pexels.com nuotr.

Per spektaklius lėlių kartais išsigąsta ne tik vaikai, bet ir jų tėveliai, LRT RADIJUI sako Vilniaus teatro „Lėlė“ meno vadovas Vilmantas JUŠKĖNAS. Anot jo, tėvelius kartais papiktina ir kai kurios spektaklių scenos. Vis dėlto jų nereikėtų suprasti labai tiesiogiai. Kaip pastebi režisierius, dailininkas Rimas DRIEŽIS, suaugusieji ne tik pasibaisi lėlėmis, bet neretai tebemano, kad lėlių teatras skirtas tik vaikams.

Su vaikais lėlių teatras siejamas ir dėl žodžių stokos

Vis dėlto R. Driežis sutinka – mitas, kad lėlių teatras skirtas vaikams, paplitęs. Pašnekovas atkreipia dėmesį – animuotos lėlės žmonijai žinomos jau keletą tūkstančių metų ir kadaise buvo naudojamos tik suaugusiems skirtuose spektakliuose.

„Toks lėlių teatras, kokį dabar įsivaizduojame, susiformavo XVII a. Tai visą laiką buvo spektakliai suaugusiesiems. Vaikams lėlės pradėjo vaidinti XIX–XX a. riboje. Pas mus tautinės, lietuviškos, lėlių teatro tradicijos nebuvo. Taip sutapo, kad vaikai pradėjo matyti daugiausia lėlių vaidinimų, žinoma, sovietmečiu, bet lėlės vaidino lietuviškai ir karo metais Vilniuje, o profesionalus teatras, beje, irgi spektakliu vaikams Lietuvoje prasidėjo dar prie Smetonos – 1936 m. gegužės 6 d. Kaune buvo atidarytas pirmas profesionalus marionečių teatras“, – pasakoja R. Driežis.

Jo tvirtinimu, su vaikais lėlių teatras siejamas ne tik Lietuvoje – tai būdinga visai posovietinei Rytų Europai. Sovietų Sąjungoje, sako R. Driežis, buvo akcentuojama, kad lėlių teatras – vaikams.  

„Siūlyčiau atkreipti dėmesį ir į žodinę prasmę – mes neturime atskiro žodžio, įvardijančio teatrinę lėlę. Žaislą ir teatre vaidinantį objektą vadiname lėle. Paprastas žmogus automatiškai poruoja tą lėlių teatrą su vaikyste, vaikais, žaislais. Galų gale – su visa tuo, kas nerimta“, – akcentuoja R. Driežis.

Pašnekovas priduria – tokio žodžio savo kalboje neturi nei rusai, nei lenkai, nei latviai ar estai. Anglai apibūdinti teatro lėlę turi žodį „puppet“, o vaikų žaislą vadina „doll“, pateikia pavyzdį R. Driežis.

„Prancūzai turi žodį „marionnette“, kuris prancūzų kalboje reiškia būtent teatrinį objektą, o „poupee“ vadina lėlę žaislą. Tai [kai nėra atskiro žodžio], mąstant apie lėlių teatrą, tampa sunkiai įveikiamu barjeru paprastam žmogui“, – įsitikinęs R. Driežis.

pexels.com nuotr.

Fizinis pasiruošimas svarbus ir su marionetėmis vaidinantiems aktoriams – net jei aktorius vakare neturi vaidinti spektaklyje, jam vis tiek būtina kiekvieną dieną pasitreniruoti, kaip valdyti lėlę.

Į pensiją lėlininkai ir baleto šokėjai išeidavo tuo pačiu metu

Pasak R. Driežio, šiuolaikinis teatras nebeatskiria lėlės ir aktoriaus – scenoje lygiomis teisėmis veikia ir žmogus, ir lėlė, vienas kitą papildydami. „Toks požiūris jau vertas ir klasikos pavadinimo. Dabar kaip tik avangardiškai ima atrodyti tai, ką vadinome klasikiniu lėlių teatru, kur aktoriaus nesimato ir scenoje veikia tik lėlės. Dabar pasidarė labai populiari forma, kai lėlė ir aktorius lygiomis teisėmis veikia toje pat scenos erdvėje“, – sako R. Driežis.

