Delfi.lt nuotrauka

Rugpjūčio pirmąją į Vilnių grįžo projekto „Misija Sibiras“ dalyviai, šiemet Lietuvos istoriją gaivinę Irkutsko srityje. Redakcijoje kalbėjomės su Inesa, kuriai, kaip ji pati mano, nusišypsojo likimas dalyvauti šių metų ekspedicijoje. Įkvėpta močiutės pasakojimų apie Sibirą, mergina projekto atrankoje dalyvavo antrą kartą. Šiemet Inesa įveikė projekto atranką neatsitiktinai – jos močiutė buvo ištremta į Irkutsko sritį, todėl merginos motyvacija vykti buvo dar stipresnė nei prieš metus. Kai kalbėjomės su Inesa, buvo prabėgusi vos savaitė nuo jos grįžimo į Lietuvą, todėl buvo neįmanoma nepastebėti ekspedicijos dalyvės vis dar verdančių emocijų parvykus iš krašto, kuriame nėra laiko, tačiau yra gyva Lietuva.

Kas paskatino dalyvauti projekto „Misija Sibiras“ atrankoje?

Mintis pabandyti brendo ilgai. Ji buvo kažkur giliai pasąmonėje. Tačiau viskas prasidėjo dėl močiutės. Ji buvo ištremta. Jau vaikystėje močiutė su manimi dalijosi prisiminimais ir pasakojimais apie Sibirą. Atsimenu, vaikystėje galvodavau, kad jos pasakojimai yra nerealistiški. Atrodydavo, kad čia tik istorija, ir viskas nėra tikra. Juk kai atvažiuodavau pas močiutę, sėsdavome prie stalo, šnekėdavomės, viešėdavome, ir viskas.

Močiutė pasakojo, kad išvežant ją ir jos šeimą nebuvo leista daug ko pasiimti. Jie apsidairė, ką turėjo aplink, pamatė didelį bidoną šviežio pieno. Tas bidonas buvo viskas, ką jie pasiėmė. Pieną jie gėrė per visą kelionę, visai nesvarbu, kad jis laikui bėgant sugižo, bet tai buvo vienintelis turėtas maistas… Šį pasakojimą atsimenu labai gerai, tačiau tas vaizdas man visada atrodydavo kaip iš kitos planetos. Visgi kai augi, mokaisi istorijos, pradedi suprasti, kad, nors ir nesuvoki žiaurumų, tačiau jie buvo. Taip ir atsirado noras geriau viską suprasti. Maniau, kad vienintelis būdas tą padaryti – tiesiog nuvažiuoti ir pamatyti, kaip viskas yra. Sibire egzistuoja visai kitas pasaulis, kaip ir močiutės pasakojimuose.

„Misija Sibiras“ nuotrauka

Projektas „Misija Sibiras“ kasmet sulaukia šimtų registracijos anketų, tačiau į ekspediciją išvyksta tik šešiolika žmonių. Kokie yra atrankos kriterijai?

Mano atsakymas bus visiška spekuliacija, nes tikrai nežinau, ką atsaklyti į šį klausimą. Visada, kai sulaukiame panašaus klausimo, dalyvių žvilgsniai krypsta į ekspedicijos vadą Arnoldą Foką.

Akivaizdu, kad iš 900 anketų, kurių projekto organizatoriai sulaukė šiemet, visų pirma reikia atrinkti 80 žmonių, kurie vyks į bandomąjį žygį. Čia viskas atrodo šiek tiek aiškiau – žmonės atrenkami atsižvelgiant į jų atsakymus apie patriotiškumą, apie kiekvieno indėlį, projekto prasmę.

Per bandomąjį žygį tiesiog žygiuoji. Kas kaip pasirenka elgtis, tai yra ar žmonės laikosi kažkokio susikurto plano, aš nežinau. Kai grįžome iš Sibiro, suvokiau, kad mūsų komandą sudarė labai skirtingi žmonės. Daugelio iš mūsų keliai gyvenime turbūt niekada nesusikryžiuotų – užsiimame visiškai skirtingomis veiklomis, domimės skirtingais dalykais. Aišku, tarp mūsų buvo ir vienas jungiantis dalykas – motyvacija ir noras dėl kokios nors priežasties vykti į Sibirą. Manau, jog mus ir rinko taip, kad būtume kuo skirtingesni. Supratome, kad to labai reikėjo pačios ekspedicijos metu, kai susidūrėme su daugybe įvairių situacijų. Vienose jų reikalinga ištvermė, kitose – lankstumas, kartais reikia sugebėti pakelti kitiems nuotaiką, kartais kitus nuraminti, kartais tiesiog tyliai dirbti. Kiekvienas turėjome savo silpnybių ir stiprybių.

