatūros kritikos funkcijos įvairios. Svarbiausioji iš jų turbūt didaktinė funkcija: mokyti žmones skaityti, didinti skaitytojo jaučiamų malonumų skalę. Noras įtikinti skaitytoją verčia kritiką naudoti visas įtikinimo procedūras – ne tik abstrakčią argumentaciją, bet ir figūratyvinę retoriką, – paversdamas tuo būdu jo rašinius literatūriniais veikalais, sukurdamas naują essai žanrą. Siūlydamas skaitytojui dvigubą malonumo puotą: gilesnį peršamojo veikalo išskaitymą ir jo paties metateksto literatūrinį apipavidalinimą – literatūros kritikas tuo pačiu ir pats pasimėgauja, iš naujo perkurdamas, parafrazuodamas kritikuojamą tekstą. Užtai man ir atrodo, kad nuobodūs kritikai turėtų būti pašalinami iš rašytojų klubo.

A. J. Greimas Paryžiuje 1971 m.

Tai, kad iš literatūros kritikų jis prašo daug (būti ne tik profesionalais, bet ir žaviomis, jeigu ne charizmatiškomis asmenybėmis – bent jau ant popieriaus), Greimas žinojo iš savo patirties. Lengvumas, minties greitis, visas Greimo literatūros kritikos nenuobodumas – visai ne atsitiktinis. Jis sąmoningas ir pasiektas didžiulėmis pastangomis („Aš, deja, sunkiai varau tiek rašto, tiek ir gyvenimo vagas“, – kiek nustebindamas prisipažino viename iš savo rimtųjų interviu, duotame Vytautui Kavoliui 1985 m.).

Tačiau dėl utopinio tikslo – „išmokyti žmones skaityti“ – jis pats: mąstytojas, kurio kiekvienas interviu ar ilgesnis pasvarstymas persmelktas juodo kaip naktis pesimizmo ir abejone absoliučiai viskuo (išimtimi galėtume laikyti nebent Grožį, kurį Greimas, kaip Vladimiras Nabokovas, laikė ne skonio ar nuomonės klausimu, bet objektyvia, apskaičiuojama ir galbūt net pačia svarbiausia realybės dalimi), suima save į nagą ir linksminasi bei linksmina tiek, kiek tai įmanoma pro šalį žygiuojant danse macabre procesijai.

Kad ir keista, Gražina Tulauskaitė (vertinamas rinkinys „Vėjo smuikas“ (1944 m.) nesukelia, kaip dažnas blogas poetas, neapykantos ir noro trenkti kur nors į kampą skaitomą poezijos knygą. Humoro versmė neišsenkama, galima būtų perrašyti kone visą šį poezijos tomą, jei nebūtų gaila brangaus „Varpų“ popieriaus. Poetų nuo meilės, žinoma, neatgrasinsi, ir Gražina Tulauskaitė, o drauge su ja ir šimtai jos seserų dešimtyje Lietuvos gimnazijų, ir toliau rašys tuos trafaretinius, abstrakčius meilės svaičiojimus, neleis po dulkėmis ilsėtis pasenusiam poezijos rekvizitui, išjudins žvaigždes, mėnulį ir jūrą, liepas, beržus ir klevus, lelijas, rožes ir baltąsias alyvas, gerves, sakalus ir peteliškes ir toliau pins, dažnai net nebesuprantamus, „poetiškų“ žodžių rezginius:

Kas gi patikėtų, kad ir josios draugės

Buvo tiktai žvaigždės ilgesio naktimis!..

Vienišas gi beržas, gale lauko augęs,

Pasakas kuždėjęs, baigdamas užkimt.

Vartau gražiai išspausdintą, gražiai įrištą, netgi drąsiai iliustruotą Eduardo Mieželaičio poeziją, ir liūdna man darosi (kalbama apie 1962 m. pasirodžiusį rinkinį „Autoportretas. Aviaeskizai“).

„Tu man tokia atrodai: po žaliu medžiu, liekna tarsi ilga balta žuvis, nuoga su figos lapo trikampiu“, ir t. t. Nežinau, ką jūs iš viso apie žuvis galvojate. Aš pažįstu tiktai tokį posakį: „šalta kaip žuvis“. Užtat man ir vaizdas „ilga šalta žuvis“ jokio entuziazmo nekelia. Visų pirma tai įžeidimas lietuvėms moterims, o visų antra, jeigu tai teisybė, tai lietuvių tautos ateitis ir dauginimasis neatrodo garantuoti (aptariamas 1962 m. Lenino premiją gavęs E. Mieželaičio rinkinys „Žmogus“).