Jis priduria, kad aktoriui vis dėlto iki šiol svarbus fizinis pasirengimas, nors anksčiau jis buvo dar svarbesnis: „Supraskite, jeigu, sakykime, ligos išsukinės sąnarius, smuikininkas nepagros smuiku, balerūnas nebesušoks baleto. Tai susiję su fizinėmis savybėmis. Beje, sovietmečiu buvo laikas, kai į pensiją vienodai buvo išleidžiami labai anksti ir baleto šokėjai, ir lėlininkai, nes dominavo širminiai vaidinimai, kai aktorius buvo slepiamas už širmos. Reikėjo iškeltomis rankomis tą lėlę valdyti, kad virš širmos ji būtų matoma publikai.“

Anot R. Driežio, fizinis pasiruošimas svarbus ir su marionetėmis vaidinantiems aktoriams – net jei aktorius vakare neturi vaidinti spektaklyje, jam vis tiek būtina kiekvieną dieną pasitreniruoti, kaip valdyti lėlę. Režisieriaus teigimu, tai būtina kaip smuikininkui, kad pirštai nepamirštų, kaip mikliai valdyti virvelėmis judinamą lėlę.

pexels.com nuotr.

Mokėjimas manipuliuoti marionete ar lazdeline lėle, ar pirštinine lėle anksčiau buvo laikomas lėlininko profesijos dalimi – jis mokėjo kokią nors techniką. Tačiau šiuolaikinis lėlininkas daugiau turi mąstyti lėliškai.

Šiuolaikinio lėlių teatro centre – ne tik lėlės
 
Vilniaus teatro „Lėlė“ meno vadovas V. Juškėnas tvirtina, kad šiais laikais fizinį pasirengimą nurungia lėlininko mąstysena: „Mokėjimas manipuliuoti marionete ar lazdeline lėle, ar pirštinine lėle anksčiau buvo laikomas lėlininko profesijos dalimi – jis mokėjo kokią nors techniką. Tačiau šiuolaikinis lėlininkas daugiau turi mąstyti lėliškai. Ką turiu omenyje? Pakito pats suvokimas, kas yra lėlė, ką mes laikome lėle scenoje. [...] Šiuolaikinio lėlių teatro centre yra bet koks objektas. Lėlininko užduotis – ne tik juo manipuliuoti, bet tam daiktui suteikti atgijimo stebuklą, atgijimo efektą.“

Kaip teigia V. Juškėnas, lėlių teatre atgyti gali bet koks daiktas, todėl lėlių teatro terminas netgi yra plečiamas. Kai kur toks teatras jau vadinamas lėlių ir objektų ar figūrų teatru.

V. Juškėnas pripažįsta, kad lėlės kartais ne tik nustebina, bet ir išgąsdina žiūrovus. „Ne tik vaikai, bet kartais ir tėvai išsigąsta. Esu stebėjęs vieną sceną po spektaklio „Eglė žalčių karalienė“. Tai mūsų žymaus ir gyvąja legenda vadinamo lėlininko Vitalijaus Mazaro spektaklis. Po spektaklio, prisimenu, prieina tėvelis su dukrele ant rankų nešinas. Jis buvo tikrai labai šokiruotas kai kurių scenų ir lėlių. Jis sakė – kaip jūs drįstate rodyti, kad gyvūnėliui galvą nutraukė?“

Pašnekovo teigimu, vis dėlto lėlių teatre, kaip ir poezijoje, nereikėtų visko suprasti tiesiogiai – derėtų skaityti tarp eilučių.

pexels.com nuotr.

LRT logotipas