„Misija Sibiras“ nuotrauka

Bandomasis žygis yra viso labo maža tikrosios ekspedicijos repeticija. Kas ekspedicijos metu vedė į priekį sunkiais momentais?

Kai sužinojau, kad vyksiu, atrodo, nebebuvo jokių kliūčių. Atrodė, jog ir šiandien galiu vykti į ekspediciją. Aišku, baimė, natūralu, visada būna.

Prieš ekspediciją bendravome su tremtiniais. Labai norėjosi pajusti tą emociją, pasikalbėti su žmonėmis, kurie buvo Sibire. Taip pat nagrinėjome archyvus tų vietų, į kurias turėjome važiuoti. Tada dar labiau nori vykti, tačiau kartu jauti milžinišką atsakomybę. Viena ekspedicijos dalyvė juokavo, kad tai sveria daugiau nei kuprinė.

Visi degėme noru parvežti Sibiro žemės ar kažkokį pasakojimą, bet kartu visa tai ir gąsdino. Važiuodama į Sibirą reflektavau tremtinių pasakojimus. Galvojau, kaip ten viskas atrodo, ar žmonės supras, ko mes čia atvykome. Prieš ekspediciją jaudinausi, nes nenutuokiau, kaip reaguosiu, kai pamatysiu kapines. Žinojau, kad nemažai jų aplankysime, dauguma jų bus pavirtusios į mišką, ne visada žinosime, ar jas tikrai radome. Nežinojau, ar dvasiškai atlaikysiu. Tačiau kai pamačiau, kaip tremtiniai, su kuriais susitikome, dėkojo mums dar prieš išvykstant į Sibirą, suvokiau, jog atiduosiu visą save.

Delfi.lt nuotrauka

Močiutė tau pasakojo daug istorijų apie Sibirą. Ekspedicijos metu buvai visai netoli tos vietos, kur ji buvo ištremta. Žinoma, praėjo daug laiko, tačiau kokius trėmimų vietų vaizdinius buvai susikūrusi iš pasakojimų ir kaip jie skyrėsi nuo to, ką pamatei nuvykusi?

Per pasakojimus gal ir kūrėsi tam tikras vaizdas, tačiau sąmoningai pasirinkau nesusikurti jokio konkretaus paveikslo, kaip viskas bus. Todėl atvažiavusi labai atvirai pasinėriau į Sibirą. Ką eidama mačiau, tą ir sugėriau į save. Nekvestionavau to, ką matau, nieko nekritikavau.

Žinoma, ne kartą teko nustebti, juk ten viskas kitaip – pradedant tuo, kaip ten gyvenantys žmonės tvarkosi savo namuose ar kaimuose, baigiant tuo, kokia yra jų kapinių kultūra. Viską priėmiau taip, kaip yra, tačiau grįžusi į Lietuvą supratau, kad mačiau vis daugiau ten egzistuojančių paradoksų.

Laikas... Atrodo, kad jo ten tiesiog nėra. Neturėjome telefonų, turėjau tik laikrodį, kad žinočiau, kada rytas, kada vakaras. Laiko ten nėra ta prasme, kad jeigu tu tariesi dėl susitikimo, niekas tau niekada nepasakys konkretaus laiko. Populiaru sakyti „rytoj“, „greitai“, „artimiausiu metu“. Žmonės patys nekreipdavo per daug dėmesio į darbo laiką. Pavyzdžiui, parduotuvės darbo laikas nustatytas, bet jis yra tik tam, kad būtų. Tai geriausiai iliustruoja vienas nutikimas.

