Manfred Flügge „Thomo Manno šeimos šimtmetis“. Vilnius: „Sofoklis“, 2017 m. Iš vokiečių kalbos vertė Kristina Sprindžiūnaitė.

Jie vaikai. Jie žaidžia. Jie Thomo Manno vaikai. Jie žaidžia „neišauklėtus“ garsaus autoriaus vaikus. Tėvas rimtas ir gerbiamas. Jie žaidžia nesigėdijančius genijus. Jie žaidžia šeimą. Žaidžia teatro žaidimus. Žaidžia, kaip būti rašytoju. Žaidžia gyvenimą. Žaidžia su mirtimi. Jiems gyvenimas buvo pati įdomiausia istorija, ją vaidino nematomai publikai.

Šioje knygoje pristatoma daugiau kaip šimto metų Mannų šeimos istorija. Ypatingųjų menininkų keliai driekėsi nuo Nidos iki Venecijos, nuo Miuncheno iki Los Andželo, nuo Kaprio iki Halifakso. Jų patirtys nušvietė visą šimtmetį, kūriniai prisilietė prie visų to meto temų ir tebedaro įtaką mūsų dienomis. Šeimos palikimas tapo svarbia Europos kultūros dalimi.

Knygos autorius papasakoja jaudinančią ir įspūdingą Mannų sagą: tviskančią ir garsią, kur sėkmė ir nesėkmė, laimė ir tragedija, prieštaravimai ir kančia nuolat šalia. Tai karo, emigracijos, egzilės istorija, kolektyvinės kaltės atspindžiai, žmogiškieji mitai, tokie ryškūs Nobelio premija apdovanoto rašytojo kūriniuose.

Skaitykite knygos ištrauką.

Kačių liežuvėliai: taurus šokolado kartumas

Tu neparašei knygos, nesakei ir kalbų, nedavei interviu, nepasirašinėjai ugningų manifestų…

Klausas Mannas laiške motinai, 1942 m.

Thomo Manno dėmesį ji atkreipė, kai važiuodama zuikiu Miuncheno tramvajumi įnirtingai gynėsi nuo kontrolės. Ištekėdama už rašytojo įgijo bilietą į nepaprastą likimą, ir atrodė, kad pati menkai jį lemia. Moterų emancipacijos amžiuje ji persiėmė priklausomybės forma, kokių tokio ryškumo, matyt, būta tik „jos laikais“: rašytojo žmona Katia Mann turbūt tobulai įkūnijo tą nepaprastą vaidmenį, pagal kurį jos dorybės ir gebėjimai tarnavo vyrui, šešiems vaikams, anūkams ir „Mannų“ šlovei. Ir vis dėlto ji tapo savita asmenybe.

Gyvenimo pabaigoje ji įvarydavo baimės vairuodama Ciuriche, sukėlė ir vieną kitą eismo įvykį. Apie šią vairuotoją pasakojama ir tokia istorija: Kilchberge iš Senojo plento (Alte Landstrasse), kur buvo jos namas, už dviejų Hornhaldenštrasės posūkių pasiekdavai palei ežerą ėjusią Zėštrasę, prasidedančią išsyk už geležinkelio tilto. Tą dieną eismas ties bešviesofore sankryža buvo toks intensyvus, kad poniai Mann niekaip nepavyko pasukti. Netekusi kantrybės ji tiesiog pradėjo važiuoti. Neišvengiamas susidūrimas baigėsi laimingai. Klausinėjama nieko nesuprantančio policininko ji pareiškė: „Maniau, kad dabar mano eilė!“ Gyvenime „jos eilė“ – būti deramai įvertintai – atėjo jau vėlai. Į magnetofono juostelę įkalbėti prisiminimai parengti ir publikuoti, kai jai buvo 91 eri. Praėjus 23 metams po jos mirties beveik tuo pačiu metu pasirodė dvi vienas kitą papildančios biografijos. Šiame aplinkkelyje pagaliau buvo „atrasti“ ir jos pirmtakai, likimais ir gabumais tikrai nenusileidę Mannams iš Liubeko.

Ypatingi „išeivijos moterų“ pasiekimai pripažįstami vos keletą metų, nors Marta Feuchtwanger, Alma Mahler-Werfel, Lieslė Frank, Helenė Weigel, Katia Mann ir kitos prisidėjo išsaugant emigracijos, vadinasi, ir kitos Vokietijos orumą, o tai jau prilygsta moraliniam pasipriešinimui. Jei ne jos, nebūtų atsiradusios atminimo vietos Sanari ar Los Andžele – šiandieniai istorinės atminties ženklai. Be jų nebūtų ir kai kurių reikšmingų emigracijos literatūros kūrinių.

