Juozas Jakavonis-Tigras / Vytauto Raškausko nuotr.

Kai viskas sušalę, per geležinį speigą,

Visada būna tie – jie vieniši ateina,

Nusidrasko rankas į ledą iki skausmo,

Pramuša eketę, kad kiti nusipraustų.

(Marijonas Mikutavičius)

Sėdžiu aš namelyje vidury Dzūkijos miškų, o su manimi prie vieno stalo sėdi mano didvyris – partizanas Juozas Jakavonis-Tigras. Lengvai, ramiai pasakoja apie laisvės dienas, kurias iš jo jaunų rankų kadaise norėjo išplėšti sovietai, ir kaip begėdiškai jie to siekė, bet jiems nepavyko.

Pasakoja apie miškuose, bunkeriuose ar Sibiro įšale amžiams likusius kovos bičiulius, kurių jau labai seniai nėra ir jie gyvi atsiminimuose, o Lietuvos nepriklausomybė yra jiems paminklas.

Prisimena, kokia buvusi anuometė Lietuva ir kokie buvę jos žmonės – jie turėjo namus, ir tie namai buvo jų gyvenimas – o ko vertas tas, kuris nekovoja už savo gyvenimą.

Sėdžiu, klausau, ir viskas lyg taip artima, suprantama, o kartu – kuris mano kartos žmogus turi tokius namus, be kurių sunku būtų įsivaizduoti gyvenimą? Juk tam sovietai ištisas lietuvių kartas trėmė iš tėvų ir senelių žemių, iš vienkiemių sodybų: vienus – į Sibirą, kitus – į nykius gatvinius kaimus ar miestuose paskubomis sustatytus blokinių daugiabučių kvartalus. Tam, kad nebeturėtume savo žemės ir namų – savo tėviškės. Kad nebeliktų kuo savęs su Lietuva neatskiriamai susieti.

Keliasdešimties kvadratinių metrų butas, nors ir moderniškas – kaip mėgo pabrėžti sovietai, nėra namai, o tik namų iškamša. Pasikėsins priešas į butą – negi atiduosi gyvybę kovodamas už teisę gyventi gelžbetonio konstrukcijos 9-ajame aukšte? Butas visur yra tik butas, ir niekur jis negali būti žmogaus savasties dalimi. Tai tik nužeminto – bežemio ir benamio – žmogaus laikina pašiūrė.

Juozo Jakavonio-Tigro namuose / Vytauto Raškausko nuotr.

Pats tą jutau visą gyvenimą – namų, kuriuos galėčiau statyti, ir žemės, ant kurios statyčiau, ilgesį. Lyg tie besikeičiantys butai būtų tarpinės stotelės, kurias reikia prakentėti – nors ir niekad tų tikrų namų neturėjau, o tik juntamą jų trūkumą ir žinojimą, kad daugelis kadaise lietuvių turėtų tikrųjų namų guli užkasti greta Lietuvos laukais išvedžiotų melioracijos griovių.

Turbūt dar ir todėl taip gera sėdėti šalia savo didvyrio – nes ne kokiame miesto daugiabutyje, o jo namuose, kuriuos jis nuo iš Rytų atėjusio plėšiko apgynė savo rankomis. Viskas čia pat – troba, gėlynas po langais, kiek tolėliau – daržas, klėtis, o šalia jos dar Tigro tėvų sutikimu iškastas partizanų bunkeris.

Ir dabar, klausant romaus Tigro pasakojimo apie, atrodytų, pačius baisiausius įmanomus išgyvenimus, į galvą ateina pradžioje pacituotos eilutės apie geležinį speigą – kaip jis buvo sukaustęs Lietuvą – ir kaip atsirado tų, kurie viskuo rizikavo, kad kiti nusipraustų.

Pagalvoju, kad šis žmogus, sėdintis priešais, yra langas į mūsų valstybės praeitį ir jos ateitį. Visai nebūtina tarpukario Lietuvos dievinti, bet šalimi, sugebėjusia išauginti taip ją mylintį žmogų, negali nesižavėti. Jeigu norėtumėte pamatyti tą dvasią – labai aiškaus žinojimo, kas yra visų svarbiausia, ir kovos už tai dvasią – nuvykite pas partizaną Tigrą.

Paspauskite jam ranką, pažiūrėkite į akis, išgirskite, ką jis turi pasakyti, ir tada man pabandykite įrodyti, kad meilė savo šaliai ir jos žmonėms – tokia meilė, kad galima savo gyvybę atiduoti – nėra visų tauriausia. Ir įrodykite man, kad nereikia tokios meilės ugdyti ir skiepyti, nes be jos nebus ateities – mažą bedvasę valstybę visuomet praris didesnė, pajėgesnė, agresyvesnė. Kita vertus, ką galima padaryti ir kuo galima išgąsdinti žmogų, pasiruošusį, jeigu reikės, ginti iš paskutiniųjų?

Tigras yra atstovas pasaulio, kuriame daugiau aiškumo, nes daugiau meilės. Taip pat jis yra atstovas kartos, kurios didelę dalį praradome, ir turime iš naujo tokią užsiauginti, jei tik norime būti.

Man pačiam Tigras pirmiausia yra įkvėpimas siekti gero. Žmogus, savo paties apsisprendimais ir jėgomis tapęs ištisoms kartoms legenda ir didvyriu.

Juozas Jakavonis-Tigras / Vytauto Raškausko nuotr.

Simboliška, kad pats Tigras visą savo laiką skiria žuvusiems kovos bičiuliams ir jų istorijai saugoti – apie juos drąsiai ir su šypsena liudija ir dėkoja dangui, kad teko galimybė juos pažinti. Tik apie save kalba gerokai kukliau, bet juk tai suprantama – žmogus noriai prisimena tuos, be kurių jo gyvenimas nebūtų buvęs toks pilnas. Jis taip dėkoja savo draugams, savo didvyriams ir autoritetams.

Todėl ir prireikė šio mano teksto. Aš lygiai taip noriu padėkoti savo didvyriui, be kurio nebūtų ir manęs tokio, koks šiandien esu. Juk Tigrą sutikti svajojau nuo vaikystės.

Ir štai dabar mes abu čia, jo troboje, ir aš Tigrui be galo dėkingas už visam gyvenimui dovanotą viltį. Už pavyzdį net ir didžiausios priespaudos sąlygomis – kai ant žemės nelieka laisvo lopinėlio, o tik bunkeris po žeme – laisvę išsaugoti savyje.

Partizanų karas, viena vertus, buvo kova dėl išlikimo. Kita vertus, šis karas tapo ekete mums, ateities kartoms, laisve nusiprausti. Ir ją savo rankomis mums pramušė didvyriai. Tigrai.