Vieną vakarą suvokėme, kad iki parduotuvės uždarymo liko 12 minučių, o mes neturėjome nei kur nakvoti, nei ką valgyti, nes žlugo vienas planas. Iki parduotuvės buvo 20 minučių kelio pėsčiomis. Dviese su kitu ekspedicijos dalyviu pradėjome bėgti gatve ir galvojome, kad galbūt kas nors mus paveš. Pamačiau žiguliuką, kuriame sėdėjo kažkokia kompanija. Paklausiau, ar jie galėtų mus pavežti, tačiau, pasirodo, jiems patiems neužsivedė mašina. Bėgame toliau: pribėgome kažkokį namą, kurio kieme buvo daug žmonių. Pamačiau, kad ten stovi motociklas. Susirinkusiųjų paklausiau, galbūt kas nors galėtų mus pavėžėti. Viena moteris atsakė, kad niekas negali. Kitas vyras sako: „Šokit čia.“ Važiuojame į parduotuvę motociklu su lopšiu, žiūrime, dar liko 7 minutės. Nuvažiavome, tačiau, pasirodo, pardavėja jau uždaro duris. Ji sako: „Jeigu pirksit 5 kilogramus dešros – įleisiu.“ Viskas ten maždaug taip ir vyksta. Iš pradžių buvau išsigandusi, ar tikrai pavyks viską suorganizuoti, tačiau, kai laiko tėkmę paleidi paskui vietinių gyvenimą, viskas pavyksta.

Delfi.lt nuotrauka

Prabilai apie abejones ir baimę. Kas tau ekspedicijoje buvo sunkiausia?

Įvardinčiau dviejų rūšių sunkumus – fizinius ir dvasinius. Šiandien skaičiau savo dienoraštį (visi Sibire užrašinėjome savo išgyvenimus). Pamačiau, kaip viskas keitėsi bėgant laikui... Pradžioje buvo daugiau apmąstymų, refleksijų apie tai, kas vyko. Kuo toliau, tuo dienoraštis darėsi buitiškesnis. Atrodo, parašai, kas įvyko, tačiau kartu teksto krūvis tik didėja. Pirmos dienos buvo emociškai švelnios, vėliau – viskas sunkyn.

Kai reikia kalbėti apie sunkumus, sudėtinga išsirinkti... Galiu papasakoti apie vieną fizinį išbandymą, bet nežinau, ar pavyks perteikti, kaip sunku buvo iš tikrųjų. Kritinis momentas buvo tada, kai galvojom, kad nebepaeisime. Įpusėjus ekspedicijai skilome į dvi dalis po aštuonis žmones. Viena dalis tvarkė kapines, o kita išėjo į žygį per taigą susitikti su lietuvių tremtine. Žygis – 70 kilometrų. Ryte išėjome laimingi, žygiavome kartu su medžiotoju, kuris turėjo mus vesti per taigą. Jis nešėsi šautuvą, nes ten tuo metu buvo meškų sezonas. Taigoje taip pat klaidu, daug pelkių.

Arnoldas mums sakė pasiimti po litrą vandens. Viskas iš pradžių buvo gerai, medžiotojas sakė, kad upelius prieisime kas 5–10 kilometrų, todėl galėsime pasipildyti savo vandens atsargas. Galiausiai viskas susiklostė taip, kad medžiotojas greitai pavargęs mus paliko. Vos atsisveikinome su medžiotoju, iškart patekome į pelkę (prieš tai žygiavome išardytu geležinkeliu). Išlipome iš pelkės, užvalgėme uogų – vaivorų – ir supratome, kad visiems baigėsi vanduo. Galvojome, kad upelis bus kažkur netoli, bet maždaug apie 20 kilometrų ėjome neturėdami nė lašo vandens. Buvo gal 35 laipsnių karštis, skysčių greit netekome. Baisu buvo ir dėl to, nes matėme meškų pėdsakų. Arnoldas mums liepė dainuoti, šūkauti, kad meškos žinotų, jog esame ir mes. Eini, dainuoji ir brauniesi per taigą. Tada mums tikrai buvo labai sunku. Jau galvojome, kaip elgsimės, jei kuris nors iš mūsų nualps.

