Aaron Burden/ unsplash.com nuotrauka

Rosita Garškaitė, vyr. redaktoriaus pavaduotoja 

Wiesław Myśliwski „Akiratis“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017

Geriausias mano šios vasaros skaitinys. Tobulas romanas: ilgas, skalsus, įtraukiantis. Didinga epinė proza. Tai 1997 m. literatūrinėmis premijomis apdovanota vieno žymiausių šiuolaikinių Lenkijos rašytojų Wiesławo Myśliwskio (g. 1932) knyga „Akiratis“.

Ar įmanoma grįžti į vaikystę – gimtąjį miestelį prie Vyslos, pokario absurdą, varganą buitį, atgaivinti tėvų, giminaičių, kaimynų charakterius, elgseną, santykius, jų normas? Pagrindinio veikėjo Piotrūniaus istorija konkreti, tačiau iš gelmės ištraukianti universaliąsias žmogiškas dramas. Matomi ir nematomi jo gyvenimo siūlai apraizgo skaitytoją, kuris verčia puslapį nuščiuvęs.

Novyti, grizinti, rabždintis – kiek veiksmažodžių skaitydama turėjau patikrinti lietuvių kalbos žodyne, o dar kiek būdvardžių! Už gyva lietuvių kalba kliokte kliokiantį tekstą pagyros vertėjui Vyturiui Jaručiui. Romano ištrauką galite paskaityti čia. Į lietuvių kalbą yra išverstos dar dvi šio autoriaus knygos – „Akmuo ant akmens“ (Vaga, 1992) ir „Traktatas apie pupelių gliaudymą“ (Mintis, 2009).

Vytautas Raškauskas, žurnalistas

Teodoras Dreizeris „Finansininkas“, Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958

„Finansininkas“ – knyga apie tai, kodėl Amerika buvo ir yra svajonių šalis ar, kitaip sakant, geriausia šalis tiems, kurie turi didelių užmojų. Teodoras Dreizeris, kaip ir daugelį kitų geriausių savo darbų, šį kūrinį skiria sunkios socialinės padėties ar negailestingos aplinkos nuskriaustiems žmonėms, kurie gimsta, atrodo, jau pažymėti nesėkmės ženklu, bet kurie leidžia sau daugiau už kitus svajoti ir labiau už kitus stengiasi tas svajones išpildyti kantriu ir sunkiu darbu. Visiems tiems žmonėms pasisekė gimti šalyje, kur talentas ir darbas net ir prieš šimtą ar daugiau metų galėjo padėti išsivaduoti nuo lemties gyventi varganą gyvenimą – ir jie iš tos lemties nagų sėkmingai išsprūdo vien savo jėgomis.

Bet, reikia pasakyti, Dreizerio Amerika niekada nėra laukinė talento ir juodo darbo garbintoja – ji lygiai taip, kaip ir žmogaus pastangas, vertina visuomenės dorovę ir teisingumą. Tarp šių dviejų polių – beveik neribotų galimybių kurti savo svajonių gyvenimą ir kartu priesako netrukdyti kurti kitiems – galynėjasi „Finansininko“ veikėjai. Ir visiems galiausiai atseikėjama tuo saiku, kuriuo jie kitiems seikėjo, ir niekas nėra neteisingai baudžiamas, bet atsakyti už savo sąmoningus pasirinkimus tenka visiems vienodai.

Rasa Baškienė, žurnalistė

Kurt Vonnegut „Skerdykla Nr. 5“, „Kitos knygos“, 2015

„Skerdykla Nr. 5“ yra laikoma amerikiečių rašytojo Kurto Voneguto kūrybos viršūne. Antrojo pasaulinio karo metu tarnavęs sąjungininkų pajėgose ir pakliuvęs į vokiečių nelaisvę, autorius išgyveno Drezdeno – kultūros perlu laikyto vokiečių miesto – bombardavimą. Po karo grįžęs namo į Ameriką, kankinamas nuolat sugrįžtančių prisiminimų, po dvidešimties metų ryžosi juos aprašyti. Kaip aprašyti tai, ko žmogaus sąmonė nenori ir negali priimti? Tai – fantastikos, juodojo humoro, grotesko žanras. Prisiminus groteskišką Balio Sruogos „Dievų mišką“, stebėtis netenka.

