Alexander Popov/Unsplash.com nuotr.

Prieš kelias dienas mano dėmesį atkreipė žurnale „Der Spiegel“ pasirodęs vokiečių žurnalisto Christiano Neefo tekstas. Tris dešimtmečius Rusijoje darbavęsis žurnalistas narplioja rusų mąstysenos ir sąmonės ypatumus. Pagrindinė jo mintis yra tokia, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas dviračio neišrado, o tiesiog pasinaudojo tomis jau nuo seno egzistavusiomis rusiško mentaliteto ydomis. Jomis manipuliuodamas jis ir įtvirtino savo valdžios vertikalę.

Demokratijos esmė ir valstietiškumas

Šį C. Neefo straipsnį norisi aptarti ne tik dėl to, kad jis geriau padeda pažinti mūsų didžiąją kaimynę. Manau, kad pačiame autoriaus tekste sąvoką „rusiška sąmonė“ pakeitus į „posovietinę sąmonę“, gautume vadinamojo homo sovieticus portretą. Žvelgdami į šį portretą, mes ir patys galime geriau pažinti mūsų visuomenę kamuojančias problemas ir įsivertinti, kiek toli nužengėme siekdami išsivaduoti iš totalitarinės ideologijos primestų tramdomųjų marškinių.

„Net tada, kai valdžia siekia savo žmonėms padaryti kažką gero, reikalai pasisuka bloga kryptimi, nes vyriausybė vienašališkai priima sprendimus ir pristato juos žmonėms kaip kalėdinę dovaną. Projektai yra įgyvendinami bolševikiniu stiliumi. Rusijos politikų gretose neegzistuoja suvokimas, kad žmonių gretose gali kilti prieštaravimų“, – rašo C. Neefas.

Čia svarbūs keli aspektai. Visų pirma tai, kad valdžia nelaiko savo žmonių piliečiais, kurių pilietinės teisės suteikia jiems laisvę dalyvauti priimant sprendimus, leidžia kritikuoti valdžią. Žmonės tėra tik dar vienas iš administruojamų išteklių įvairiose statistinėse grafose. Ydingas ir pats demokratijos suvokimas, nes demokratija nėra tik apie galutinius sprendimus, ji, gal net svarbiau, yra apie kelią, kuriuo tie sprendimai yra priimami ir įgyvendinami. Čia kalba jau sukasi apie piliečių įtraukimą, jų informavimą, valdžios atskaitomybę, galios spręsti arčiausiai jų esančius klausimus delegavimą jiems patiems.

Toliau savo tekste C. Neefas cituoja režisierių Andrejų Končialovskį, kuris teigia, kad rusai per amžius išsaugojo savo valstietišką sielą, taip ir netapo piliečiais tikrąja ta žodžio prasme. „Jie visada save įsivaizduoja opozicijoje valdžiai, nes valdžia visada siekia iš jų kažką atimti. Tuo pačiu metu rusai yra tokie kantrūs, kad lengviau pakelia neteisybę“, – žurnalistui pasakojo A. Končialovskis. Ir tai nėra vien rusiškas fenomenas. Ir pas mus tai yra jaučiama kaip posovietinis reliktas, kai į valdžią pagrįstai buvo žvelgiama kaip į priespaudos, neteisingumo šaltinį, didįjį brolį, kurio dėmesio būtina kažkaip išvengti. Okupantai kūrė sovietinį žmogų, bet ne pilietį. Pilietis jiems buvo tik kliūtis, neleidžianti keroti totalitarizmui.

Fatalizmo glėbyje

Pilietis suvokia, kad valstybė yra jo, kad jis čia šeimininkas, o valdžia yra ne ponai, o jo išrinki atstovai, iš kurių jis turi teisę ir pareigą reikalauti atskaitomybės. Šiandien ir mes dar tebesimokome būti piliečiais. Mokomės nebūti tokie, kurie, anot A. Končialovskio, vadovaujasi nepajudinama tradicija deleguoti visą galią vienam asmeniui ar partijai ir tada laukti, kad valdžia jais rūpintųsi jiems patiems nieko nedarant. Taip gyventi reiškia nuolatos piktintis prižiūrėtoju, kuris vis ne iki galo pasirūpina savo subjektais. Tačiau demokratijoje pilietis turėtų reikalauti ne to. Jam nereikia, kad valdžia viską padarytų už jį, jam reikia, kad valdžia sukurtų jam sąlygas pačiam pasirūpinti ir savimi, ir savo šeima bei artimaisiais. Gebėjimas pačiam pasirūpinti savimi, o ne laukti malonės iš aukščiau leidžia išlaikyti savo orumą.

