Ed. F. Andrė kurtas grafo Vladislovo Tiškevičiaus parkas lentvaryje. Atvirukas. 1906–1918 m. iš: https://polona.pl

Viduramžiais sodo pirmavaizdis buvo siejamas su rojumi, jis turėjo įkvėpti dvasiniams apmąstymams, todėl dažniausiai sodai kurti vienuolynuose ir buvo uždari. Nuo XVII a. paplito reguliarusis, arba geometrinis, sodų, arba parkų, planavimo būdas, pagal kilmę sutartinai vadinamas prancūziškuoju, kartais –  itališkuoju. Šie parkai kurti atsižvelgiant į rūmų architektūrą, atskirti nuo  supančios gamtos. Tuo metu Prancūzijoje įsitvirtino absoliučioji monarchija, tad parkai savaip jai atstovavo, tapo visavaldžio valdovo simboliu. Peizažiniai, arba angliški, parkai kurti kitokiu principu – išryškinant natūralios gamtos grožį.

Šiandien parkus vertiname kaip gamtos ir kultūros susitikimo vietą, iš praeities mus pasiekusius architektūros ir sodininkystės kūrinius, kurie įdomūs visuomenei istoriniu ir meniniu požiūriu. Tačiau moderniajai lietuviškai savimonei dvarų kultūra dar nėra sava, tad nesame paveldėję ir parkų kūrimo tradicijos. Romantinius peizažinius parkus tiriantis meno istorikas Dainius L a b e c k i s pasakoja apie sodų ir parkų raidą didžiojoje Lietuvoje. Jis primena, kad svarbiausias istorinių sodų tvarkymo principas – prisitaikymas. Kiekvienas naujas jų savininkas, prieš ką nors keisdamas, turi nuodugniai susipažinti su jau sukurtu pasauliu. Taip pat įsisąmoninti, kad jis tėra paveldėtojas, įpareigotas tai išsaugoti ateities kartoms. Nes keičiant vieną elementą, keičiasi viskas. Klausinėjo Lina Leparskienė.

Neseniai Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institutas drauge su Vilniaus universiteto Botanikos sodu organizavo konferenciją „Sodai: tradicijos, įvaizdžiai, simboliai Lietuvos kultūroje“. Pranešimus skaitė paveldosaugininkai, botanikai, architektai, dailės istorikai, menininkai. Esi medievistas, dailės istorikas, todėl šįkart įdomu paklausti, kuo parkai, arba sodai, svarbūs ir įdomūs dailės tyrimams?

Iš tiesų ne vienas konferencijos dalyvis pripažino, kad iki šiol sodų atskirai nebuvo tyrę, tačiau nuolat su jais susidurdavo, gilindamiesi į kitus dalykus. Tarkim, šalia architektūros objekto būna ir sodas, dailėje sodas pasitelkiamas kaip motyvas, literatūroje sodo įvaizdis padeda įprasminti pasaulėvaizdį, metaforiškai perteikti dvasinę būseną ir taip toliau. Visa tai rodo, kaip glaudžiai sodai yra susiję su žmonių pasaulėvaizdžiu, savimone. Sodai yra ir aukštosios kultūros reiškinys, meninės raiškos forma, neatsiejama kraštovaizdžio dalis. Tai kompleksinis objektas, kuris gali būti įdomus įvairiems tyrėjams.

Vis dėlto – sodas ar parkas? Kuri sąvoka tikslesnė?

Kol kas tas pačias vietas vadiname tiek sodais, tiek parkais, kartais želdynais, nors tai naujadaras. Šių sąvokų giminystė aiškesnė tose šalyse, kurios turi gilesnę sodų kūrimo ir tvarkymo tradiciją. Parkais Vakarų pasaulyje paprastai vadinami tik labai dideli, atviri želdynai. Mažesnės, uždaresnės erdvės vadintinos sodais. Tiesa, tai, ką mes Lietuvoje vadiname sodais, daugelyje kitų kalbų vadinama garden, giardino, garten, hortus, ogrod ir t. t., atskiriant nuo vaismedžių sodo, kuris vadinamas visai kitaip, ir nuo parko.

O kokį parką vadiname istoriniu?

Florencijos chartija istorinį sodą, arba parką, apibūdina kaip architektūros ir sodininkystės kūrinį, kuris įdomus visuomenei istoriniu arba meniniu požiūriu. Kitaip tariant, tai gamtos ir kultūros susitikimo vieta, turinti savo praeitį ir neprarandanti savo aktualumo. Galima pasakyti, kad kiekvienas parkas, ypač peizažinis, iš prigimties yra istorinis, nes kurtas su ilgalaikės raidos perspektyva.

Lietuvoje populiarūs mišrūs parkai, kuriuose yra tiek peizažinio, tiek prancūziško parko elementų. Tarkim, rūmus supantys parterai – tai juk prancūziško sodo elementai.