Drezdeno tragedija dar kartą iškėlė klausimą: kas yra civilizuotas žmogus? Anot garsaus austrų filosofo Gunthero Anderso, mūsų gebėjimas kurti vystosi neįtikėtinai greitai, palyginti su gebėjimu įsivaizduoti kūrybos pasekmes. Atstumas tarp šių dviejų gebėjimų auga kartu su technologijų išsivystymu.

„...Visi privalo žūti, niekad nieko nebeištarti, niekad nieko nebenorėti. Po žudynių turi stoti visiška ramybė, iš tikrųjų taip ir būna, ir tik paukščiai trikdo tylą. O ką gi sako paukščiai? Tą, ką ir tegalima pasakyti apie žudynes, pavyzdžiui: „Tivit tivit?“

Matas Baltrukevičius, visuomenės temų redaktorius

Vaclovas Aliulis „Vienuolis nenuorama“, Marijonų talkininkų centro leidykla, 2015

Nuo mažens nuolat namuose girdėdavau kunigo Prano Račiūno MIC, ilgamečio Alytaus šv. Angelų Sargų parapijos klebono, vardą ir pavardę. Apie jį kaip apie išskirtinį šviesuolį kalbėdavo mano močiutė, tetos, kiti artimieji. Pats jo veikiausiai nemačiau niekada, tačiau buvo smalsu susipažinti su kunigo asmenybe iš arčiau. 
 
Bene ilgiausiai iš Lietuvos kunigų lageryje kalėjęs (16 metų), pogrindinės spaudos leidėjas ir platintojas savo gyvenimo sunkumais per daug nesiskundė. Užrašuose iš kalėjimo – nė lašo liūdesio, o tik planai versti veikalus į lietuvių kalbą, mokytis naujų kalbų ir ugdyti asmenybę. Jo veikalų dalys pateikiamos ir knygoje – itin įdomiai aprašo XX a. Lietuvos vyskupų ir vyskupijų valdytojų portretus. Knygos sudarytojas Vaclovas Aliulis nuveikė didžiulį darbą, surinkdamas didelį kiekį P. Račiūno užrašų, veikalų, amžininkų atsiminimų apie šią asmenybę.

Emilija Karčevska, naujienų redaktorė

Nabeel Qureshi „Ieškojau Alacho, suradau Jėzų“, „Vox Altera“, 2016

Ar kada esate kalbėję su giliai tikinčiu išsilavinusiu musulmonu? Pradėjus pokalbį su tokiu žmogumi iš pradžių gali pasirodyti, kad abi monoteistinės religijos turi daug panašumų. JAV gyvenantis publicistas ir akademikas Nabeel Qureshi savo atsivertimo istorijoje pasakoja, kokiu būdu, užaugęs praktikuojančioje ir giliai tikinčioje musulmonų šeimoje, jaunystėje pradėjęs gilinti žinias apie islamą, galiausiai palūžta ir savo Dievu pripažįsta Jėzų Kristų. Šį tikrą, gyvą ir nuoširdų Nabeel‘o liudijimą galima skaityti ne vien kaip biografinę istoriją, bet ir kaip mokslinį, akademinį pagrindimą turintį pasakojimą. Knygoje pateikiamos nuorodos, kuriose remiamasi Oksfordo, Fordhamo ar Toronto universitetų dėstytojų mintimis.

Knygoje gausu arabiškų ir islamui svarbių sąvokų (azanas, dava, hadisas). Autorius, tebejaučiantis pagarbą islamiškai tradicijai, kruopščiai aprašo svarbias islamo praktikas, pavyzdžiui, privalomą religinį ugdymą šeimoje. Šiame liudijime paaiškinamos teologinės vietos, kuriose išryškėja lyg tol menkai žinomi gilūs krikščionybės ir islamo skirtumai (pavyzdžiui, musulmonai negali pripažinti dieviškos Jėzaus kilmės, o pripažindami Jėzaus kankinystę, paneigia Jo mirtį ant kryžiaus). Skaitant šią knygą išryškėja ne vien religiniai, bet platesni, civilizaciniai skirtumai. Pasak autoriaus, Vakarų pasaulyje žmogaus veiksmai vertinami remiantis kaltės ir nekaltumo samprata, tuo tarpu islamiškoje kultūroje svarbiausia kategorija, nustatanti veiksmo tinkamumą – gėda ir garbė.

