1991 metų rugpjūčio 19-osios rytą iš miego pakirdę Sovietų Sąjungos piliečiai netrukus išgirdo, kad SSRS prezidentas nušalintas, o miestų gatvėmis važinėja tankai.

Pirmoji oficiali žinia apie pučą pasirodė 6.20 val. – valstybinė naujienų agentūra TASS pranešė, kad M. Gorbačiovas pasitraukė „dėl sveikatos priežasčių“. Valstybinis ypatingosios padėties komitetas (GKČP) nurodė, kad M. Gorbačiovo mėginimai vykdyti reformas pateko į aklavietę.
Į Maskvos centrą atriedėję tankai nesudrumstė mieste tvyrojusios keistos ramybės. Tačiau aikštėje priešais Kremlių jau būriavosi grupelės žmonių. Pasirodžius kariuomenei, civiliai žmonės drąsiai lipo ant tankų ir kišo gėles į jų bokštelius, o šie vaizdai daugumai įsirėžė giliai į atmintį.
Pateikiame Baltųjų rūmų gynėjo Iljos Milšteino prisiminimų ištrauką.

Laimingi prisiminimai liūdnai susiklosčiusiame gyvenime išgyvena keletą stadijų. Taip, yra trys prisiminimų epochos. Arba šiek tiek daugiau. Apskritai – sunku suskaičiuoti. Pirmosios dienos, mėnesiai, pirmi metai po Rugpjūčio – tai iš pradžių beveik neišmatuojama laimė, paskui to, kas įvyko, suvokimas kaip stebuklo, kuris niekados daugiau nepasikartos, todėl jį reikia saugoti bent atmintyje. O po to – 1993-iųjų spalis kaip pikta, gluminanti geros pasakos parodija, ir čia jau prasideda atotrūkis. Beje, kartu ir su praeitimi, ir su ateitimi, kuri aiškiai nežada nieko gero. (Spalio 4-osios rytą buvo pradėtas Baltųjų rūmų valymas, užsibaigęs oponentų suėmimu ir daugybe sužeistųjų bei žuvusiųjų. Iš viso įvairiais duomenimis per rugsėjo 21–spalio 5 d. įvykius Maskvoje žuvo apie 200, sužeista maždaug 1000 žmonių, –red. past.)

Vėliau, gerokai vėliau, išsipildo nuojautos – pačios bjauriausios iš jų, ir jau ne visiškai suvoki, ką tada, 1991-ųjų rugpjūtį, darei Maskvos centre ir kodėl vaikščiojai tarp tankų, stovėjai prieš tanką, ropšteisi į tanką ir, bijodamas išgriūti iš jo, važinėjaisi po sostinę.

O šiandien, praėjus 26 metams po to, kai atšventei pergalę, aistringai tvirtinai, kad nugalėjai, pamiršai apie tai, kaip nugalėjai, ir ilgai nenorėjai, o ir negalėjai prisiminti, netikėtai atkurti atmintyje ir geru žodžiu paminėti tuos metus ir tą dieną. 1991-ųjų rugpjūčio 21-ąją.

Galų gale laimė, iš tikrųjų taip greit praeinanti, tik tokia ir būna: trumpa ir neįtikima, ir trunka neilgai. Anksti rytą tu kaip sužavėtas keleivis vaikščiojai Čaikosvskio gatve, linksmas ir pavargęs, tokioje pat minioje tokių pat susijaudinusių ir nemiegojusių porą naktų itin jaunų žmonių, kai staiga iš Majakovkos pajudėjo vikšriniai tankai, ir jūs susiglaudėte į gyvą grandinę. Vaikinas, stovėjęs gretai, labai stipriai suspaudė tavo ranką. Priekinis žvėris judėjo, jūs stovėjote, ir abiem kartu šmėkštelėjo mintis: ką, taip ir stovėsime, kol sutraiškys? Susižvalgėme, nusukome akis, tvirčiau sugniaužėme rankas, ir nepajudėjome iš vietos.

Tankas priartėjo, paburzgė, apsisuko ir nuvažiavo, duodamas gerą pavyzdį likusiems, ir ši akimirka buvo tokia laiminga, kad su niekuo gyvenime nesulyginsi. Net su ta minute, kai tapo aišku, jog pučas žlugo, Gorbis grįžo, sąmokslininkai su retomis nelaimingomis išimtimis sėdi SSRS KGB kalėjimo kamerose, o kieme visiškai nauja epocha. Tarsi 1917-ųjų vasarį, bet su ta svarbia pataisa, kad viskas vyksta su tavimi, gyvenime, o ne vadovėlyje, ir tu net dalyvavai istorijoje, išėjęs į aikštę ir nespėjęs sprukti, kai ant tavęs važiavo tankas.

Visa kita – politologija, tai yra vėlesnės dejonės ir liūdesys. Apmąstymai apie pučo prigimtį ir apie tai, kodėl sąmokslininkai nesiryžo mūsų sutriuškinti: juk tai buvo taip paprasta ir visiškai atitiko papročius, seniai įsišaknijusius gimtojoje šalyje. Kodėl nugalėjusi vadovybė, kuri iš esmės antrą kartą per visą Rusijos istoriją gavusi šansą pertvarkyti čia gyvenimą, kaip priimta pas normalius žmones, šituo šansu nepasinaudojo, ir, jau praėjus dvejiems su trupučiu mažo pilietinio karo metų, vis dėlto smogė Baltiesiems rūmams, atvarę tankus. Kodėl Borisas Nikolajevičius (Jelcinas, – red. past.) susirgo ir pradėjo elgtis taip, kad mums dėl jo buvo gėda, ir pagaliau, aiškiai kliedėdamas, pasirinko savo įpėdiniu FSB šefą kaip esą reformatorių ir šlovingų darbų tęsėją.

Visa kita, taip sakant, mokslas: klanų kova, Čečėnija nuo Basajevo iki Kadyrovo, Beslanas ir „Nord-Ost“, Gruzija ir Ukraina, Sirija ir ketvirtoji kadencija, politiniai kaliniai ir emigrantai, ir šaltai apskaičiuotas kursas nužmoginti didžiulę šalį, kuri palyginti neseniai buvo laisva Rusija. Visi šie siužetai įkyriai ir nuobodžiai gula į visos kartos gyvenimą, ir nėra ko tikėtis iš tų begalinių ginčų apie tai, kad galėjo būti kitaip. Čia atsiduri aklavietėje, bandydamas sujungti savo vienintelį iliuzinį gyvenimą su išgalvota ir be prošvaisčių realybe, kuri teka tarsi pati sau, paklusdama istorijos dėsniams ir nacionalinėms tradicijoms, o jų juk nepakeisi.

Taigi iš pradžių, žvelgdamas į tai, kas vyksta, puoli į neviltį ir stengėsi įrodyti, kad praeitis tau neprisisapnavo. Po dešimtmečių jau vos betiki, jog pati taikiausia ir didžiausia revoliucija per visą šalies istoriją – yra tai, kas buvo su tavimi. Ir tiktai dabar galutinai suvoki, kad taip buvo ir bus amžinai, ir nėra čia ko iš esmės galvoti, kuo virto pergalė, jaunystė, viltys, meilė ir išduota revoliucija.

Parengta pagal užsienio spaudą