Evgenios Levin nuotrauka

Neseniai vienuoliai pranciškonai konventualai oficialiai pašventino savo vienuolyną. Atrodytų, situacija labai paprasta – atiduodama tai, kas vienuolynui teisėtai priklauso. Dauguma kongregacijų sau priklausiusį turtą atsiėmė jau labai seniai ir ne taip skandalingai, o konventualams viskas buvo gerokai sudėtingiau.

Pirmiausia portalas ProPatria.lt sukėlė triukšmą dėl to, kad vienuolynas atiduodamas, kaip skelbė teksto pavadinimas, atiduotas lenkų vienuoliams. Kalbėta, jog tai reiškia, kad valstybė pripažįsta... lenkų įvykdytą Vilniaus krašto okupaciją teisėta. Visiškai neatsižvelgta į tai, kad nesvarbu, ar tai būtų nuosavybės teisių atkūrimas, ar tiesiog turto perėmimas, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, teisingesnio savininko ar turto valdytojo negu konventualų vienuolynas nesurasi. Nėra jokios alternatyvios lietuviškos provincijos, tad ką valstybei belieka daryti, jeigu ne atiduoti lenkams vienuolyną?

Visgi, šis skandaliukas tikrai neprilygo tiems sunkumams, kuriuos ordinas patyrė mėgindamas atsiimti savo patalpas. Vienuolyno kompleksas didžiulis, jame buvo ir tebėra daug nuomininkų. Ne visų jų veiklos modelis nesikerta su konventualų vertybėmis, be to, kaip aiškėja, bent jau dalis nuomos sutarčių Turto fondo buvo sudarytos labai apdairiai – su terminais, bet nutrūkstančiais, jeigu pasikeičia savininkai.

„7 Fridays“ istorija yra vienintelė, nuskambėjusi taip plačiai, nors iškeldintųjų sąrašas baru neapsiriboja. Tai reiškia, kad bent jau didžioji dauguma su naujaisiais šeimininkais palaikė normalų ryšį ir nekeldami triukšmo atsitraukė. Nežinau, ko tikėjosi iš šios situacijos baro savininkai, bet jie pasirinko konfrontaciją.

Įvyko tai, kas įvyko – teisėti patalpų savininkų veiksmai. Tačiau viešųjų ryšių požiūriu tai buvo artima katastrofai, bei kartu ir pasako, koks yra žiniasklaidos požiūris į Bažnyčią apskritai. Išpūstas didelis burbulas, pirminiai personalo ir savininkų pasakojimai skambėjo itin dramatiškai ir liūdnai. Iškart nupieštas vienuolių pabaisų įvaizdis, kurie negailestingai sunaikino „vieną iš didžiausių barų Vilniuje“.

O vienuoliai ilgokai tylėjo. Per ilgai. Visi pasigavo pradinę žinutę – vienuoliai uždaro barą. O tada, kai buvo išplatinta informacija, pagrindžianti konventualų teisę elgtis taip, kaip jie su baru pasielgė, vienuoliai daugelio akyse buvo ne tik apkaltinti, bet ir nuteisti, o susidomėjimas istorija išblėso.

Kita klaida, be abejo, buvo tasai tragikomiškas ranka netalentingai padarytas užrašas Pranciškonų vienuolynas. Tai primena vaikišką pasipuikavimą – ne tik kad jus išvysim, bet ir jūsų iškabą uždengsim, kai užtektų paprastos informacijos prie durų – baras uždaromas, ir viskas. Kam ta iškaba iš viso ten buvo reikalinga? Be abejo, daugelis matėte ar girdėjote, kad ne vienas baras po šio įvykio, solidarizuodamasis su „7 Fridays“, taip pat savo iškabas uždengė Pranciškonų vienuolyno iškabomis.

Baras į patalpas Pranciškonų gatvėje tikrai jau nebegrįš – neseniai pralaimėtas dar vienas teismas. Tačiau viešųjų ryšių mūšis laimėtas triuškinančia persvara. Konventualai tiesiog buvo nepasiruošę ir vėlavo visose situacijose.

Kažkiek panaši istorija buvo ir Berčiūnų ateitininkų stovykloje, kai nuskambėjo Sovietų Sąjungos himnas. Ateitininkai išplatino paaiškinimą, kuris, be abejo, įtikina – buvo surengtas istorijos vakaras, kurio metu buvo pasakojama apie Bažnyčios padėtį sovietmečiu, o iliustruoti pasitelktas SSRS himnas. Visgi, ar būtinai reikėjo tą daryti? Ar galima iliustruoti sovietmetį be himno? Be abejo. Buvo galima nujausti, kad pasaulietinė žiniasklaida nepasivargins pasidomėti detalėmis. Kam be didelio reikalo rizikuoti sukelti skandalą?

Šiais laikais būtina galvoti ne tik apie tai, ką darai, bet ir apie tai, kaip tai interpretuos kiti. Bažnyčia jokiu būdu neturi išsižadėti savo pareigos, savo esmės, tačiau kartu ir privalo galvoti, kaip įvairiose situacijose pasiekti savo tikslų veikiant atsargiai ir apdairiai. Tai siejasi ir su evangelizavimu.

Šiais laikais mums lengva pasiekti didelius klodus krikščioniškos muzikos, filmų, literatūros. Visgi kartais tai tinka tik vidiniam naudojimui – ieškančiam Dievo žmogui toli gražu ne visada gali rekomenduoti semtis iš šių klodų. Ypač tai būdinga krikščioniško kino industrijai. Vieno filmo recenzijoje skaičiau, jog jis yra „prastas net ir pagal žemus krikščioniško kino standartus“. Pats esu matęs vieną filmą, kurio metu vykstant veiksmui iš kažkur vis išlenda figūra (pastorius?), kuris tikrai ne paties sudėtingiausio siužeto filme dar paaiškina, ką filmo kūrėjai šiuo metu turi omenyje. Lyg būtų abejojama žiūrovų protiniais sugebėjimais.

Bažnyčiai tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje reikia profesionalumo. Ar kalbėtume apie viešuosius ryšius, kurie XXI amžiuje yra tiesiog būtinybė, ypač tada, kai daug yra tokių, kurie iš anksto nusistatę prieš tai, ką skelbia ir veikia krikščionys. Ar kalbėtume apie meną, kuris tampa vis svarbesne savo idėjų skleidimo priemone globaliame pasaulyje. Vien todėl, kad paveikslas yra šventas, jis netampa gražus. Vien todėl, kad filme kalbama apie Dievą, nereiškia, jog jis negali būti meniniu ir intelektualiniu požiūriu siaubingas. Nuo to, kaip rimtai ir profesionaliai į šiuos dalykus žvelgs krikščionys, daug kas priklausys ir ateityje.