Reguliarus, arba geometrinis, sodų planavimo būdas pagal kilmę sutartinai vadinamas prancūzišku, kartais itališku. Taip, tokie sodai buvo kuriami atsižvelgiant į rūmų architektūrą. Peizažiniai, arba angliški, parkai kurti kitokiu principu, išryškinant natūralios gamtos grožį. Tačiau geometrija niekur nedingo: kadangi iki pat XIX a. rūmų kompleksai komponuoti simetriškai, neišvengiamai taip reikėjo planuoti ir žaliąją erdvę aplink juos. Peizažinis parkas, kaip ir barokinis, reikalavo visų sudedamųjų dalių vientisumo, neaukojant vienos vardan kitos. Jei planuosi parką, neatsižvelgdamas į esančią rūmų centrinę kompoziciją (paprastai ją sudaro ne tik rūmai, bet visas rūmų kompleksas su šalia esančiomis oficinomis bei ūkiniais pastatais tolumoje), tai rūmai nebus harmoningai integruoti. Reguliarios dalys, pirmiausia parterai, tapo jungiamąja grandimi tarp rūmų ir peizažinės parko dalies. Tai ypač svarbu architektūrinei kompozicijai, nes erdvė priešais rūmus padeda ją atskleisti. Išryškinti rūmus rekomenduota daugelio XIX a. teoretikų darbuose. Jie dažnai statyti aukštesnėje, gerai matomoje vietoje, kurią reikėjo paversti dar atviresne. Pavyzdžiui, Palangoje buvo iškirsta dalis pušyno, paliekant rūmų prieigose tik gražiausias senąsias pušis, parteras sukurtas toks, kad rūmai atsivertų visu savo grožiu. XIX a. antroje pusėje plintant istorizmui, prancūziškas partero pirmavaizdis įgavo naują prasmę, tapo nuoroda į primirštus istorinius baroko sodus. Ryškus pavyzdys Lietuvoje – Eduardo Fransua Andrė ((Édouard François André) parkai su puošniais istoristiniais parterais.

Lietuvoje esantys istoriniai parkai priklauso Europinei sodų tradicijai. Pakalbėkime apie ją.

Viduramžiais sodo simbolika buvo siejama su rojumi, dangiškąja Jeruzale, Marijos įvaizdžiu, skaistumu. Populiariausia jo forma buvo vadinamasis uždarasis sodas (lot. hortus conclusus), primenantis ryšį su prarastuoju Edenu. Tokie sodai, visų pirma, buvo kuriami vienuolynuose, jie buvo aptverti, geometriškai suskirstyti kvarteromis (kvadratais), su karpomais krūmais, prieskoninėmis, kvapniomis žolelėmis, gėlėmis, rožėmis, fontanu. Toks sodas dažnai vaizduotas tapyboje, miniatiūrose. Jis turėjo įkvėpti dvasiniams apmąstymams. Vėliau panašiu principu kurti manierizmo ir baroko parkai.

Tai barokinis, arba prancūziškas, parkas yra genetiškai susijęs su hortus conclusus idėja?

Galima sakyti, taip. Iki pat XVI a. sodas iš esmės paremtas tuo pačiu sprendimu – jis uždaras, apjuostas siena. Tačiau ilgainiui atsiranda itin svarbus naujas elementas – iš sodo atsiveria vaizdas į aplinkinį peizažą, kuris suvokiamas kaip gražus ir savas. Barokinio sodo kompozicija gan tiesmukai pabrėžia, kad viskas, kas matoma iki horizonto, priklauso sodo šeimininkui. Tarsi apėmęs visą regimąjį kraštovaizdį, sodas tampa visavaldžio valdovo simboliu. Tuo metu Prancūzijoje įsitvirtino absoliučioji monarchija, ir parkai savaip jai atstovavo: išsiplėtė iki itin plačių teritorijų, į juos buvo integruojami rūmai, sodai, miškai, laukai, žvėrynas – viskas, ko reikia valdovo reprezentacijai. Ryškiausias pavyzdys – Liudviko XIV Versalio parkas. Jis tapo propagandine priemone, kurią kopijavo kiti, taip pat ir mūsų Abiejų Tautų Respublikos valdovai bei aristokratija.

To meto rezidencijos buvo kuriamos laikantis simetrijos, su ilgomis ašimis, formuojančiomis tolimą horizontą. Lietuvoje tokie buvo Varnionių, Daugėliškio dvarai, pirminis Verkių parko sumanymas. Toje ašyje neretai atsidurdavo bažnyčia ar koplyčia, altana. Galėjo būti ir kelios ašys, kaip Rokiškio dvare, kur viena ašis veda nuo bažnyčios iki rūmų, o nuo jų eina spinduliai į skirtingas puses.

Šiuo atveju gal reiktų kalbėti apie kai ką daugiau nei parką? Apie daugialypį valdovo ar šeimininko pasaulį, kuris apima reprezentacinę dalį, želdynus, miestelį, ūkines ir gamtos teritorijas?

Parką galima vertinti kaip galios išraišką arba kaip kraštovaizdžio komponavimo būdą. Yra planas, architektūra, kuri išreiškia pirminę idėją, tačiau einant promenada ar žvalgantis į atsiveriančias erdves, nejučia patenki į žmogaus ir gamtos suformuotą pasaulį, kuris steigia savą tvarką. Jai suprasti turi pasitelkti tiek jusles, tiek intelektą.

