Rugsėjo 23 dieną minėsime Vilniaus didžiojo geto sunaikinimo metines. Ši skaudi data kiekvienais metais paskatina mus atsigręžti ir apmąstyti tuos tragiškus laikus, kai Holokausto metu buvo praktiškai sunaikinta Lietuvos žydų bendruomenė. Šiemet grupė kultūros veikėjų kviečia visos Lietuvos piliečius paminėti Holokausto Lietuvoje aukas aplankant arčiausiai jūsų gyvenamosios vietos esančią žydų žudynių vietą. Visą šių vietų sąrašą galima rasti čia (už pagalbą nuoširdžiai dėkojame Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui). Dalinamės laišku-kvietimu ir kviečiame jį pasirašyti siunčiant savo vardą bei pavardę adresu donatas@bernardinai.lt. Taip pat visus kviečiame jungtis prie socialinio tinklo „Facebook“ grupės „Vardai“, kurioje bus paskelbta detalesnė informacija apie Holokausto aukų paminėjimą rugsėjo 23 dieną. 

„Žmogus gyvas tol, kol prisimena tai, ko niekada neturi pamiršti“, – rašoma Grigorijaus Kanovičiaus knygoje „Debesis vardu Lietuva“. Yra dalykų, kurių negalime užmiršti, norėdami išlikti ne tik kaip valstybė, kaip tauta, tačiau ir kaip žmonių bendrija.

1918 metais atgimusi Lietuvos Respublika rėmėsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) paveldu. Kalbėdami apie jį, mes ne veltui akcentuojame ir didžiuojamės tuo, jog LDK buvo daugiautautė valstybė, po kurios pastoge vietos atsirado skirtingų tautų, religijų, kalbų žmonėms. Tarpukario Lietuva paveldėjo šią daugiakultūrę tradiciją. Moderni Lietuva yra neįsivaizduojama be didžiulio čia šimtmečius gyvenusios žydų bendruomenės indėlio.

Deja, tragiški Antrojo pasaulinio karo įvykiai lėmė, kad per Holokaustą Lietuvos žydų bendruomenė buvo praktiškai sunaikinta. Kiekvienų metų rugsėjo 23 dieną prisimename 1943-iaisiais nacių įvykdytą Vilniaus didžiojo geto likvidavimą, o kartu ir visus žuvusius Lietuvos žydus.

Apie tai parašyta daug literatūros kūrinių, sukurta dokumentinių filmų, įsteigta muziejų ir memorialų. Bet mūsų žemėje, kurioje gyvename ir kurią mylime, yra apie 240 vietų, kurios yra pačios tikriausios tos neišmatuojamos tragedijos liudininkės. Tai skausmo altoriai, kuriuos mes tik dabar atrandame, nors tos vietos visą laiką buvo žinomos. Matyt, turi praeiti daug metų, kad pradėtume suvokti, kas įvyko, kaip kad turime atsitraukti daug žingsnių, kad pamatytume, prieš kokio dydžio Katedrą stovime.

Manytume, kad jau atėjo laikas, kai išdrįsime pasakyti. Jie gyveno tarp mūsų. Jie galėjo gyventi tarp mūsų. Iki šiol nepasveriamai sunkus jų Nebuvimas, jo pilna visur – ir mažų miestelių aikštėse, ir senuose Vilniaus kiemuose.

Nueikime šį rudenį į tas skausmo ir nevilties vietas. Sustokime priešais bendrus kapus. Pabandykime suvokti tą beprotiškos ideologijos beprasmybę ir siaubą. Skaitydami vardus, kurie neįprastai skamba mūsų lūpose, mintyse melsdamiesi ar klausydami kantoriaus raudos, pagalvokime apie po žeme gulinčių žmonių, mūsų Tėvynės piliečių, neišsipildžiusius gyvenimus, apie tai, kad tarp mūsų galėjo laimingai gyventi jų vaikai ir anūkai.

Nueikime ten.

Nulenkime galvas. 

Pasirašo:

Erika Sausverdė

Onutė Narbutaitė

Gintaras Česonis

Giedrė Jankevičiūtė

Jonas Malinauskas

Petras Vyšniauskas

Giedrė Kadžiulytė

Alvydas Šlepikas

Rolandas Rastauskas

Valdas Papievis

Gintaras Varnas

Mindaugas Šnipas

Kęstutis Navakas

Marius Ivaškevičius

Mindaugas Nastaravičius

Arūnas Peškaitis OFM

Rimantas Kmita

Arūnas Baltėnas

Donatas Puslys

Jurgita Jačėnaitė

Paulius Ambrazevičius

Antanas Manstavičius

Audra Žukaitytė

Virginija Vareikytė

Simas Čelutka

Rima Kasperionytė

Simona Merkinaitė

Ieva Giedraitytė

Linas Kojala

Lina Saulėnaitė

Elena Aronštamienė

Irena Kardokaitė

Saulena Žiugždaitė

Viktorija Gailiūtė

Irena Šutinienė

Dalius Šeinauskas

Saulė Matulevičienė

Aušra Pažėraitė

Giedrė Kazlauskaitė

Viktoras Bachmetjevas

Vitas Karčiauskas

Milda Jakulytė-Vasil

Oskaras Koršunovas

Martynas Budraitis