Greimas 1985 m.

Kodėl A. J. Greimui svarbu bet kuria kaina priversti skaityti poeziją, galvoti apie ją, kalbėti, bandyti vertinti? Atsakymai gana lakoniški: poezija tai – „vienas iš alternatyvių prasmės ieškojimo būdų“ ir „šiame sukiužusiame pasaulyje svarbu surasti kalbą, kuriai būtinybė išsakyti savąją tiesą, tuo išsakant ir bendrą žmogiškąją tiesą. Tačiau skaudu, kad apie tiesą šiandien galima kalbėti tik dviem hermetiškom kalbom – poetine ir matematine“.

Žinoma, Greimas supranta, jog daugelis poezijos bijo ne mažiau nei aukštosios matematikos, nujausdami, kad jos nesupras. Išvaikyti tas baimes jis bando ne tik patikindamas, kad jokios paslapties čia nėra ir poezijos kalbą galima išmokti kaip bet kurią kitą kalbą, bet ir ne kartą pabrėždamas, jog jis pats kažkada buvo vienas nesuprantančiųjų.

Net su tam tikru malonumu jis prisimindavo, kad „sunkūs buvo mūsų keliai į kultūrą, be autoritetų ir be kelrodžių. Neaiškios buvo nei žmogiškų verčių sistemos, nei vertinimo būdai. Keletas Rygiškių Jono gimnazijos mokinių ėmėme žodynų pagalba mokytis svetimų kalbų...“ arba kad Kossu jį pavadino „chamu nuo Balbieriškio, ranka dangų parėmusiu“. Vis dėlto A. J. Greimas akivaizdžiai nori savo skaitytojams palengvinti „kelius į kultūrą“ ir essai papildo lengvu teoretizavimu:

Poezija gali būti aktuali ar neaktuali. Tiktai aktuali poezija yra šio to verta. Bet jos aktualumas yra globalinis, o ne detalinis. Ir jis nematuojamas poeto sugebėjimu prisiklijuoti prie aktualių nūdienos įvykių, nufotografuoti „realius“ faktus, o priešingai – jo poetinės vizijos atsiliepimu į esmines jo epochos, tautos ir žmonijos problemas. Svarbiausia: poezija turi būti poezija.

Arba sudėtingiau:

Reikia, kad eiliavimas būtų ne bet koks, o kad būtų homologija, atitikimas ne žodis žodžiui ar garsas garsui, bet kad semiotinė garsų organizacija būtų tokio pat tipo, kaip ir reikšmių semiotinė organizacija. Ir tada kalbą bus galima pavadinti poetine kalba.

Galiausiai Greimo entuziazmo užtenka ir tiems, kas tiesiog nemato prasmės skaityti poezijos, nes „viskas ir taip – be poezijos – aišku“. Prie tokio skaitytojo jis rimtai prisistumia kėdę – kaip mokytojas, bendraujantis su protingu, bet išdykusiu paaugliu, neleidžiančiu jam ramiai išdėstyti pamokos, – ir kalba kaip lygus su lygiu; kaip nevilties ir bejėgiškumo skausmą perbridęs ir jį priešais sėdinčiam norintis padėti perbristi:

Ar žmogaus ir pasaulio supratimas padeda žmogui gyventi, ar ne, ar yra prasmė suprasti? Žinoma, gal aš keliu kvailą klausimą, bet kam suprantama, kad durnam geriau gyventi. Ar ne? Ir visi mes po žemele pabaigiame tą visą savo ekspresyvaus gyvenimo eksperimentą. Čia nėra toks absurdiškas klausimas, bet yra tam tikra žmonijos istorija, kuri tęsiasi dvidešimt penkis amžius, ir tam tikra etika, tam tikras europocentrizmas, pagal kurį žinojimas laikomas verte. Taigi – ar šitą žaidimą sutinkate žaisti, ar nesutinkate? Jeigu sutinkate, tai yra žaidimo taisyklės, pagal kurias ir tam tikra aiškiaregystė, supratimas, koks yra pasaulis, kokia yra visuomenė, koks yra žmogus, yra tada vertė.