Matome, kad sodai valdovams ir aristokratijai buvo labai svarbūs...

Visų pirma, sodas reikalingas dėl praktinių sumetimų. Jis buvo neatsiejama kiekvienos sodybos ir vienuolyno dalis. Tačiau nuo XVIII a. paplitusį peizažinį planavimą galime vertinti kaip aristokratijos atsaką absoliutizmo sodo idėjai, deklaravusiai beribę vienasmenę galią aplinkai. XVIII a. absoliutizmo sistema pradėjo eižėti, ir Anglija palaipsniui tapo pavyzdine alternatyva. Aristokratija čia turėjo kitokį statusą nei dominuojančiose Europos kultūros šalyse, tokiose kaip Prancūzija ar Prūsija. Paplito laisvas parkų planavimas, kuris bylojo ir apie diduomenės saviraiškos laisvę.

Taigi, išsilaisvinimas iš geometrinio parko gali būti vertintinas kaip politinį atspalvį turintis reiškinys, ne tik kaip mados reikalas?

Iš dalies taip. Prancūzijoje Le Notro sukurtas Versalio parkas šimtui metų tapo etaloniniu. Tačiau Anglijoje pradėti kurti kitokie parkai. Čisvike, Stouve, Blenheime ir kitur vietoje karpytų medžių ir alėjų atsirado panašaus tūrio, dydžio ir kompozicijų erdvės, tik daug laisviau interpretuotos, juose daugiau teisių buvo suteikta gamtai. Tokie parkai prigijo ir dėl pragmatinių priežasčių. Juk didžiuliai barokiniai parkai reikalavo ne tik pirminės investicijos, bet ir nuolatinės, daug kainuojančios priežiūros. Liudvikas XIV galėjo sau tai leisti, bet daugumai aristokratų tiesiog neapsimokėjo investuoti į brangiai kainuojančią sistemą, kuri ilgainiui darėsi net nebemadinga. Šie dalykai pabrėžiami ir teorinėje literatūroje. Kita vertus, peizažinį parką sukurti taip pat buvo nepigu. Tam buvo skiriamos didelės lėšos. Pavyzdžiui, kaskados įrengimas ten, kur jos niekada nebuvo, galėjo atsieiti milijonus. Tačiau peizažiniame parke stengtasi slėpti tai, kas dirbtina, kurti taip, kad nesimatytų kūrybos. Tai turėjo rodyti gerą savininko skonį. Mums šiandien dažnai sunku suvokti, kas čia padaryta ir kuo parkas skiriasi nuo natūralios gamtos.

Sodai, parkai yra svarbi ne tik dvarų, bet ir miestų urbanistikos dalis. Atrodo savaime suprantama, kad žmonių gerovei ir patogumui plėtojamuose miestuose neišvengiamai turi būti numatyti ir parkai. O gal industrija ir miestų tankėjimo tendencijos išstumia žaliąsias erdves?

Įdomu, kad miesto, kaip sodo, idėja gimė būtent XIX a. industrinio pakilimo metu. Urbanistikoje kilo idėja, kad miestuose gyvenimo sąlygos darosi nebepakeliamos. Pradėti kurti viešieji parkai. Tiesa, iš pradžių duris atvėrė jau esami privatūs sodai (karališkieji sodai Varšuvoje ar Londone), vėliau pradėta juos kurti specialiai viešosioms reikmėms, nebesiejant su konkrečia rezidencija. To meto Vilniaus gubernijoje bene pirmasis paminėtas viešas sodas buvo gubernatoriaus sodas Minske, vėliau – ir Kaune, o Vilniuje minimas sodas prie Žvėryno rezidencijos (jis šiemet paverstas statybų aikštele). Kitas viešas Vilniaus sodas, tiksliau, sodų sistema, buvo sukurta XIX a. antrojoje pusėje. Ji apėmė erdvę nuo Neries iki Užupio, su buvusiais Botanikos ir Bernardinų sodais, integruotas ir Pilies kalnas. Buvo rengiami sodo projektavimo konkursai, laimėjo vilniečio dailininko Aleksandro Strauso projektas.

Istorinių paminklų integravimas buvo neatsiejama romantinio peizažinio sodo idėjos dalis?

