Emilija su vaikais išvykoje po Kirgizijos kalnus

Beveik prieš metus grįžau iš nuostabaus nuotykio, tarsi paties Dievo siųsto, kvietusio ir, kas svarbiausia, jame manęs neapleidusio. Misijoje Kirgizijoje lydėję atradimai nesibaigė grįžus namo, tačiau, tik praėjus keliems mėnesiams, atradau didžiausią joje slypėjusią paslaptį, atsakiau į svarbiausią klausimą.

Kas greičiausias visame pasaulyje? Atsakymas į lietuvių liaudies minklę – mintis. Sumanymas dalyvauti Lietuvos jėzuitų provincijos globojamoje misijoje į Kirgiziją kilo staiga. Tokios misijos tikslas yra padėti šalyje dirbantiems jėzuitų misionieriams jų organizuojamose vaikų stovyklose, (įsitraukti į stovyklos veiklą rengiant programą, padedant kasdieniuose organizaciniuose reikaluose, atliekant buities darbus). Apie jį nesakiau niekam, patyliukais užpildžiau anketą, parašiau motyvacinį laišką ir tik prieš važiuodama į pokalbį perspėjau mamą. Ji nebuvo sužavėta. Tėtis sužinojo dar vėliau – kai gavau atsakymą, jog esu pakviesta būti viena iš penkių grupės narių ir tikrai vyksiu. „Tai jos gyvenimas, negalėsime jos visą laiką apsaugoti nuo pavojų, tegul vyksta“, – toks buvo palydėjimas ir galutinis palaiminimas.

Dar neprasidėjus misijai atsimenu ilgus pasiruošimo mėnesius – aukų rinkimo akcijas įvairiose Vilniaus, Kauno parapijose, Šalčininkų bažnyčioje, taip pat nuolat neapleidusį troškimą greičiau išvykti. Tokį nekantrumą, norą, kad greičiau viskas prasidėtų, skubiau imtumės darbo, viską pamatytume. Oro uoste nekantravau, tad, kai sutartu laiku vėlavo pasirodyti misijos vadovas brolis jėzuitas Ivaras SJ, aš vis vien troškau greičiau atiduoti bagažą, įsiregistruoti į skrydį ir nieko nelaukdama leistis į kelionę. Prieš išvažiuojant svarbiausia buvo pabučiuoti rankas tėvams. Abiem. Žinoma, ne į Amazonės džiungles važiuoju, tačiau norėjau jiems atsidėkoti. Mintis keliauti į šią misiją daugiausia kilo dėl jų auklėjimo.

Užsiėmimuose su vaikais

Žaidimų su vaikais akimirka

Vaikai mokosi giesmių

Misijos laikas nebuvo lengvas. Nuolatiniai sąžinės priekaištai: ar pakankamai daug savęs atiduodu, ar tikrai viską darau tinkamai, o gal reikia daryti dar daugiau? Savanoriaudami 5–13 metų amžiaus vaikų stovyklose su kitais jaunuoliais jautėmės tokie nuvargę, kad ieškodami ramybės tiesiog penkiolika minučių pasislėpdavome nuo vaikų kambaryje. Tačiau net ir trumpos pertraukėlės kėlė abejonių – o gal reikia nuolat nuo vaikų neatsitraukti? Tik vėliau supratau, kad poilsis taip pat yra misijos dalis, nes tik jis padeda uoliau darbuotis atiduodant save.

Ką reiškia „atiduoti save“? Tai buvimas su vaikais visur – maudynėse ežere, supantis ant sūpynių, mankštinantis, gaminant maistą ir plaunant indus, sušukuojant plaukus ryte ir valantis dantukus vakare. Tai pokalbiai apie jausmus, ateities planus, tikėjimą. Grįžusi supratau, kad labiausiai ilgiuosi nepriklausymo sau jausmo. Keletą vakarų didžiajame kambaryje žiūrėdavome animacinius filmus. Mane apsupdavo šeši ar penki vaikai. Vienas įsirangydavo ant kelių, kiti paimdavo ranką, dar vieni priglusdavo prie peties. Visas kūnas nutirpdavo. Nekantraudama laukdavau, kada baigsis filmas, kai galėsiu pajudinti bent kaklą ar ranką, tačiau buvo taip gera justi jų artumą, supratimą, kaip esi reikalingas. Jau misijos pabaigoje viena mergina svarstė, kaip grįžus į Lietuvą reikės numalšinti prabudusius motinystės instinktus.

Kirgizija – tokia, atrodytų, tolima šalis, jog, tikėtina, mažai kas žino tikslią jos vietą pasaulio žemėlapyje. Tačiau dar visai neseniai net pusę amžiaus mes buvome viena valstybė. Supratimas, jog Sovietų Sąjunga tęsėsi nuo Baltijos jūros iki Kinijos sienos, vertė mąstyti, koks iškreiptas turėjo būti komunistinio pasaulio projektas, juk vienoje valstybėje gyveno tokios skirtingos tautos. Pasaulis, kuriame augo tėvai, atrodė dar keistesnis nei anksčiau. Dauguma kirgizų – musulmonai. Tiesą sakant, islamas šalyje vis labiau stiprėja, nes turkai gausiai finansuoja naujų mečečių statybas, visuomenėje gaji nuomonė, jog verta grįžti prie Sovietų Sąjungos metu nutrauktų autentiškų visuomenės savitumų, kurie, tikima, glūdi islamiškoje tradicijoje. Vos prieš dvejus metus išleistas įstatymas, leidžiantis turėti keturias nuotakas. Tai pirmas panašaus pobūdžio įstatymas šalies istorijoje. Visgi islamas čia yra sumišęs su vietos kirgizų tradicijomis ir papročiais. Laidotuvės ar vestuvės labiau primena pagoniškas apeigas, o dar visai neseniai kartu su mirusiaisiais buvo laidojami ir žirgai, kurie šioje šalyje yra gausiai auginami.

