Doc. dr. Vytautas Ališauskas. Vytauto Razmos nuotrauka

Esu jau nebe jaunas žmogus ir prisimenu daug keistų dalykų. Vienas jų – Sąjūdžio pradžioje vis sužėruodavusios diskusijos apie Lietuvos geopolitinę orientaciją (atvirai sakant, vargu ar tokius žodžius tada kas nors žinojo, bet kalbėta būtent apie tai).

Lietuva – Rytų, Šiaurės, o gal Vidurio Europos dalis? Aišku, niekas nenorėjo būti Rytų Europoje, regis a. a. Romualdas Ozolas apie 1989 m. skaitė paskaitą jaunimui apie tai, kad mums pakeliui su Skandinavija. Kad teisėtai galime laikyti save Šiaurės Europos dalimi. Gal net žodis „geopolitika“ buvo pavartotas. Apie Europos Sąjungą tada, 1988–1989 m., mažai kas mąstė. Nelabai nuostabu, nes ir pavadinimo tokio dar nebuvo. Buvo Europos Bendrija, kurią daug kas painiojo su Europos Taryba, o pastarąją – su Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija. Gal todėl mums taip rūpėjo Lietuvos „geopolitinė“ vieta. Su ja glaudžiai siejosi klausimas apie kultūrinį mūsų tapatumą. Daug kas žinojo Stasio Šalkauskio teoriją apie Lietuvą kaip Rytų ir Vakarų paribį ir pašaukimą kurti abiejų kultūrų sintezę, tačiau niekas nė nemanė ištarti, kad Šalkauskio Rytai buvo, paprastai sakant, – Rusija.

Rusų kultūra tiems, kas ją pažinojo, buvo pakyrėjusi, buvo justi jos monotonija (be kita ko, nepabaigiamas dviejų rūšių nacionalistų – „dirvininkų“ ir „vakarietininkų“ – ginčas; kas iš dabar skaitančiųjų jį žino?), subanalinti skoliniai iš klasikinių Vakarų, pateikiami kaip ypatingas dvasingumas, galiausiai tai visvien buvo okupanto kultūra, net jei jai atstovavo Tolstojus ir Dostojevskis. Tiems, kas jos neišmanė, tai buvo iki užknisimo rodomi filmai „apie karą“, galimybė išsakyti savo giliausius jausmus kokiais penkiais tiurkų kilmės žodžiais, jų vediniais ir kombinacijomis. Žinoma, subtilesniems žmonėms – dar garsieji „multfilmai“, pradedant Na, palauk ir baigiant Ežiuku rūke.

Antra vertus, rusų kultūrai buvo alternatyva. Apie ją daug rašyta ir kalbėta, jei reikia gerai žinomo vardo – kad ir Tomo Venclovos. Tai Lenkija. Verta nebent pridurti, kad jos kultūrinė alternatyva siekė ne tik elitą. Visas Kaunas ir likusi Lietuva Suvalkų link žiūrėjo jos televiziją, o kaunietės ponios dalydavosi lenkiškais moterų žurnalais ir detektyvais. Nobelio premija išgarsino Czesłową Miłoszą (1980), o jo nobelinė paskaita atnaujino romantišką jau Oskaro Milašiaus išsakytą, bet miesto matmeniu papildytą Lietuvos viziją.

„Gera yra gimti mažoje šalyje, – kalbėjo poetas, – kur gamta yra žmogiško masto, kur per šimtmečius drauge gyveno įvairios kalbos ir religijos. Aš kalbu apie Lietuvą – padavimų ir poezijos kraštą. Mano šeima jau šešioliktame amžiuje kalbėjo lenkiškai, lygiai kaip daugelis šeimų Suomijoje kalbėjo švediškai, o Airijoje – angliškai; todėl aš esu lenkų, ne lietuvių poetas. Bet Lietuvos gamtovaizdžiai, o gal ir jos dvasios niekados manęs neapleido. [...] Tikra palaima, jeigu likimas kam nors lėmė mokytis ir studijuoti tokiame mieste, koks buvo Vilnius, – keisčiausias baroko ir italų architektūros, perkeltos į šiaurės miškus, miestas; istorijos, įspaustos kiekviename akmenyje, keturiasdešimties katalikiškų bažnyčių ir gausių sinagogų miestas, anais laikais vadintas Šiaurės Jeruzale“ (vertė Barbara ir Algis Kalėdos).

