Šv. Liudvikas yra Pasauliečių pranciškonų ordino dangiškasis globėjas.

Šventasis Liudvikas IX gimė ir buvo pakrikštytas 1214 m. balandžio 25 d. Puasi, Prancūzijoje. Žmogiškuoju ir krikščioniškuoju Liudviko auklėjimu rūpinosi jo pamaldi mama Blanka. Ji ugdė sūnų pasiaukojančiam gyvenimui. Todėl valdydamas karalius Liudvikas IX siekė dvasinės ir žemiškos savo žmonių gerovės, o pats gyveno labai asketiškai, ką liudija ne tik katalikų, bet ir pasaulietiniai biografai. Volteras sakė: „Gali būti, kad joks kitas vyras tobuliau nesilaikė dorybių.“ Liudvikas atlikdavo griežtą atgailą penktadieniais, uoliai vykdė gailestingumo darbus, nusižemindavo plaudamas elgetoms kojas. Jis lankė ligonius bei, kaip ir jo įkvėpėjas šv. Pranciškus Asyžietis, rūpinosi raupsuotaisiais ir penktadieniais dalindavosi su jais savo maistu.

Šv. Liudvikas šeimoje: pamokos šiandienėms poroms

Šventojo Liudviko laikais vyrai, o ypač moterys, susituokdavo daug jaunesni nei dabar. Santuoka paprastai būdavo dviejų šeimų susitarimo dėl būsimos poros rezultatas. Kai susituokė, Liudvikas buvo dvidešimties, o Margarita – tik trylikos metų amžiaus. Prieš tai jie nė karto nebuvo susitikę, tačiau greitai pamilo vienas kitą.

Naujoji šeima šešerius metus laukė pirmojo iš vienuolikos savo vaikų ir per gyvenimą patyrė keleto jų netekties skausmą.

Nors Liudvikas IX ir Margarita nepasirinko vienas kito, jie priėmė vienas kitą su pasitikėjimu ir mylėjo vienas kitą. Meilėje visada reikia padaryti apsisprendimą. Liudvikas ir Margarita yra mums pavyzdys, nes apsisprendė mylėti vienas kitą. Jie grąžina mus prie klausimo: „Ar aš kasdien apsisprendžiu sakyti TAIP savo žmonai ar vyrui?“

Liudvikas dalijosi savo viešuoju gyvenimu su žmona. Jis pasiėmė Margaritą kartu su savimi į pirmąjį savo Kryžiaus žygį, kas buvo visiška naujovė. Nors iki galo ir nesuprasdama, Margarita priėmė vyro religinį užsidegimą, kuris laikui bėgant vis labiau augo ir tapo pastebimas. Liudvikas suprato, kaip daug prašo iš žmonos, o savo ruožtu karštai rūpinosi užtikrinti jos ateitį.

Šv. Liudvikas IX buvo labai pamaldus. Malda yra esminis krikščioniškos poros gyvenimo elementas, nes suteikia Dievui centrinę vietą jų santuokiniame gyvenime. Asmeninė ir šeimyninė malda papildo viena kitą, pirmoji palaiko antrąją.

Liudvikas pasiūlė žmonai pradėti santuokinį gyvenimą trimis susilaikymo dienomis. Mums taip pat naudinga tam tikrais momentais išlaikyti atstumą seksualiniame gyvenime, kad išvengtume žvelgimo į kitą kaip į malonumo objektą ir labiau priimtume vienas kitą kaip asmenį. Lygiai taip pat svarbu, kad pora dažnai kalbėtųsi, kaip tą darė Liudvikas su Margarita. Žinojimas, kaip kalbėti ir kaip atleisti vienas kitam, yra šeimos pagrindas, kuris auga per kasdienį dialogo mokymąsi.

Pamaldusis karalius

Valdydamas jis liko ištikimas katalikų tikėjimui. Jam labai patiko dažnai lankytis konventuose, kur kartu su vienuoliais dalyvaudavo liturgijoje. Kai kažkas jam pasakė, kad dalis žmonių jį pašiepia dėl tokio pamaldumo ir nuolatinio lankymosi pamaldose, Liudvikas atsakė: „Nesu sutrikęs ir niekada nebūsiu sutrikęs. Esu įsitikinęs, kad jeigu vietoje pamaldų lankyčiausi išgertuvėse, šokčiau ir linksminčiausi, tie žmonės nieko nesakytų. Tačiau aš verčiau šlovinsiu savo Dievą, nors mane ir kritikuotų, nes dėl Jo gyvenu, dėl Jo dirbu ir į Jį sudėtos visos mano viltys.“

Netrukus po to jis padiktavo savo testamentą, kuriame sakoma: „Būtina visados vengti sunkios nuodėmės ir verčiau būti pasiryžusiam kentėti bet kokią ligą, negu padaryti mirtiną nuodėmę. Svarbiausia gyvenime mylėti Dievą visa širdimi. Kai aplanko skausmas ir kančia, reikia paaukoti juos Dievui už mūsų nuodėmes, o sėkmės ir klestėjimo metu – dėkoti Viešpačiui ir saugotis puikybės. Vargšams ir kenčiantiems būtina rodyti ypatingą dosnumą. Visada būkime ištikimi ir pagarbūs Katalikų Bažnyčios, mūsų motinos, vaikai, bei nuolankūs popiežiui, kaip mūsų dvasiniam tėvui.“

Savo šventumu ir asmenybės galia šv. Liudvikas suvienijo Prancūziją – didžiūnus ir miestiečius, valstiečius ir kunigus bei riterius – dar ilgai tauta gyveno taikoje.

1270 m. rugpjūčio 24 dieną karalius pajuto, kad greitai mirs ir paprašė priimti Švenčiausiąjį Sakramentą. Jis kartojo: „Viešpatie, esu laimingas keliaudamas į Tavo namus danguje, kur garbinsiu ir mylėsiu tave per amžius.“ Rugpjūčio 25 d. apie trečią valandą popiet jis mirė tardamas: „Tėve, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią.“

1297 m. popiežiaus Bonifacas VIII paskelbė Liudviką IX šventuoju. Jis yra Pasauliečių pranciškonų ordino Dangiškasis globėjas.

Pagal ciofs.org medžiagą parengė Monika Midverytė OFS