Pagal XIX a. sodų kūrimo principą, turi būti derinamasi prie esamo kraštovaizdžio. Atsižvelgiama į reljefą, paminklus, senus medžius ir želdynus. Pilies kalnas integruotas kaip Vilniaus peizažinio parko elementas, ir tai nebuvo neįprasta. Kita vertus, kiekvienas toks sprendimas buvo unikalus, nes kiekvienas peizažinis parkas turėjo būti nepakartojamas, atskleidžiantis konkrečios vietos dvasią, kuri reiškiasi būtent per kraštovaizdį. Bet iš pradžių turi suvokti tą dvasią, ir tai, kas ją kuria... Senuosius paminklus integruoti į kuriamus parkus tuo metu buvo populiaru. Kitaip tariant, jei tik buvo galimybė, senosios struktūros tapdavo parko puošmenomis, simboliniu elementu. Pavyzdžiui, rekonstruojant Europos miestų senąsias tvirtoves, vietoje gynybinių įtvirtinimų buvo kuriami sodai, kartais integruojami pilių griuvėsiai. Tas pat buvo daroma Vilniuje, Trakuose, Biržuose, Cėsiuose, kur pilių griuvėsiai tapo svarbiu akcentu, aplink kurį kurtas parkas. Trakuose toks parkas kurtas pusiasalyje su senos pilies griuvėsiais, iš čia atsiverdavo vaizdas į salos pilį, ežerą. Užutrakio parkas irgi kurtas taip, kad atsivertų vaizdas į griuvėsius saloje. Maskvoje Jekaterinos II statyti Carycino rūmai buvo nebaigti, apgriuvo. XIX a. jų nebeatstatė, tačiau nusprendė tuos didžiulius griuvėsius įpinti į viešojo parko struktūrą. Dar dažniau tokie griuvėsiai būdavo sukuriami dirbtinai.

Lietuvoje yra ir kitų pavyzdžių. Ten, kur nėra griuvėsių, galima rasti senkapius ar piliakalnį, kaip antai Verkiuose ar Cirkliškyje. Taip pat senos kapinaitės...

Kapinaitės neišvengiamai būdavo integruojamos, jų negali nepaisyti ar sunaikinti. Būdavo rekomenduojama išsaugoti ir kalveles, gynybinius įtvirtinimus, senąją augaliją. XIX a. plintant peizažiniam parkui prireikė literatūros ir teorinio požiūrio, pritaikyto sodų veisimui mūsų geografinėse platumose. Vien dėl gamtinių priežasčių nebuvo galima mechaniškai perimti Vakarų praktikos. Kažkas galėjo neprigyti, kai ką buvo per brangu realizuoti. Viena iš tokių vietinių autorių buvo Izabela Čartoriska[1]. Parkų kūrėja, kultūrinio ir politinio gyvenimo veikėja, LDK kanclerio žmona. Žymus jos Pulavų parkas, įkurtas dvare, kuris XVIII a. buvo faktinė Abiejų Tautų Respublikos sostinė, valdančiosios aristokratų grupuotės lizdas. Taip pat paminėtinas Elenos Radvilienės Arkadijos parkas prie Neborovo, Aleksandros Oginskienės Siedlcu parkas. Visos trys – LDK senatorių žmonos. Karalius Stanislovas Augustas itin daug dėmesio skyrė savo Lazienkų parkui Varšuvoje. Pakankamai supratimo bei lėšų turinti mūsų aristokratija iš tikrųjų labai aistringai priėmė iš Vakarų sklindančias sodų kūrimo madas.

Labai dažnai parkus atpažįstame pagal kokius retesnius augalus, o visa kita atrodo taip natūraliai, kad net nebeatskiriame, kad tai suformuota erdvė. Ar natūralūs parkai būdingi lietuviškai dvarų kultūrai? Ar tokių parkų tiesiog daugiau išlikę?

Parkai dvaruose ėmė populiarėti XIX a. kartu su peizažinio planavimo madomis, tad natūralu, kad jie pas mus dominuoja. Kita vertus, sodų teoretikų darbuose galima rasti užuominų, kad iki tol jų būklė nebuvo pati geriausia. Kaip žinome, barokiniai sodai pradeda nykti, kai žmogus nustoja kasdien juos puoselėti ir prižiūrėti. Norint, kad parkai išliktų, reikalinga kvalifikuota priežiūra. Bet koks neišmanančio žmogaus prisilietimas gali sugadinti ar net visiškai sunaikinti parką. Deja, Lietuvoje tai nutinka gana dažnai.

Parką sudaro rūmai, medžiai, krūmai, augalija, gėlynai, mažoji architektūra. Net ir ūkiniai pastatai, tarkim, vandens bokštas, turi savo žavesio.

Parkas yra gamtos ir žmogaus kūrinys. Negalima viena nuo kita atsieti. Kuriant parką rūpintasi  ne tik estetiniais poreikiais ar gamtiniais jo ypatumais, bet ir praktiniais dalykais. I. Čartoriska pabrėžė, kad kiekvienas takelis turi kažkur vesti. Parkas turi kelti ir taurius jausmus – tiek džiaugsmą, tiek melancholiją...

Altana, griuvėsiai, skulptūros – visa tai turi simbolinį kodą...

