Ashim D'Silva (www.unsplash.com) nuotr.

Žodis „emigrantas“ tiesiog užprogramuotas sukelti nelabai gerą emociją: liūdesį, apmaudą, gailestį, kartais pyktį. Matuojame savo valstybės gerovę emigracijos skaičiais ir dūsaujame dėl „išsivažinėjančios Lietuvos“, kurdami įvairiausias strategijas sugrąžinti lietuvius namo.

O kokią Lietuvą mato mūsų tautiečiai, išvykę svetur? Trečioji emigracijos banga neša žmones siekti mokslų, ieškoti geresnio gyvenimo, pažinti, patirti, praplėsti akiratį. Nebūtinai jie liks svetur, nebūtinai jie grįš namo. Bet ar išsaugos savo lietuviškąją tapatybę, gyvendami skirtingoje kultūroje, naudodamiesi labiau išsivysčiusios šalies privalumais?

Šiuos klausimus diskusijoje „Lietuviškoji tapatybė pasaulyje“ kėlė užsienio lituanistinių mokyklų mokytojai, atvykę iš 22 šalių studijuoti Lietuvos edukologijos universiteto organizuotuose Lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursuose.

„Yra tokių lietuvių, kurie savo gimtąją šalį sutapatina su politika, ir jiems nereikia tos Lietuvos. Yra tokių gyventojų, kurie neprisipažįsta esantys lietuviais. Sutinki lietuvį, o jis nenori sveikintis... Tačiau jei kas nors jį nuskriaus – ginti stos visi lietuviai“, – sakė Laimutė Skiudulė, Norvegijos Rogalando vaikų laisvalaikio centro „Draugystė“ vadovė.

Diskusija „Lietuviška tapatybė pasaulyje“. Martyno Musteikio nuotrauka.

Sandra Jeglinskė, nemažai metų praleidusi Australijoje, Singapūre, Lenkijoje pastebėjo, kad žmonės būna įvairūs – vieni nori kuo greičiau asimiliuotis, kiti – brangina lietuvių kalbą. Bet visi nori dalyvauti lietuvių bendruomenėje, žino ir atsimena lietuviškąsias dainas ir šokius.

Pasak diskusijos dalyvių, vaikų norą mokytis lietuvių kalbos ir kultūros lemia tėvų požiūris ir noras puoselėti savo vaikams lietuvybę. Mokytojui labai svarbu sudominti vaikus. O to siekiama įvairiausiais būdais: dalinantis tėvų ir senelių pasakojimais, kalbantis apie aplankytas vietas Lietuvoje, dainuojant, šokant, ieškant Lietuvos ir šalies, kurioje gyvenama, sąsajų. „Vaikai – būsimieji Lietuvos ambasadoriai, kurie užmegs profesinius, kultūrinius saitus su Lietuva, o vėliau šį santykį jie perteiks savo vaikams“, – sakė Austrijos lietuvių bendruomenės atstovas Mantas Viselga.

Pasak Kijevo Lituanistinės mokyklos mokytojų Aurelijos Petkevič ir Ramunės Potašnikovos, Ukrainoje auga jau trečia emigrantų karta, tad lietuvybės išsaugojimas tampa iššūkiu. „Dažnai tėčiai lietuviai nekalbėdavo šeimoje lietuviškai, o vaikai ateina mokytis lietuvių kalbos, nes tiek jiems, tiek ir jų tėvams svarbi jų tapatybė ir svarbiausioji jos dalis – kalba, – sakė Ramunė Potašnikova. – Kuo esame panašūs ir kuo skiriamės nuo ukrainiečių? Ukrainiečiai ieško savo tapatybės, o mes turime tūkstantmetę istoriją, kurios dalis – 250 metų- yra bendra istorija su Ukraina. Didysis LDK etmonas Konstantinas Ostrogiškis laikė save lietuviu, nors buvo kilęs iš rusėnų. Jo sūnus įkūrė pirmąją akademiją Ukrainos teritorijoje XVI a. Lietuvių ir ukrainiečių mentalitetas skiriasi, bet yra bendros sąsajos – tą stengiuosi savo pamokų metu paryškinti.“

Diskusijoje nuskambėjo mintis, kad sociologai yra nustatę, jog po pusantros kartos kalba dingsta, tad reikia ruoštis ir pradėti organizuoti šalia kalbos mokymosi ir kitokią veiklą. 