Jau po žygio juokėmės, kad viską apibūdina du dalykai. Pirma, vienas iš dalyvių žygiuodamas pametė kepurę nuo uodų. Jis atsigręžė, pamatė, kad kepurė guli kažkur už 10 metrų, ir nuėjo toliau. Jis sakė, jog jam buvo taip sunku, kad nusprendė negrįžti – 10 metrų į vieną pusę, 10 – į kitą, o dar reikia ir pasivyti. Antras dalykas – mano sugalvota dviejų vaivorų taisyklė. Einu ir matau, kad pakelėje auga vaivorai. Įsidedu vieną į burną, įsidedu ir antrą. Suvalgau vieną, o nešdamasi tą kitą burnoje einu toliau. Galvoju, kai bus labai blogai – perkąsiu, gausiu šiek tiek vandens. Taip pat vieną vaivorą laikau burnoj tol, kol randu kitą. Kai randu, sukramtau pirmąjį ir įsidedu kitą.

Emociškai sudėtinga buvo tada, kai atėjom į išnykusio kaimo kapines, kurios buvo sudegusios. Ten degė visas miškas, ne tik kapinės. Kur buvo dideli kryžiai – ten styrojo didžiuliai nuodėguliai. Atėjus buvo baisu. Po to, žinoma, viskam grąžinome gyvybę, ir dėl to labai džiaugėmės.

Delfi.lt nuotrauka

Minėjai, kad ekspedicijos metu susitikote su dabar Sibire gyvenančiais lietuviais. Kiek jiems svarbu, kad pas juos atvyksta lietuviai iš Lietuvos?

Jie pasitiko mus labai šiltai. Susitikome su lietuviais vos atskridę į Irkutską. Šiuo metu ten yra apie 1000 registruotų lietuvių, o tai yra didžiulė bendruomenė. Išvažiuodami taip pat su jais susitikome, tada užplūdo labai daug emocijų. Užsukome pas lietuvius į namus. Keista pagalvoti, kad kažkur Sibire, prie Baikalo, sukurtas tikras lietuvybės židinys...

Susėdome prie stalo. Buvo sakoma daug tostų, padėkų, bet labiausiai įsiminiau tai, ką sakė Bronius, kuris negrįžo į Lietuvą. Jis kalbėjo maždaug taip: „Noriu, kad jūs suprastumėt, jog reikia likti gyventi Lietuvoj. Turit ją branginti ir net negalvokit gyventi kitur.“ Jis pasakojo, kaip pirmą kartą po tremties grįžęs į Lietuvą apsikabino ąžuolą, stovėjo ir verkė. Sibire ąžuolai neauga. Šis Broniaus atsiminimas, man atrodo, labiausiai atspindi tai, kaip lietuviai ten jaučiasi.

Kaimuose situacija šiek tiek kitokia. Dažniausiai ten likęs tik vienas kitas lietuvis. Jie pamiršo lietuvių kalbą, tačiau ne Lietuvą. Jie ilgisi gimtojo krašto, klausia, kaip ten viskas klostosi, prisimena keletą lietuviškų žodžių… Tremtiniai dėkojo už tai, ką mes darome, bet dauguma lietuvių ten susikūrė savo gyvenimus ir ten pasiliks.

Apskritai kalbant, tikrai nesitikėjome, kad būsime taip šiltai priimti. Atrodo, tartum atvyktum pas savo šeimą. Nesitikėjome, kad ir rusai mus taip šiltai priims. Pavyzdžiui, susipažinome su močiute, kuri turėjo kaimynų lietuvių. Ji moka keletą lietuviškų žodžių, žino daugybę istorijų apie Lietuvą... Kiti rusai netgi padėjo apgyvendinti mūsiškius. Šilumos buvo labai daug.

Delfi.lt nuotrauka

Komandiškumas – vienas iš svarbiausių ekspedicijos akcentų. Ar susidūrėte su situacijomis, kai komandinis darbas tapdavo labai sudėtingas? Ar buvo kokių nors įtampų?