Katia Mann taip tobulai įsikomponuoja į Mannų šeimos portretą, kad šio net negalima be jos įsivaizduoti. Vis dėlto kartkartėmis iškeliamas klausimas, ar Katharinos Hedwigos Pringsheim gyvenimas negalėjo būti kitoks. Šiaip ar taip, jos senelė Hedwiga Dohm buvo viena pirmųjų moterų emancipacijos atstovių, mama – gabi laiškų rašytoja ir gerbiama visuomenės dama, o pati Katia buvo viena iš pirmųjų Miuncheno abiturienčių ir studenčių.

Žinoma, Katharina Pringsheim būtų galėjusi toliau studijuoti, gal ir dėstyti ar dirbti mokslinį darbą, eidama savu keliu geriausiu atveju būtų tapusi tokia kaip Lisė Meitner ar Marie Curie. Tačiau ir tuomet jos gyvenimas būtų vedęs į emigraciją, o gal (jei jau pradėjome spėlioti) ir į Terezienštatą. Tad neverta nuvertinti ar apverkti gyvenimo, kurį ji nugyveno iš tikrųjų.

Po žėrinčios pradžios (aukščiausio lygio privatūs mokytojai geriausiais pažymiais išlaikyti abitūros egzaminai, taip pat ir graikų bei lotynų kalbų, tėvo bei pirmojo Nobelio fizikos premijos laureato Wilhelmo Conrado Röntgeno studentė) santuokoje su Thomu Mannu ji tapo tiesiog nematoma. Jo dienoraštyje ji vis lieka šešėlyje – beveik kafkiška figūra „K“. Kaip ji suvokė savo gyvenimą, apie ką mąstė ir ką iškentėjo, kokia didelė buvo jos įtaka – visa tai išryškėjo tik po vyro mirties, ir tai tik fragmentiškai. O juk Mannų šeimos vienybę sutvėrė ji. Ji visiems buvo emocinis ir praktinis inkaras. Smulkaus veido, laiba, bet kieta – ne vien mitologinės giminės Mannų motina; ji buvo ir liks jų simbolis. Jos gyvenimo trukmė jų darbų tąsai buvo tokia pat svarbi, kaip ir neslūgstanti vyro kūrinių recepcija. Šiaip ar taip, realiame gyvenime jis tebuvo šalia jos sėdėjęs keleivis.

Jos gyvenimo filmas prasidėjo po meno ženklu, tarp prašmatnių tėvų rūmų dekoracijų gimtajame Miuncheno mieste, jos balsą nuspalvino šio miesto dialektas. Tarp daugybės dailės kūrinių namuose buvo ne tik Franzo von Lenbacho tapytas motinos portretas, bet ir šio meistro sukurtas jos pačios, keturiolikmetės su raudona kepuraite, atvaizdas. Augustas von Kaulbachas 1888 m. paveiksle „Vaikų karnavalas“ buvo nutapęs visus penkis Pringsheimų vaikus Pjero kostiumais. Thomas Mannas turėjo būti matęs šio populiaraus paveikslo reprodukciją jau pačioje jaunystėje. Šios šeimos pavardę jis panaudojo irgi anksti – juk Budenbrokų šeimą „sugedusia“ išvadina Marijos bažnyčios kunigas Pringsheimas. Beje, dar apie vardus: motina ir sužadėtinis dažnai rašydavo „Katja“, bet ji pati norėjo būti vadinama Katia.

Po trumpo flirto su angle Mary Smith dar 1901 m. Florencijoje, per kurį netgi kalbėta apie sužadėtuves, po to, kai ekstatiškos jaunystės draugystės, kad ir su dailininku Pauliu Ehrenbergu, pasirodė nežadančios perspektyvos visam gyvenimui, po visokių pažinčių su jaunomis moterimis Thomas Mannas, regis, pasijuto subrendęs biurgeriškai gyvensenai, kurią buvo nusprendęs perimti sutvirtinti sudarydamas santuoką. Meniška būtybė, kokia jo akimis buvo Katia, gerai tiko susidarytam gyvenimo projektui. Viename į jaunikius pretenduojančio Thomo Manno laiškų Katiai kalbama apie paveikslus ir fantazijos figūras, apie iš paveikslų vizijų nužengiantį savarankišką gyvenimą. Dar jis aprašo Pringsheimų šeimą koncertų salėje, atidžiai, negalint atitraukti akių stebėtą pro teatrinius žiūronus. Jis rašė išrinktajai truputį pavyduliaująs dėl mokslo.