Nepaisant ketvirtį amžiaus trunkančios šalies nepriklausomybės Biškeko centras primena sovietmetį

Kirgizės ilsisi

Poilsis išvykos po kalnus metu

Buvimas krikščioniu Kirgizijoje yra sąmoningas apsisprendimas, kurio padariniai yra prastesnės darbo sąlygos, mažesnės galimybės įsigyti būstą, o įvykę smulkūs nusikaltimai krikščionio gyvenamoje kaimynystėje reikš, kad jis taps pagrindiniu įtariamuoju. Šalyje gyvena keturios seserys misionierės ir keli jėzuitai. Atvykę į šalį jie buvo saugumo tarnybų akiratyje: klausomasi jų telefono pokalbių, sekami automobiliai. Tokie asmenys nenoriai įleidžiami į šalį, dažnai jaučiasi nesaugūs. Tikėjimui ten reikia kantrybės, nes artimiausia bažnyčia yra už kelių šimtų kilometrų, o kunigas aplankyti gali tik keliskart per metus. Kirgizijoje gyvenantys krikščionys, kurių seneliai ar proseneliai buvo atvežti Stalino įsakymu steigiant darbo lagerius, čia ištremti, siekia savo asmeninėmis pastangomis perduoti tikėjimą – saugoti liaudies pamaldumo tradicijas. Tai ypač sunku padaryti dėl dvasininkų, kurių nėra daug, ar dažnų religinių praktikų, šv. Mišių šventimo, galimybės priimti sakramentus, trūkumo. Mums besilankant šalyje tikintieji nekantriai laukė pirmojo istorijoje kirgizų kilmės kunigo įšventinimo, o aplankydami Talaso, esančio šiaurės vakarinėje Kirgizijos dalyje, miestą padėjome grąžinti pirmąją nuo pamatų, musulmonų rankomis pastatytą katalikų bažnyčią, nes iki šiol Biškeko katedra buvo vadinamas perstatytas dviejų aukštų buvęs gyvenamasis namas.

Sesės misionierės džiaugėsi gausėjančia tikinčiųjų bendruomene. Vis dažniau ateina tie, kurie apskritai neturėjo tikėjimo, nauji bendruomenės nariai sąmoningai siekia Kristaus ir priima krikštą. Visgi sesėms skaudžiausia, kai globotos mergaitės išteka už musulmono vaikino. Tokia santuoka dažniausiai reikš, jog ne tik jų vaikai negalės tapti Bažnyčios nariais, bet greičiausiai ir sutuoktinei bus draudžiama išpažinti savo tikėjimą.

Nepaisant akivaizdžios islamiškosios Rytų ir kirgiziškos kultūros sintezės, besitęsiant misijai kartais jaučiausi daug artimesnė tam pasauliui, negu šiam – į kurį privalėjau grįžti. Čia iki šiol labai vertinama šeima, gyvas bendravimas ir tiesumas. Bendravimas su tenykščiu žmogumi, nors galbūt ne visada malonus, tačiau tikras, nuoširdus, ir net jei kils nesutarimas, bus ieškoma sprendimo, logikos, paaiškinimo, bet ne apkalbama, išsisukinėjama. Gyvenimas tarp kalnų ir atšiaurių gamtos sąlygų užgrūdina kirgizo širdį, bet joje slypi paprastumas ir neveidmainiškumas. Praėjus metams po sugrįžimo namo suprantu, jog vis dar ilgiuosi misijos. Kad ir kaip norėčiau ten grįžti ir apkabinti žmones, su kuriais susipažinau, negaliu, bijau, kad būtų per daug savanaudiška, nes dalintis gėriu reikia čia. Prisipažinsiu, jog kartais daug sunkiau apkabinti šalia esantį nei vaiką iš Kirgizijos. Todėl išbūti reikia čia.

Vis susimąstau, ką reiškia būti misijoje, dabar – tokiame pasaulyje, kuriame gyvename. Juk tai ne didelis kryžius ant kaklo ir ne nuolatinis tarškėjimas apie krikščionybę. Tai savo gyvenimo ir sprendimų palenkimas, tai tarsi visa ko darymo intencionalus atidavimas, kad šalia esančiajam būtų bent ne blogiau. Kol kas mano misija pokalbyje su netikinčiu žmogumi – tinkamų klausimų uždavimas – nes mano padiktuotas atsakymas nepalies jo, nebus suprastas, išgyventas ir netaps priimtinas, tačiau užduoti tinkamus klausimus labai svarbu. Jie gali paskatinti susimąstyti, ieškoti atsakymo, o gal, kaip sakė R. Dekartas, jau pats mąstymas nurodys į aukštesnį tikslą ir vienintelę tiesą. Tinkami klausimai kviečia diskusijai, jie atveria kelią pokalbiui ir dalinimuisi, tačiau ir jiems paklausti reikalinga drąsa. Ar aš laimingas? Ko man trūksta? Kur matau prasmę? Šv. Dvasia telydi ieškant atsakymų – juos galima išgirsti – reikalinga – atvira širdis ir noras suprasti. 

Laivų varžybos Isyk Kulio ežere

Kirgiziškoji trobelė (komandos nariai iš kairės: Jėzuitas Ivaras SJ, Ana Sidorovič, Laura Laikūnaitė, Justinas Šukaitis)

Paskutinis vakaras misijoje buvo vaikinuotas susitikimo su popiežiškuoju nuncijumi Francis Chullikatt.

Lauros Laikūnaitės ir Anos Sidorovič nuotraukos