Altanos arba rotondos, obeliskai, kolonos, grotos, kriokliai, atminimo akmenys, koplytėlės, mauzoliejai... Dažnai parke buvo ne vienas toks objektas, kiekvienas jų turėjo savo paskirtį, link jų visada vedė takeliai. Taip buvo kuriamas parko pasakojimas, dinamika. Viena parko dalis galėjo būti skirta ramiam pasivaikščiojimui, pasėdėjimui, kita pabrėždavo rezidencijos didingumą, dar kita leisdavo apžvelgti platesnį kraštovaizdį. Iš tiesų stengtasi, kad parkas turėtų vieną, kad ir nenuoseklią programą. Ji buvo kuriama ir perkuriama. Kraštovaizdis išlikdavo kaip svarbiausias vietos dvasios elementas, o štai detalės galėjo keistis. Jų simbolika neatsiejama nuo konkretaus laikotarpio, madų, kultūrinių tendencijų. Kiekvienas laikas turėjo savo simbolinę programą, ir, keičiantis epochoms, tos prasmės kito, nors pagrindinės struktūros liko. Pavyzdžiui, XVIII–XIX a. pradžioje parkams buvo svarbi simbolinė programa, tačiau vėliau ji darėsi eklektiška, vis svarbesnė atrodė gamtinė jo raiškos forma, t. y. gamta tapo visa ko pagrindu. Išsivystė natūralizmo kryptis, propagavusi būtent tokią parkų kūrimo logiką. Svarbiausi tapo gražūs natūralios gamtos vaizdai, pievos, miškai ir t. t.

Visa tai buvo komponuojama parkų kūrėjų, kad būtų malonu akiai ir širdžiai.

Taip.

Gal tada prasidėjo ir svetimžemių augalų vajus?

Jie pradėjo populiarėti romantiniuose parkuose vis geriau pažįstant pasaulio gamtą. Išaugus poreikiui susikūrė visa šių augalų industrija, suklestėjo prekyba. Šiandien mes jų dažnai nebevertiname, nesuprantame ar nemokame prižiūrėti. XIX a. parkai, kuriuose anksčiau būta šimtų introdukuotų augalų, dabar labai sunykę. Praėjus daugeliui metų, pasikeitus estetiniam vertinimui, jie mums „nebegražūs“ arba manome, kad jų mediena nevertinga. Žinoma, kad sovietmečiu kolūkio pirmininkai pasirinkdavo parkuose geresnių medžių savo namams statyti, panašių dalykų pasitaiko ir šiais laikais.

Įdomu, kad parkuose atsirasdavo ir istorinių asmenybių skulptūrų.

Tai ypač išpopuliarėjo XX a., o ištakų galima ieškoti XVII a. ir dar anksčiau. Memorialinė parko funkcija yra labai svarbi. Būta atskirų vietų, skirtų pamąstymui apie mirtį, su meile arba didžiais praeities įvykiais susieta sala. Žanas Žakas Ruso, didysis XVIII a. gamtos adoratorius, buvo palaidotas saloje, apsodintoje tuopomis, vėliau pagal šį ikonografinį pirmavaizdį paplito identiškai įkomponuoti kenotafai ir kituose parkuose. Viena sala – meilei, kita – mirčiai, Apolono „šventykla“ ir panašiai. Kėdainių parke iki šiol yra išlikusi sala su tuopomis, kurioje stovėjo nebe kenotafas ar altana, o gandralizdis. Apskritai parkas susijęs su idėjomis apie anapusinį pasaulį, tai tarsi ribinė erdvė. Užrašas ant kenotafo „Et in Arcadia Ego“ turėjo priminti ne ką kita, o mirtį – net ir Arkadijoje... Įdomu, kad žymiausias Londono kapines tvarko karališkųjų parkų priežiūros tarnyba. Tai rodo šių erdvių giminingumą: ir viena, ir kita gali būti suprantama kaip parkai.

Kokiu būdu parko savininkas išreikšdavo save?

Iš esmės aristokratas kurdavo parką kaip savo sielos veidrodį. Ne tik kaip namus, bet ir kaip savo pasaulėvaizdžio išraiškos formą. Tai buvo tarsi scena šeimininko pasirodymui. Taip galime vertinti Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio iniciatyva kurtą Verkių parką ar Vladislovo Tiškevičiaus Lentvario parką, kuris apėmė ir rezidencinę dvaro dalį, ir miestą.

Lentvarį apskritai galima vertinti kaip miestą-sodą...

Lentvario kūrėjai šią vietą ateityje regėjo kaip svarbų industrinį, kultūrinį ir administracinį centrą. Šiandien tai išties industrinis miestas, tačiau kažin ar to Tiškevičiai tikėjosi... Yra išlikę dokumentai, liudijantys, kad grafai Tiškevičiai inicijavo Trakų apskrities centro perkėlimą į Lentvarį. Neatsitiktinai čia sukurtas geležinkelio mazgas. Taip pat buvo įrengtas vinių fabrikas. XIX a. tos industrijos nebijota, nes tai buvo įprasta ir Vakarų Europoje. Jie matė pramonės augimą, iš kurio ir patys krovėsi kapitalą Lietuvoje.

Visa tai rodė, kad dvaras gali egzistuoti kaip savarankiškas ekonominis ir kultūrinis vienetas?

Ir iš dalies tai pratęsia peizažinio parko, kaip jo kūrėjo mikropasaulio, sampratą.

O kaip su masoniškomis idėjomis? Ar verta jų ieškoti parkų struktūrose?