Šalia jaunos, salėje žėrinčioje gražuolės jis atrodė kaip vienas iš savo paties veikėjų, kurie atsiverdami viskuo rizikuoja ir puikiai supranta, kaip menkai įtikina. Jis žinojo, kad gali pasirodyti „užsidaręs atsiskyrėlis“ (1904 06 13). Dėl to turėjo patikinti norįs pamiršti ligtolinę „šaltą, varganą, grynai suvaidintą, grynai parodomąją būtį“ – Katiai padedant (1904 m. birželis). Prisipažino, taip, jis esąs nejausmingas, bet turįs toks būti dėl meno; paskui jis kalbėjo apie ironiją (kurią siejo ir su psichologine laikysena), ir dar gynė drausmingą darbą, pagal kurį buvo rikiuojama jo diena. Tad tikrai nevaizdavo romantiško poeto, kokį smarkiai traukė per dantį Tristane.

Jis mėgino aprašyti išrinktajai, kokį sukrėtimą patyrė ją pamatęs, tačiau tai galėjusi būti grynai estetinė ekstazė, tarsi kūniškas buvimas taptų aukštesniu meno kūrinio poveikiu. Lėlė buvo gyva: jos galvos kryptelėjimas „buvo tiek tikras , taip nuostabiai išreiškė smalsų mergaitiškumą, valiūkiškumą“. Nujaučiame, kuo jam taip patiko muzikalų brolį dvynį turėjusi mergaitė. Jis suteikė jai antgamtišką statusą. Ji esanti nepaprasta, princesė, kaip ir jis vaikystėje dažnai jausdavosi esąs princas: ji esanti „skirtoji nuotaka ir gyvenimo palydovė“ (1904 m. rugsėjis). Jai buvo rezervuota vieta jo gyvenimo pasakoje. Toks čiulbėjimas (o fonas buvo rimtas, nes jis juk neketino dumti akių) santuokoje nutilo.

Ar juodu buvo iš tiesų lygiaverčiai? Ar Pringsheimai nepranoko Mannų – gerove, gyvenimo kultūra, spindesiu ir vieta visuomenėje? Taip, Thomas Mannas vesdamas iškilo, žmona pagerino jo statusą (toks buvo skirtumas nuo Heinricho Manno ir šio moterų). Kylantis, sėkmės lydimas autorius manėsi žmonos šeimoje esąs tikrai pageidaujamas. „Esu krikščionis, iš geros šeimos, turiu nuopelnų, kuriuos kaip tik tokie žmonės vertina…“ (laiškas Heinrichui, 1904 m.) Abipusės naudos sandėris? Ar „tie žmonės“ jo pageidavo todėl, kad buvo žydai? Bet ar jie tikrai buvo žydai? Negi nieko nereiškė, kad visi senų seniausiai buvo persikrikštiję, kad negyveno užsidarę žydiškoje tradicijoje ir bendruomenėje?

„Kad nesu žydė, tai jau tikrai žinau“, ištars mažoji Katia. Ji buvo krikštyta, ją auklėjo nežydiškai. Gatvėje nugirstus antisemitinius užgauliojimus jos broliai laidė kitiems, o motinai tekdavo juos drausminti. Tačiau net ir Hedwiga Pringsheim galėjo parašyti štai tokį sakinį: „Tame Merane vien tik žydai, visas Izraelis pavirto gydytojų ir gamtos tyrėjų draugija. Ak, kokie atgrasūs žydai en masse“ (laiškas Maximilianui Hardenui).

1933 iaisiais šis klausimas įgijo kitokią reikšmę, o apibrėžimas pateko į kitas rankas. Katia Mann iškeliavo tremtin kaip režimą kritikavusio rašytojo Thomo Manno gyvenimo palydovė, ne kaip žydė. Jos tėvai ilgai nenorėjo emigruoti. Jie laikė save vokiečiais, turinčiais gilias šaknis vokiečių kultūroje, Miuncheno visuomenės atstovais – o juk taip ir buvo. Naciai priskyrė Hedwigą Pringsheim, jos vaikus, Katią Mann, taigi, ir Mannų vaikus „pirmo laipsnio maišytai rasei“, o ne žydams – gal dėl to, kad anksti pakrikštyta prosenelė Hedwiga Dohm nelaikyta žyde.