Akimirkos lenkia viena kitą. Jos kuria mano gyvenimą. Kartais nuo mažos dalelės priklauso, kuo aš tampu. Akimirkų yra įvairių – jaukių ir malonių. Būna mano pasirinktų akimirkų, o būna akimirkų, kurių nelauki – tada jas prisijaukini, bandai su jomis susigyventi. Ir jos tampa savos. Akimirkų šokis tikslingas, nes Dievas yra akimirkos Viešpats. Per vieną akimirką Jis gali pakeisti mano gyvenimą. Mano gyvenimas gali pagerėti arba atsitikti kažkas bloga. Pagal tai, kas įvyksta, susikuriu santykį su Dievu – galiu džiūgauti, tačiau galiu ir pykti ant Dievo. Viskas yra Dievo akimirkoje. Ji apima gyvenimo pasikeitimus. Būna, kad džiaugiuosi arba liūdžiu visą gyvenimą. Dėl vienintelės akimirkos.

Akimirkos skrieja viena po kitos ir gulasi į vientisą mozaiką. Įvairių spalvų. Ties vienomis spalvomis lieku ilgiau – jos užpildo tuštumą, ir aš nepaliauju stebėtis jų atnešamais potyriais. Tą Viešpaties siųstą akimirką  lyg spėju pamatyti Jo kontūrus. Mažytę detalę akimirkoje. Akimirkos Viešpats stovi ties nepripildyta mano ateitimi. Ir tą pačią akimirką, kai spėjau apie tai pagalvoti – ateitis prisipildė, ji jau buvo Dievo mintyje – visos nematau, ji ateina palaipsniui. Iš pradžių įeina į dabartį, ir aš imu ją išgyventi. Tada jau sugebu padėkoti Dievui už šią akimirką. Už dabarties sukūrimą iš ateities. Iš dieviškojo pasaulio. Jei turiu dabartį, vadinasi, ateities Viešpats pasirūpino manimi. Jis yra visur. O aš noriu būti, kur Viešpats – toje akimirkoje, kurią Jis ir siuntė.

Mano praeitis yra atmintyje, paveikti ją galiu malda ir atgaila šioje žemėje. Ji sušvelnins mano buvusias apgailėtinas akimirkas – ir nebematau juodos spalvos – tik atlaidumo atspalvį. Tą akimirką prašau Dievo perkeisti buvusią apgailėtiną akimirką atgailos dvasia. Kad mano klaida liktų amžinybės paslaptimi, o aš jausčiau pakitusią akimirką. Daug akimirkų prireiks pataisyti praeities klaidas.

Viena klaida – vienas susitikimas prie klausyklos langelio. Akimirkos išrišimo žodžiai. Akimirka gali nulemti mano amžinybę, kai galiuosi dėl padarytų klaidų. Per akimirką galiu praregėti, kai Dievas atrodo čia, šalia. Akimirkos dovanos yra nematomos, bet jos lemia mano santykį su Dievu. Blogio supratimo akimirkos nenoriu nešioti savyje. Prašau Dievą pagalbos. Ir imu suvokti, kad tai, kas buvo išgyventa, nešiosiu šios žemės keliais. Bet atleidimo akimirką peržengiu ribą, skiriančią gėrį nuo blogio. Už tos ribos blogio nebėra.

Mintis atlekia per akimirką. Gaudau Dievo siųstas akimirkas – tai dovana. Bijau prasilenkti. Bijau, kad prabėgs akimirka mano nepastebėta – lyg nepastebėčiau Dievo priartėjimo. Per skubėjimą esu linkusi nepastebėti akimirkų, neišgirstu jų žinios. O gal nespėju paskui akimirką? Turėčiau pasistengti, nes, susidūrusi su akimirka, suvokiu gyvenimą.