Kai kurie tyrinėtojai ieško ir iš tiesų randa. Pavyzdžiui, Verkiuose įžvelgiama masoniška programa. Aš į tai žiūriu šiek tiek kritiškai. Masonai idėjų sėmėsi iš tų pačių šaltinių, tai yra iš praeities. Piramidė arba specifinės formos altana masonams galėjo turėti simbolinį krūvį, bet galėjo ir neturėti. Reikalingi tikslūs šaltiniai, nemėgstu spekuliuoti... Geriausiai tokį sumanymą leistų įžvelgti užrašai, pavyzdžiui, ant akmens. Tačiau pernelyg tiesmukai nieko negalėjai reikšti – tai rodytų blogą toną ir skonį. Taip pat nepamirškime, kad masoniška filosofija tebuvo viena iš XIX a. idėjinių srovių, o parkų erdvėje apskritai nebijota ekstravagancijos elementų, eksperimentų. Neogotikos motyvai pirmiausia atsirado būtent parkų architektūroje. Būta ir fantastinės architektūros projektų. Šių laikų žodžiais galima pasakyti, kad tam tikra prasme parkai buvo demokratiška idėjų sklaidos vieta, jie rodė savininko modernumą.

Dvarų sodybose labai svarbios oranžerijos – tiek savo parko augalams veisti, tiek pardavimui. Tai taip pat buvo modernūs pastatai.

XIX a. oranžerijų plitimą paskatino inžineriniai pasiekimai, leidę pradėti statyti stiklines konstrukcijas. Buvo išmokta įrengti labai šviesią erdvę, kurioje buvo galima auginti daugiau augalų nei iki tol. XVIII a. oranžerijos buvo kitokios: viena siena buvo aklina, o kita – įstiklinta įstrižai, prireikus uždengiama žaliuzėmis. Viena pirmųjų oranžerijų buvo Vilniaus botanikos sode, ten, kur dabar stovi Lietuvos nacionalinio kultūros centro pastatas. Verkiuose išlikęs XVIII a. treiphausas (lie. šiltnamis), vėlesnė oranžerija neišliko. Įspūdingiausia oranžerija yra išlikusi Kretingoje. Tačiau jų būta daugelyje dvarų – Rietavo, Šateikių, Raguvėlės, o Baisogaloje išliko neorenesansinė oranžerija.

O kokiu aspektu tiri parkus pats?

Tiriu Lietuvos sodų meną kaip romantizmo raišką. Man Vilnius įdomus kaip kultūrinis centras, būręs visuomenę. Čia susirinkę dvarininkai galėjo įsigyti ir knygų, ir augalų. Vilniuje buvo leidžiami sodų praktikos ir teorijos darbai. Pavyzdžiui, Juozapo Strumilos darbai[2] buvo spausdinami tūkstantiniais tiražais, ir to neužtekdavo. J. Strumila buvo praktikas, turėjęs asmeninį sodą dabartinėje Sodų gatvėje su turtinga augalų kolekcija, kuria dalindavosi. Galima tik įsivaizduoti, koks populiarus tuo metu buvo sodų menas. Vien Čartoriskos veikalų kiek buvo išplatinta! Apskritai ši moteris, matyt, buvo viena didžiausių XIX a. autoritetų parkotvarkos klausimais.

Kokie dar autoriai darė įtaką sodų raidai?

Tai asmenybes, susijusios su Vilniaus universitetu: botanikas profesorius Stanislovas Bonifacas Jundzilas ir architektas profesorius Karolis Podčašinskis[3]. Svarbūs ir Lenkijos autoriai – Stanislovas Vodzickis, Pranciškus Ksaveras Gižyckis[4]. Daugelis jų buvo ne tik teoretikai, bet ir kūrėjai, beje, aristokratai. S. Vozdickis buvo politikos veikėjas, grafas[5]. Jonas Kristupas Kliukas – dvasininkas[6], Ignacijus Krasickis – vyskupas, poetas[7]. Jie turėjo savo rezidencijas ir sodus. Vodzickis savo dvare eksperimentuodavo, rašė teorinius darbus, remdamasis anglų literatūra.[8] Žymus sodų kūrėjas buvo Dionizas Mikleris iš Airijos, su juo reikalų turėjo visas Lietuvos aristokratų žiedas: Čartoriskiai, Potockiai, Oginskiai, Chreptavičiai... Mes dažnai pamirštame, kad daugelis šių didikų turėjo rezidencijas vadinamoje Didžiojoje Lietuvoje ar kur nors už Varšuvos – tuometinės mūsų sostinės. Dabar mes apie tas plačias senosios Lietuvos teritorijas nekalbame kaip apie savas kultūrine prasme, o būtent ten prasidėjo romantizmo parkų sodų menas. Mūsų elito gyvenimas buvo susijęs su Varšuva, Lietuva vis dėlto buvo šioks toks užkampis, nors turėjome ir žymių pavyzdžių: Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis savo iniciatyva kūrė Verkių parką, kur dirbo žymiausi to meto Lietuvos menininkai – Laurynas Gucevičius, Martynas Knakfusas. Parkų madomis buvo sekama tiek, kiek jos pasiekdavo Lietuvą. Jei nebuvo galimybės pasisemti pakankamai žinių, į užsienį buvo siunčiami patikėtiniai arba pats savininkas važiuodavo į svečias šalis, ieškodavo specialistų ir kviesdavosi į savo dvarą. 