Knyga įdomi ne tik tiems, kurie domisi islamu, nes joje gausu naujų faktų ir požiūrio į pačią krikščionybę. Pasak autoriaus, ši knyga yra daugiau nei liudijimas, tai proga iš vidaus pažinti musulmono širdį ir protą bei pateikti žinių, kodėl argumentai Evangelijos naudai tokie stiprūs. 

Donatas Puslys, vyr. redaktorius

Thomas E. Ricks „Churchill and Orwell: The Fight for Freedom“ (liet. „Churchillis ir Orwellas: Kova už laisvę“), Penguin Press, 2017

Knygoje ne tik pristatomos šių dviejų didžių XX a. vyrų biografijos, bet ir siekiama jas aktualizuoti mūsų dienai. Autorius parodo, kaip abu herojai nepasidavė savo laikotarpio tendencijoms ir neatsisakė pareigos vadovautis savo sąžine ir mąstyti savo galva. Churchillis griežtai atmetė ir kritikavo visus bandymus nuolaidžiauti naciams ir pirkti taiką mūsų laikams aukojant Hitleriui mažesnes valstybes. Orwellas, būdamas kairysis, nepasidavė viliojantiems komunizmo kerams ir padarė labai daug, kad demaskuotų totalitarinį mąstymą ir taip pasmerktų tiek rudą, tiek raudoną tironijas. Tiesa, dėl to jo „Gyvulių ūkis“ sunkiai rado leidėją, o jis pats kai kuriuose sovietų simpatikų ratuose buvo minimas su pykčiu ir neapykanta.

Pabaigai pacituosiu tik vieną iš daugelio cituotinų minčių: „Atsisakyti eiti kartu su banda iš tiesų yra sunkiau nei gali atrodyti. Kad atsiplėštum nuo galingiausiųjų toje bandoje, reikia netipiškai gilaus charakterio ir sąmonės skaidrumo. Tačiau tai yra kelias, kuriuo visi turime stengtis žengti, jei siekiame išsaugoti teisę mąstyti, kalbėti ir veikti nepriklausomai, klausydamiesi ne valstybės ar kokios madingos mūsų laikmečio mąstymo sistemos, o tik mūsų pačių sąžinės diktato. Daugumoje vietų ir didžiąją dalį laiko laisvė nėra karinių veiksmų produktas. Veikiau tai yra kažkas gyvo, kas auga arba vysta kiekvieną dieną atsižvelgiant į tai, kaip mes mąstome ir bendraujame, kaip elgiamės su kitais viešajame debate, ką vertiname ir puoselėjame kaip visuomenė, ir kaip mes visa tai darome.“

Jurgita Jačėnaitė, kultūros temų redaktorė

Mario Vargas Llosa „Penki kampai“, „Sofoklis“, 2017

Peruiečių rašytojas, Nobelio premijos laureatas Mario Vargas Llosa praėjusiais metais šventė savo 80 metų jubiliejų, tačiau rašymas jam, nors ir sulaukus tokio garbingo amžiaus, nors ir pelnius aukščiausią literatūros apdovanojimą – svarbesnis nei bet kada.

Romas „Penki kampai“ (Cinco Esquinas) – rašytojo jubiliejaus proga pasirodžiusi knyga. Romane, kuris pavadintas Limos rajono garbei, plunksnos meistras Mario Vargas Llosa gvildena savo kūrybai būdingą žurnalistikos temą. „Penki kampai“ – tai trileris, kuriame skleidžiasi Peru diktatoriaus Alberto Fujimori režimo siaubas: valdžios manipuliacijos, prievarta, primetama absurdiška moralė, kova su opozicionieriais pasitelkiant melą ir šmeižtą. Ir bulvarinė spauda tampa viso šio režimo esminiu ginklu. Politikos ir seksualinių santykių peripetijoms šioje knygoje irgi skiriama daug dėmesio.