Kurti Europą Europoje be Vokietijos, kaip svajoja lenkų politikai, – mažiausiai naivu. Vaizduotis, kad egzistuoja Vidurio Europa be jos centro – taip pat naivu.

Taip, mielas Redaktoriau, šiek tiek amžiaus nugyvenę žmonės mėgsta pasakoti istorijas, o ypač priešistores. Ir aš nukrypau. Pamėginsiu pereiti ad rem. Miłoszas tapo kelrodžiu, nukreipusiu daugelio mūsų intelektualų žvilgsnius ir net žingsnius į Vidurio Europą. Ankstyvųjų interesų bendrumas su Lenkija (narystė ES ir NATO) politikus kvieste kvietė vaizduotis Lenkiją kaip strateginį sąjungininką, o per ją vėlgi kurti jau ne poetinį, o geopolitinį Vidurio(-Rytų) Europos mitą, kažkodėl aprėpiantį ir Ukrainą, Moldovą bei Baltarusiją. Krokuva, Praha ir Lvovas vieniems ir kitiems atrodė kaip ateities Europos ir Europos ateities pažadas, jos dvasinė šerdis. Miłoszo gimtinė Šeteniai tapo jei ne Vidurio(-Rytų) Europos mitu tikinčiųjų Meka, tai bent jau relikvija, liudijančia romantinės vizijos realumą.

Lenkijos pastangos ignoruojant Lietuvą suformuoti Vyšegrado grupę šiek tiek prablaivino politikus, bet, atrodo, dar labiau paakino romantines kultūros žmonių vizijas. Ir vieni, ir kiti, manding, darė esminę klaidą, neįžvelgdami, kad Vyšegradas tebuvo „nieko bendra neturinčių bendrija“. Nesunku būtų čia suminėti egoizmus, istorines nuoskaudas ir paprasčiausiai nesuderinamus interesus. Šiandien jau matyti, kad vienintelis dalykas, jungiantis šias šalis, tėra anti-europietiškumas, atviresnis ar maskuojamas, kylantis pirmiausia iš atgimstančių prieškario stiliaus nacionalizmų. Tokių, kurie atrodė Europoje įveikti amžiams.

Bet grįžkime prie reikalo. Kai susimąsčiau, ką bendra turi visi mano minėti miestai, simbolizuojantys Vidurio Europos dvasią ir kūną, suvokiau – tai visai ne Lenkija, ne Ukraina, net, tam tikra prasme, ne Čekija. Reali, pasiekiama jų praeitis, gyva dabarčiai – tai Habsburgų imperija, nemenka dalimi sutampanti su Jogailaičių „imperijos“ svajone. Lenkija, lipdydama naują, bet taip pat abejotinos sėkmės Trijų jūrų sąjungą, jau traukia į ją Austriją, Kroatiją, Slovėniją. Deja, Habsburgų imperijos ateitis, jei tokia būtų išaušusi, turėjo būti tautų Europa su vokiečių nacijos lyderyste. Jei kas abejoja – teprisimena Šventosios Romos imperijos pilną pavadinimą. Antrasis pasaulinis karas tą viziją iškreipė ir sukompromitavo. Ilgam. Tačiau istorijos dvasia, matyt, prisiminusi, kad yra išgalvota vokiečio, apsuko ratą. Kurti Europą Europoje be Vokietijos, kaip svajoja lenkų politikai, – mažiausiai naivu. Vaizduotis, kad egzistuoja Vidurio Europa be jos centro – taip pat naivu. Versalio konferencija atliko tokį eksperimentą, visi žino, kuo tai baigėsi.

