Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Nuo seniausiųjų laikų įvairios visuomenės turėjo mirties bausmę – kaip aukščiausią bausmę už netinkamą elgesį. Viešas jos atlikimas tarnavo keliems tikslams – ji buvo naudojama ne tik atgrasyti nuo nusikaltimo (kad ir kas skirtingais istorijos laikotarpiais buvo juo laikoma). Vieša egzekucija buvo ir bausmės sustiprinimas viešo pažeminimo elementu. Kartuvės ar giljotina taip pat visai tiko pamaloninti kraujo dėl savo sunkaus ar šiaip nenusisekusio gyvenimo ištroškusią minią, kuriai nebuvo itin svarbu, kieno konkrečiai tas kraujas bus.

Taip pat vieša egzekucija buvo – šiandien sunku patikėti – vieša pramoga. Tokios egzekucijos miestų aikštėse buvo planuojamos taip, kad žiūrovai dar spėtų į maldos namus ir apsipirkti. Prekybininkų pelnas mirties bausmių dienomis visada buvo kur kas didesnis nei įprastinėmis dienomis, ypač prekyba sekėsi tiems, kas aplinkui kartuves ar ešafotą prekiavo užkandžiais ir gėrimais.

Pensilvanija, pirmoji Jungtinėse Amerikos Valstijose, atsisakė viešo mirties bausmės vykdymo 1834 metais. Paskutinė vieša egzekucija Europoje buvo įvykdyta 1939-aisiais, Prancūzijoje. Spauda plačiai aprašė egzekuciją, į nukirsdinimą buvo susirinkę maždaug 700 žmonių. Ji yra ir nufilmuota. Paskutinis, jau nebe viešas giljotinos panaudojimas sulaukė Ispanijos Franko režimo pabaigos, Andrejaus Sacharovo pasmerkimo sovietijoje ir „Žvaigždžių karų“ kine. Taip nutiko 1977 metais.

Viešų mirties bausmių buvo atsisakyta argumentuojant, kaip barbariška yra stebėti žmogaus nužudymą. Taip pat siekiant, kad jos nepaskatintų naujos prievartos, ypač kalėjimuose.

Kalbant apie nedemokratines šalis, padėtis yra visai kitokia.

Jemeno sostinėje Sanoje viešos bausmės irgi nėra neįprastas dalykas. Naujiena buvo šios vasaros transliacija, į kurią, atliekant egzekuciją vaiką nužudžiusiam prievartautojui, teismo sprendimu buvo pakviesti nuteistojo artimieji ir nacionalinė televizija. Minia žiūrovų sušaudymą filmavo savo telefonais.

Vakarų televizijos nerodo islamistų atsiųstų įrašų, kuriuose matyti, kaip žudomi karo belaisviai ar nelaisvėn paimti civiliai, humanitarinių organizacijų darbuotojai, medikai, žurnalistai. Ir aiškina tą labai paprastai – ne tik dėl etikos sumetimų, nes tai tiesiog nežmoniška, bet ir dėl to, kad kaip tik šito labiausiai norėtų islamistai – sukrėsti žiūrovus ir įbauginti. Bet kai kurios iš tų televizijų po kiekvieno teroro akto tampa didžiausios teroristų svajonės išsipildymu, jų tikslams dar panaudodamos išsigandusius ir pagrįstai savo saugumu susirūpinusius žmones.

Po žudynių Barselonoje prieš nepilnas dvi savaites, tiesioginės transliacijos su aiškiai matomais aukų kūnais, tikrų ar tariamų liudininkų frazėmis „žinojome, kad tai įvyks, tebuvo laiko klausimas, kuomet“ vargiai panašu į ką nors iš grynosios priedermės informuoti, tikrinant informaciją ir pačius jos šaltinius, įvertinant įvykių aplinkybes ir galimą poveikį visuomenei. Greičiau į teroristų televizijos padalinį, kurio veiklą apmoka patys demokratiškieji Vakarai, deja, reguliariai paklystantys tarp to, kas yra nešališka objektyvi informacija, o kas – pseudoobjektyvumas po lozungu „bet išklausykime visus“.

Šitaip paklydus ir vis mažiau begalvojant, du žingsniai iki to, kad Kremliaus propagandisto „Sputnik News“ vertinimus irgi reikės laikyti (ir, turbūt transliuoti) kaip pagrįstą antrąją nuomonę. Tokius, kaip „Vakarų žiniasklaida nutyli fašistų nusikaltimus, tik vienas „Sputnik“ sako tiesą“.

Nes, matot, to reikalauja pats objektyvumas.

Sėkmingiausiu Antrojo pasaulinio karo dvigubu agentu laikomas ispanas Juanas Pujolis Garcia, kuris, dirbdamas britų žvalgybai, sukūrė išgalvotų šnipų tinklą ir apmulkino Berlyną dėl sąjungininkų išsilaipinimo Normadijoje vietos, tuo stipriai prisidėdamas prie Vakarų Europos išlaisvinimo. Maža to, vokiečiai Garcią vertino taip, kad iš viso sumokėjo jam (skaičiuojant dabartiniais pinigais) beveik pusantro milijono eurų.

Dabartiniai demokratiškieji Vakarai nebūtinai tiek, bet panašiai, savais, moka už tai, kad leidžia demokratijos vertybėmis – informacijos svarba, nešališkumu ar, pagaliau, replikos teise, pridengti priešiškos įtakos skleidimą ir akivaizdų melą.

Ritos Miliūtės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

LRT logotipas