Grįžusi pagalvojau, kad buvau su 16 žmonių, su kuriais leidau visus rytus, dienas ir naktis – jie buvo visas mano pasaulis. Atrodo, neįmanoma, bet nebuvo jokių įtampų. Tas minėtas mūsų skirtingumas kiekvienam ekspedicijos dalyviui davė labai daug dalykų – kiekvienas sužinojome naujų dalykų ne tik apie kitus, bet ir patys apie save. Nuostabu, kad per tokį laiką galima rasti tų bendrumų, kurių mes šiaip natūraliai neieškome.

Buvo netgi sunku, kai mus padalino į dvi dalis. Pasilikusiems stovyklavietėje buvo labai keista – sakė, jog be proto jaučiasi, kad nėra įprasto klegesio. Mes, išėję į žygį, galiausiai pastebėjome, kad girdisi mažiau žingsnių. Tada kiekvienas jau buvo atradęs tam tikrą vietą komandoje. Kai vėl visi susitikome, buvo labai gera.

Delfi.lt nuotrauka

Kokie jausmai tave užplūdo tą akimirką, kai įlipai į traukinį išvykti atgal į Lietuvą?

Kad išvažiuojame vakare, sužinojome tos pačios dienos ankstų rytą. Suvokus, kad liko paskutinės kapinės, apėmė didžiulis liūdesys. Nuolat savęs klausiau: ką dar galiu padaryti? Norėjosi sudėti paskutinius akcentus ir sau, ir Lietuvai, kuri liko Sibire.

Norėjau vykti į dar daugiau kapinių… Vieną savaitgalį su tremtinais buvome Ariogaloje. Bendraudami su jais suvokėme, kad buvome daug kur, tačiau visko aprėpti neįmanoma. Fizinis nuovargis buvo mus išties pakirtęs… Paprasčiausiai sulėtėjome. Tvarkant kapines reikia įdėti daug darbo, o dar jos visada ant kalno. Aišku, kartu tau labai gera, nes tai – ypatinga vieta. Darbas ant kalno sudėtingas, turi nešti iškirstus medžius žemyn, o tada reikia ir vėl užlipti. Žinoma, jei žinotume, jog liko dar vienos kapinės, esu tikra, kad jėgų dar atsirastų. Visgi tikrai nejaučiau, jog esu pasiruošusi išvykti. Išvykimo dieną dar dainavome... Jautėme kažkokį nenorą visko paleisti ir palikti.

Grįžusi sulauki daugybės klausimų, kaip viskas praėjo, kaip jautiesi. Koks ekspedicijos momentas tau labiausiai įstrigo atmintin?

Yra paskiros detalės, tačiau kažkokią vieną išskirti labai sudėtinga. Galbūt pats bendriausias įspūdis yra tas, kad Lietuva Sibire yra šviesulys. Lietuva ten – saulė. Ir mums tokia ji buvo – paskui ją važiavome, o Sibire mus įkvėpė trispalvės, lietuviškos pavardės ant kryžių, išgirsti lietuviški žodžiai. Gera girdėti, kad vietiniai taip gražiai kalba apie lietuvius, jie sako: kokia tauta!

Savo Facebook paskyroje rašei: „Ekspedicija praėjo, mes pasiruošę Misijai!“ Kokia veikla užsiimsite po ekspedicijos? Kokie pagrindiniai Misijos tikslai?

Ekspedicija užtruko tik dvi savaites, o viso projekto esmė – Misija. Mes skleisime žinią apie patį projektą ir apie tai, ką nuveikėme. Tai daugiausia apima važinėjimą į mokyklas, bibliotekas, komunikavimą su bendruomenėmis, susitikimus su tremtiniais. Visgi svarbiausia – susitikimai su jaunąja karta. Pasakosime apie tai, ką patyrėme, ką radome Sibire, kodėl tai svarbu mūsų istorijai, kodėl atminimas apskritai reikšmingas. Man atrodo, dabar esame vienų iš paskutiniųjų dešimtmečių liudininkai, kai dar turime galimybę pabendrauti su tremtiniais tiek Lietuvoje, tiek Sibire. Gali nuvykti ten, viską sugerti, perleisti per save ir grįžęs papasakoti. Tai – stebuklas. Tokia ir yra misijos esmė – kad tie, kurie dar nėra nuvažiavę, suprastų, jog tokie pasakojimai kaip mano močiutės nėra nerealistiški.

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Matas Baltrukevičius, Aistė Černauskytė.