Kuris parkas pačiam atrodytų įdomiausias?

Kad parkas taptų artimas, turi būti su juo susijęs, lankytis jame. Kiekvienas parkas gali tapti savas, kai jį pažįsti. Arba gali nueiti į mažiau žinomą vietą ir atrasti, kiek daug ten turinio. Štai Verkių parkas – man jis gana savas, o jo vertė – keliaplanė. Ši vieta turi labai seną istoriją, o parkas neblogai išsaugojęs tos istorijos pėdsakus. Palangos parkas – išties puikus ir vertingas XIX a. peizažinio planavimo parko pavyzdys, įkurdintas įspūdingame kraštovaizdyje. Tačiau jo istorija ne tokia turtinga. Lentvario parkas šiuo atžvilgiu turtingesnis: E. F. Andrė čia atrado jau sukurtą romantinį parką, tad transformuodamas jį pagal savo laiko dvasią, atsižvelgė į ankstesnio parko kūrėjo paveldą. Palikta daugelis senųjų medžių bei atskirų elementų, kuriuos galima atrasti senose nuotraukose. Man artimas Kėdainių dvaras, nes esu iš tų vietų kilęs. Čia yra labai originalus dvaro parkas, kurtas išnaudojant slėnio kraštovaizdį. Deja, jam nelabai sekasi su tvarkytojais. Savivaldybė jį stengiasi pritaikyti, o ne prisitaikyti... Priimami agresyvūs sprendimai, liudijantys, kad parko esmė nesuprantama: apkapotos apatinės medžių lajos taip atimant visą jų grožį. Jei taip daroma su medžiais palei gatves – dar galima pateisinti saugumo poreikiu. Tačiau parke lajos, krūmai, šakų žaismas formuoja vaizdą. Kas iš to, kai lieka vien stuobriai...

Koks istorijos etapas buvo žalingiausias Lietuvos parkams? O gal jis dar nesibaigė?

Buvo sovietmetis, bet bėdos dar nesibaigė.

Ką parkai sako apie tautą, šalį? Ar šiandien jie yra lietuviškos kultūros dalis?

Šiandieninė lietuviškoji savimonė nėra paveldėjusi dvarų kultūros, o sykiu ir parkų veisimo tradicijų. Jų puoselėjimui būtina turėti ir bendrąsias etines ir atitinkamas estetines nuostatas, tačiau to nėra. Parkai kol kas svarbūs tik pavieniams asmenims. Reikia pripažinti, kad kaimyninėse Latvijoje ar Lenkijoje parkai yra daug labiau gerbiami. Ne tik eilinių žmonių, bet ir tvarkytojų, savivaldos. Ten yra sistemos, palaikančios sodų gyvavimą, jų dvasią. Galiausiai yra parkų puoselėjimo tradicijos ir supratimas, kaip juos reikia tvarkyti.

Taigi, parkų suvokimui labai trukdo mūsų atskirtis nuo dvarų kultūros?

Yra toks Jono Marcinkevičiaus romanas „Benjaminas Kordušas“ – apie tarpukario Lietuvos dvarininkiją. Potencialus jaunikis atvyksta pirštis ir aiškina senojo dvaro savininkui, kaip būtų gerai parką iškirsti – kiek atsirastų vietos bulvėms...

Šiais laikas kalbėtų jau ne apie bulves, o apie naujų namų kvartalus parkuose...

Pagrindinis parkų ir paveldosaugos principas – prisitaikyti, o ne pritaikyti. Tarp kitko, ir ICOMOS[9]  pirmiausia reikalauja atsižvelgti į kraštovaizdį, kuriame planuojamas būsimas objektas, po to – į užsakovo pageidavimus ir tik tada – pasiduoti savo vaizduotei. Pirmasis žingsnis dažnai praleidžiamas, nors tai pagrindų pagrindas. Laurynas Gucevičius savo įžanginėje programoje apie architektūrą studentams tarp kitko pabrėžė, kaip svarbu įkomponuoti pastatą kraštovaizdyje. O kas dabar žiūri į kraštovaizdį, į retrospektyvą, į perspektyvą? Dominuoja greito maisto, greito pasipelnymo ir greito iššvaistymo kultūra.

Koks požiūris yra kvalifikuotas?