Vilma Leonavičienė, Lietuvos edukologijos universiteto Lietuvių kalbos ir kultūros centro vadovė, daugiau nei 15 metų organizuojanti keturių savaičių lietuvių kalbos ir kultūros (meno, filosofijos, šokių) vasaros kursus, pastebėjo, kad kalbos mokėjimas labai svarbus, tačiau tapatybei jis ne visada būtinas. Pasak p. Vilmos, tapatybė yra labai asmeniškas žmogaus apsisprendimas: į kursus atvyksta žmonės, visiškai nemokantys lietuvių kalbos, tačiau savo ateitį siejantys būtent su Lietuva. „Jie jaučiasi didesni lietuviai, nei gyvendami Lietuvoje, dažnas įsigyja tautinį kostiumą, eina giedoti himną liepos 6 d. Jų vaikai nori į Lietuvą.“

Net ir norintieji kuo greičiau asimiliuotis į kitos šalies kultūrą didžiuojasi Lietuvos krepšiniu ar kitais pasiekimais – tiek Amerikoje, tiek Australijoje. Didžiuojasi viena seniausių kalbų. Jiems skaudu justi aplinkinių nepalankų požiūrį į išvykusiuosius. „Galiu gyventi, kur noriu, tačiau laikau save lietuve. Ir man skaudu, kad dažnai jaučiame tokį gana negatyvų požiūrį į emigrantus... Viešoji nuomonė tokia, kad emigrantai gyvena lyg už ribos, nepriklauso Lietuvai...“ – teigė S. Jeglinskė.

Garsus visuomenininkas Vidmantas Valiušaitis, dalyvavęs diskusijoje, akcentavo lietuvybės išlaikymo svarbą, mezgant tarpusavio ryšių tinklą ir stiprinant ryšius. Jis prisiminė Braziliją, kurioje faktiškai ištirpo 100 000 lietuvių išeivių, ir sulygino ją su JAV, išlaikiusią lietuvybę. „Lietuvoje turime kurti struktūras, vasaros stovyklas, nebūtinai visko laukti iš valdžios. Pigiausias būdas laimėti Lietuvai ambasadorių – pasikviesti vaikus į savo šeimas. Tapatybė nėra tik lietuviškai kalbantys žmonės. Oskaras Milašius, Jurgis Baltrušaitis, Česlovas Milošas, Adomas Mickevičius kalbėjo ir rašė prancūziškai, lenkiškai, rusiškai. Šį didžiulį potencialą reikia pritraukti Lietuvai“, – sakė V. Valiušaitis.

Diskusijoje nuskambėjo mintis, kad sociologai yra nustatę, jog po pusantros kartos kalba dingsta, tad reikia ruoštis ir pradėti organizuoti šalia kalbos mokymosi ir kitokią veiklą. Išeivių vaikai, lankantys lituanistikos mokyklas, per pertraukas mieliau bendrauja šalies, kurioje gyvena, kalba. Ir tai yra normalu, nes šia kalba jie bendrauja su draugais, mokosi mokyklose. Kalba greitai jau nebebus svarbiausia priežastis save laikyti lietuviu, tad reikia ieškoti kitų variantų: šokti, dainuoti, pasiūlyti gimnazistams ir studentams stažuotes.

Lietuvai būtų per didelė prabanga nurašyti trečdalį svetur gyvenančių savo piliečių. Gyvenantieji Tėvynėje kartu su išeiviais gali kurti pasaulio lietuvių tinklą. „Būtų smagu, jei atsirastų sąvoka – Pasaulio lietuvis“, – diskusijos pabaigoje reziumavo dalyviai.