C. Neefas akcentuoja, kad Rusijoje žmonių pasyvumas ir abejingumas žengia koja kojon su fatalizmu ir atsakomybės baime. Mane patį labiausiai erzina nuostatos, kad nuo mūsų esą niekas nepriklauso, reikia žiūrėti ir laukti, nes gi bus taip, kaip turi būti. Net ir laisvėje posovietinis žmogus lieka nelaisvas, nes sugeba susigalvoti šimtus priežasčių, kodėl vienas ir kitas jo siekis bus pasmerktas žlugti. Tad geriau nesiekti, nesvajoti ir nedaryti. Visiškai priešingai liudija rašytojas Neilas Gaimanas vienoje savo paskaitų raginęs: „Mes visi – suaugusieji ir vaikai, rašytojai ir skaitytojai – turime pareigą svajoti. Mes turime pareigą įsivaizduoti. Lengva apsimesti, kad niekas nieko negali pakeisti, jog mes esame pasaulyje, kur visuomenė didelė, o asmuo yra mažiau nei niekas – atomas sienoje, ryžių kruopelė ryžių lauke. Tačiau tiesa yra ta, kad asmenybės keičia pasaulį, asmenybės kuria ateitį ir jos tai daro įsivaizduodamos, jog dalykai gali būti kitokie.“ Pirmas žingsnis yra tikėjimas, kad nuo tavęs priklauso, bent jau čia, Lietuvoje.

Panieka skirtingiems

„Mes esame žmonės, kurie mėgsta panašius į save, mums nereikia tokių, kurie būtų skirtingi“, – dar apie vieną rusiškos posovietinės sąmonės bruožą kalba rašytojas Viktoras Jerofejevas.

Vaclavas Havelas savo „Begalių galybėje“, manding, puikiai paaiškino, kodėl masė yra linkusi neapkęsti iš jos išsiskiriančių asmenybių. Sistemoje, kurioje visi paklūsta brutaliai jėgai, tačiau apsimetinėja išoriškai tikintys nuleista ideologija, kiekvienas nepaklusnusis demaskuoja apgailėtinas žaidimo taisykles, masės susitaikymą su gyvenimu mele. Būtent todėl dažnai ne pati valdžia, o masė yra pirmoji, kuri kimba disidentui į atlapus. Būk toks kaip visi, žaisk žaidimą, nebandyk gyventi tiesoje, nes taip tik išryškini mūsų veidmainystę.

Su kitokiu nediskutuojama, jis atribojamas, marginalizuojamas, kad nedrumstų ramybės. Dažniausiai dar tikima, kad kitas, kuris yra kitoks, yra tiesiog piktavalis, amoralus, niekšas ar nenormalus, nes, jei būtų normalus, tai būtų toks kaip ir visi. Nes tai, kas yra normalu, nustato masė.

Asmeninės atsakomybės baimė? Kitaip mąstančiųjų marginalizavimas? Fatalistinės nuotaikos? Priešiškumas valdžiai kartu viliantis, kad ji tavimi pasirūpins? C. Neefas puikiai išryškino tai, ką aš pavadinčiau ne tik rusiškos, bet ir posovietinės sąmonės bruožais. Suvokę šiuos bruožus, galime nuoširdžiai pažiūrėti į veidrodį ir paklausti patys savęs, kiek mums patiems visa tai dar tebėra būdinga. Kuo atviresni patys su savimi būsime, tuo greičiau galėsime išsivaduoti iš šios sąmonės spąstų ir kurti nuo sovietinio raugo laisvą visuomenę.