Svarbiausia savininko, kad ir kas jis būtų, brandi savimonė, išsilavinimas, pagarba aplinkai, praeičiai, pagaliau, pagarba sodui, kaip praeities kūrėjų palikimui. Būtinas suvokimas, kad tai didžiulė vertybė, prie kurios galima prisiliesti tiktai turint specifinių žinių. Jų reikia kryptingai siekti, o paskui – skirti daug laiko. Apskritai mes dažnai klaidingai įsivaizduojame, kad parkas buvo kuriamas iš karto pagal kažkokį griežtą planą. Neretai jis rasdavosi palaipsniui, ilgainiui perprantant, „įsisavinant“ esamą kraštovaizdį ir madas. Pirminė idėja egzistavo, tačiau nebūtinai jos buvo griežtai laikomasi. Pirmiausia reikėjo perprasti vietą, o ne ją prievartauti. Net jei tai geometriškai suplanuotos erdvės. E. F. Andrė[10] ir jo sūnus Renė nuosekliai ir įdėmiai studijuodavo peizažą ir tik tada imdavosi sprendimų, o jų įgyvendinimui dar prireikdavo ne vienų metų. Tai, kad nėra išlikę jų kurtų Lentvario ir Užutrakio parkų peizažinių dalių planų, gali reikšti, kad tų planų tiesiog nebuvo. Tiesa, Palangos parko planas yra. Jis vertintinas kaip projektinis ir atitinka tai, ką šiandien matome. Tačiau negalima teigti, kad jis buvo nuosekliai kiekviename žingsnyje realizuotas. Taigi, norint puoselėti istorinį parką, nepakanka paviršutiniškų faktų. Reikia suprasti, kaip veikia ekosistema, kaip prižiūrėti medžius, domėtis klasikine estetika ir menu. Šiam darbui reikalinga profesionalų komanda. Kiekvienas savininkas turi suvokti, kad sodas pirmiausiai yra sava erdvė, namai, o ne vieta, kurią norėtųsi perdaryti. Jei labai norisi kažką keisti, pirmiausia turi nuodugniai pažinti. Naują sodą reikia kurti naujoje vietoje, tuo tarpu istoriniame sode dera įsisąmoninti, kad tu esi svečias, jau sukurto pasaulio paveldėtojas, turintis perduoti tą sodą ateities epochoms. Juk keičiant vieną elementą keičiasi viskas.

Kitaip sakant, tvarkydamas arba naikini, arba puoselėji?

Taip.

Bet juk tai nėra lengva, nes istorinius parkus paveldi ar nusiperka žmonės iš kitos epochos, jų pasaulėžiūra be galo atitolusi nuo XIX a. O kiekvieno parko idėja susijusi su vizija, ji atspindėjo konkretaus kūrėjo sumanymus, jo intelektinius, estetinius ir dvasinius poreikius. O juk tas kūrėjas gyveno labai seniai. Pavyzdžiui, Arkadijos parkas. Jame gausu simbolių, vedančių lankytoją užburtais keliais, kurių prasmę gali apčiuopti tik suprasdamas klasikinę kultūrą. 

Lyginant su XVIII–XIX a. aristokratais, mes esame itin menkai išprusę. Anksčiau parkų kūrėjai dar ir rašė apie juos teorinius darbus, kaip minėtoji Izabelė Čartoriska. Kur dabar atrastume žmogų, kuris mokėtų kelias kalbas, gebėtų aukštu lygiu diskutuoti tiek apie literatūrą, istoriją, meną, tiek apie augalus ar politiką? Dabartinių parkų savininkai geriausiu atveju suvokia tiek, kad parkas – tai miškinga vieta, ir ją skubama pertvarkyti.

Iš žurnalo „Liaudies kultūra“, 2007 m. Nr. 3.


[1] Czartoryska, Izabela. Myśli różne o sposobie zakładania ogrodów, Wydawn. Artystyczne i Filmowe. Wroclaw, 1807.

[2] Strumiłło, Józef. Ogrody Północne, Wilno, 1820, 1883.

[3] Podczaszyński, Karol. Zastosowanie ogólnych zasad doskonałości w tworach przemysłu do obrazów i posągów, tudzież do urzą- dzenia ogrodów rozkosznych, czyli ogrójców// Wizerunki i roztrząsania naukowe, T. XXII, serja II, Wilno, 1838

[4] Giżycki, Franciszek Ksawery. Ogrodnictwo zastosowane do potrzeb ziemianina polskiego. Lwów, 1845.

[5] Wodzicki, Stanisław. O chodowaniu, użytku, mnożeniu i poznawaniu Drzew, Krzewów, Roślin i Ziół celnieyszych ku ozdobie Ogrodów przy zastosowaniu do naszej strefy, T. I–VI, Kraków, 1818–1828.

[7] Krasicki, Ignacy. Listy o ogrodach, Nowy Pamiętnik Warszawski, T. 2-4, 1801.

[8]Wodzicki, Stanisław. O chodowaniu, użytku, mnożeniu i poznawaniu Drzew, Krzewów, Roślin i Ziół celnieyszych ku ozdobie Ogrodów przy zastosowaniu do naszej strefy, T. I–VI, Kraków, 1818–1828.

[9] International Council on Monuments and Sites – tarptautinė nevyriausybinė organizacija, vienijanti kultūros paveldo apsaugos ir restauravimo specialistus. 

[10] André, Édouard François. L'art des jardins: traité général de la composition des parcs et jardins. Paris, 1879.