Samantha Sophia/ unsplash.com nuotrauka

Uolumas, apie kurį buvo kalbėta, – veiklus, gyvas, karštas, nepailstantis uolumas, – ir parodo, kad Šventosios Dvasios malone ir veikimu susijungusi su Dievu, mūsų dvasia atgavo galią ir teises. Plykstelėti uolumu mes gebame ir patys, tačiau plykstelėjom – ir užgesom. O negęstantis, nuolatinis, nenuilstantis uolumas kyla tik tada, kai mūsų dvasiai suteikia malonę Šventoji Dvasia. Tai štai, jeigu degate tokiu uolumu, vadinasi, jūsų dvasia atkurta – tik neužgesinkite jos – ir ji suims į savo rankas ir sielą, ir kūną, visus mūsų esybės poreikius, visus šeimos ir pilietinius santykius ir viską nukreips į vieną tikslą: į pastangas įtikti Dievui ir išsigelbėti. Tad atsakykite, degate tokiu uolumu ar ne?

Manau, Jums labai sunku atsakyti į šį klausimą, ir ne vien iš kuklumo. Padėsiu Jums. Nesupainiokite dvasios uolumo su sielos uolumu. Dvasios uolumas visas skirtas įtikti Dievui ir išgelbėti dvasią; jis sklidinas Dievo baimės ir nuolatos visas krypsta į Dievą, rūpindamasis nei mintimis, nei jausmais, nei žodžiais, nei darbais neįžeisti Dievo, kaip liepia jam sąžinė, kurią jis išlaiko švarią lyg veidrodis; širdį jis saugo nuo visų prisirišimų, išskyrus prisirišimą prie Dievo ir dieviškųjų dalykų, ir savo viltimis gyvena kitame pasaulyje, atsiribojęs nuo visų žemiškųjų vilčių. Jis nesipurto ir to, ko reikia žemiškajam gyvenimui, bet tai – tik priedas, o tikrasis rūpestis – vienas: įtikti Dievui ir išsigelbėti. Štai taip. Pasistenkite kaip reikiant viską apgalvoti ir pasitikrinti savo uolumą.

Dar atkreipkite dėmesį, kad yra ir sielos uolumas, ir jis galingas. Bet jis nukreiptas į laikinosios būties reikalus. Vieni, pamiršę miegą, uoliai siekia mokslo; kiti, blaškydamiesi po pasaulį, rūpinasi menais; kiti, negailėdami jėgų, – verslais ir prekyba; kiti – dar kitais, buities ar visuomenės, reikalais. Viskas būtų gerai, tik bėda, kad tuomet, kai toks uolumas pasiglemžia visą žmogaus dėmesį ir jėgas, jis nuslopina dvasios uolumą. Sielos uolumas net tyriausiais pavidalais, kuriuos paminėjau, yra abejingas dvasios uolumui ir atbukina norą rūpintis pastarajam svarbiais dalykais. O apie kitokias uolumo atmainas net kalbėti neverta, nes jos priešingos dvasios uolumui. Juk dar esama tuščio uolumo (rūpinantis puošmenomis ir panašiai), esama ir pikto – ydingo ir nuodėmingo – uolumo tenkinant aistras. O pastarosios ne tik atšaldo dvasios uolumą, bet yra visiškai jam priešiškos ir nuslopina jį tiek savyje pačiose, jeigu jis dar šiek tiek sukruta sąžinėje, tiek ir kituose persekioja jį ir uja. Štai kiek yra uolumo rūšių! Gerai įsižiūrėkite, ar neaptiksite kurios nors ir savyje?

dvasios uolumas neslopina sielos uolumo (mokslinio, meninio, buitinio, pilietinio)

Dvasios uolumas neslopina sielos uolumo (mokslinio, meninio, buitinio, pilietinio), tik suteikia jam saiką ir tvarką, nukreipia saviems tikslams ir neleidžia siekti priešingų sau dalykų. Dvasios uolumas veja šalin tik į tuštybę ir aistras nukreiptą uolumą ir neleidžia jam prasikalti žmoguje, kurį užvaldė. Ir tik vienu atveju jis užkerta kelią ir sielos uolumui – kai mato, kad veikla, tenkinanti šį uolumą, – mokslai, menas, amatai, šeimos gyvenimas, tarnavimas visuomenei ir pareigos – nepalieka erdvės jam pačiam, slopina jį, vėsina ir gesina. Tuomet savo užvaldytą žmogų dvasios uolumas išvis išrauna iš to gyvenimo, kurį tvarko sielos uolumas, ir nuveda ten, kur tėra vienintelis darbas – tenkinti jį, dvasios uolumą. Juk numanote, ką turiu omenyje?!

Tikrą dvasios uolumą aš griežtai atskyriau nuo visų pašalinių dalykų, kad aiškiai matytumėte, kas jis yra, ir pradėtumėte jo trokšti. Jis yra toji ugnis, kurią Viešpats atėjo numesti į žemę ir kuri, kritusi į mūsų esybės žemę, praryja visa, kas nedora, o kas dora perlydo ir nuskaistina. Jį turėjo omenyje apaštalas, kai rašė tesalonikiečiams: Negesinkite dvasios! (1 Tes 5, 19) nes ši Dvasia, nors yra palaiminga, tačiau būdama mumyse reiškiasi degančiu dvasiniu uolumu; ir ji užgesinama, kai užgęsta šis uolumas. Ir jį turėjo omenyje šv. Paulius, kai mokė romiečius: Nebūkite apsileidę, bet uolūs, karštos dvasios, tarnaukite Viešpačiui (Rom 12, 11). Nebūti apsileidusiems ir yra tikrasis uolumas; karšta dvasia – jo buvimo ir paveikumo liudijimas; tarnavimas Viešpačiui – jo tikslas ir dvasia. Skatindamas siekti tokio uolumo, tas pats apaštalas prisako filipiečiams: mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, – apie visa, kas dorybinga ir šlovinga... ir ramybės Dievas bus su jumis (Fil 4, 8–9). Štai ko uoliai siekia atgijusi dvasia, susijungusi su Dievu ir dėl tokio uolumo išlaikanti šią sąjungą. Ir už tai ramybės Dievas yra su ja – ir tai visų didžiausias gėris.

Nurodydamas, kur iš tiesų reikia kreipti savo uolumą, jis rašo romiečiams: Dėl Dievo gailestingumo prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį Dievo garbinimą. Ir nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, – kas gera, tinkama ir tobula (Rom 12, 1–2). Pasikeitimas yra mūsų dvasios atsinaujinimas Dievo malone. Atgijusi, ji nusigręžia nuo šio pasaulio reikalų ir siekia vien įtikti Dievui, visą save aukodama Dievui kaip gyvą ir šventą, todėl ir Dievui malonią, auką. Tai štai kas yra uolumas, kokia jo galia ir kokie tikslai! Kadangi jis toks svarbus, sutikite: verta pasistengt išsiaiškinti, ar pasižymime tokiu uolumu. Tai ir pasistenkite. 

Ištrauka iš Šv. Teofano Atsiskyrėlio (Georgijaus Govorovo, 1815–1894) knygos „Kas yra dvasinis gyvenimas ir kaip jam nusiteikti“.