Kur kas smagiau išgyventi gėrio akimirkas. Akimirkas, atnešusias ramybę ir palaimą. Bandau sulaikyti šią akimirką. Bet akimirkos keičiasi – ir joms reikia palikti vietos. Visos akimirkos nori būti pastebėtos ir įvertintos. Jeigu pasilieku ilgiau ties viena akimirka, kitos lieka nepastebėtos ir gyvenimas skurdėja. O žmogus aprėpia daug. Jeigu Dievas duoda, vadinasi, pajėgiu aprėpti. Negaliu nusisukti nuo Dievo duotos akimirkos – taip kuriu save.

Laikas, kai netektis atsinešė akimirką, kuri staiga paliečia sąmonę, ir visos kitos akimirkos tarsi sustoja. Tik daug vėliau suvoki, kad gyvenimas tęsiasi ir akimirkos keičia viena kitą, bet aš lieku ties savo skausmo akimirka. Ir tos visos neišgyventos akimirkos tarsi prilimpa prie netekties akimirkos, ir visa ta visuma tampa skausminga. Tuo metu kitų akimirkų įvardyti aš negaliu. Visas gyvenimas staiga virsta ta vienintele akimirka.

Atsigręžiu į Viešpatį – Jis nesiūlo daugiau akimirkų – Jis siūlo save. Dievas kartu įsitraukia į tą vieną skausmingą išgyvenimą – Jis nesiūlo bėgti nuo skausmo, siūlo pasilikti su Juo. Tačiau skausmas yra visur- net Viešpaties paguodoje. Bet priimu tą paguodą, kaip vienintelę likusią atramą. Paguodos akimirka susilieja su skausmo akimirka. Ir nėra čia nugalėtojo. Yra tokia realybės akimirka, kurią turiu išbūti. Ta patirtis neaplenkia nė vieno. Bet nė vieno neaplenkia ir Dievas. Nuo šiol netekties akimirka bus visada su manimi. Tik laikas, atnešęs kitas Viešpaties skirtas akimirkas, sugebės netekties akimirką paslėpti giliai širdyje, gyvenimas vėl įgis spalvų, ir aš į savo širdies gelmę eisiu kaip į slėpinį, kuris yra man brangus net skaudindamas. Taip kartais galime sakyti ir apie Viešpatį – Jis brangus, nors kartais su Juo ateina ir skausmo. Nepažintas slėpinys. Bet tikiu, kad, Viešpačiui pasilenkus ties manimi, Jame yra ir mano skausmo išgyvenimas. Sustabdyta akimirka pajusti.

Jeigu kasdienybės akimirka susieta su Dievu, tai visas gyvenimas susietas su Dievu. Atsiremiu nuo akimirkos iki akimirkos ir taip žingsnis po žingsnio einu į gyvenimą. Akimirkos man atskleidžia gyvenimo slėpinius. Už akimirkos – atradimas – atradimas gyvenimo ir Dievo. Tą akimirką, kai pradėjau ieškoti Dievo, supratau, kad neriu stačia galva į slėpinį. Tai tikrai nebuvo įprasta realybė. Tai buvo slėpinys, už kurio stovėjo Dievas, o už Jo stovėjau aš. Visi mes už Jo stovime. Taip priartėjo akimirka, kuri padėjo mano surasti prasmę ir tapatybę.

Akimirka, kai nusitrina riba tarp praeities, dabarties ir ateities, yra priartėjimas prie Dievo. Trokšti vilties – tai trokšti Dievo. Nevilties žmogus eina iš inercijos, jis paliko save pakelėje – nepasinaudojo akimirka, net nepastebėjo, kad Dievas jį lydėjo visą kelią. Kai ignoruoju akimirkas, kurios sieja mane su Dievu, imu bejėgiškai svyruoti tarp savo pasirinkimų.

Akimirką sustoju ir Dievas stabteli – akimirkos susitikimai. Kaip turėčiau juos branginti. Akimirkos susipina. Neišnaudota akimirka – tai nepažintas pasiilgtas Dievas. Akimirką atsilieku nuo savęs, kad pasivyčiau Dievą.