Šio laiško tikslas ne apdainuoti Vokietiją ir jos reikšmę Europai. Noriu tiesiog pasidalyti mintimis apie Vidurio Europos idėjos iliuziškumą. Nemanau, kad žmonės, adoruojantys Krokuvos ir Prahos atmosferą, kam nors kenkia. Negaliu pasakyti, kad svajonės apie Trijų (ar net keturių) tautų uniją nėra savaip gražios, bent jau tiek, kiek graži jaunystės mylimoji, kurios nematėme jau keliasdešimt metų. Šetenių dvarelis – jauki vieta tokioms svajoms puoselėti. Svajoms apie nieko bendra neturinčių bendriją, apie daug iškentusių tautų slaptąją misiją, apie melancholišką grafo Šemetos ir vaivados Drakulos pasaulėregą ir į barokinius debesis besistiebiančių barokinių bokštų brolystę.

Naivus „Vidurio Europos“ ilgėjimasis kaip savarankiškos kultūrinės, politinės ir net dvasinės galybės yra ne tik destrukcinis Europos atžvilgiu.

Bet tada vardan ko šitas laiškas? Ką gi tokiais vingiais mėginu pasakyti Godotinam ir Mielam Redaktoriui, o drauge ir Skaitytojams? Europa nuo 1980 m., kai Miłoszas gavo Nobelio premiją, labai pasikeitė. Maža to, ji pasikeitė nuo 2000 m. ir kinta, sparčiai kinta ir dabar. Svajonės kurti Europą Europoje darosi pavojingos Lietuvai. Naivus „Vidurio Europos“ ilgėjimasis kaip savarankiškos kultūrinės, politinės ir net dvasinės galybės yra ne tik destrukcinis Europos atžvilgiu. Jis marginalizuoja, užuot integravęs, tas pačias geografinio regiono tautas ir valstybes, daro jas keistais prielipais, kurie nežinia kodėl pretenduoja būti lygiaverčiai ES nariai. Galiausiai politikus jis varžo geopolitinio mito pančiais ir neleidžia žvelgti paprastai ir pragmatiškai – tik vientisa Europa yra patikima ir saugi Lietuvai. Nacionalistiniai mėginimai izoliuoti Vokietiją, apsimesti, kad neegzistuoja Prancūzija, atvestų į savotišką ES žlugimą. Sakau „savotišką“, nes žlugtume pirmiausia mes, įsprausti tarp Baltarusijos, Rusijos, Latvijos ir Lenkijos – pirmų dviejų pavojingų, antrų – geriausiu atveju – abejingų.

Drįsiu užsklęsti šį pasvarstymą ne savo, bet popiežiaus Pranciškaus žodžiais. Duodamas interviu La Reppublica (2017-07-08) jis pasakė: „Europa turi kuo greičiau įgyti federacinę struktūrą [...]. Europa arba taps federacine bendrija, arba pasaulyje ji bus laikoma už nieką“. Ir dar pridūrė, kad šis jo raginimas ne naujas. Popiežiai retai prabyla taip tiesmukai. Bet įsiskaičius į autentiškus tekstus matyti, kad panašiai manė ir šv. Jonas Paulius II, ir Benediktas XVI. Žinau, tai ne tikėjimo dalykas, nė vienas katalikas neprivalo tokiam teiginiui pritarti. Tiesiog atmenu, kad šiuos žodžius pasakė senas klasikinį ugdymą gavęs jėzuitas, žmogus, kasdien asmeniškai bendraujantis su valstybių – ir didžiausių bei turtingiausių, ir varganiausių – vadovais, ambasadoriais, galiausiai turintis savo diplomatinį korpusą, kaip sakoma, vieną geriausiai informuotų pasaulyje. Tiesa, su katalikiška doktrina šis popiežiaus pasakymas tam tikra prasme vis dėlto siejasi – nors niekas neįpareigotas manyti lygiai taip, tačiau tikintis katalikas nebeturi kaip tvirtinti, kad federalistinis požiūris į Europos Sąjungą kaip nors prieštarautų katalikiškam socialiniam ar moraliniam mokymui.

Popiežiaus mintis labai paprasta – pasaulyje esama tokių didelių ir tokių keblių iššūkių, kad juos išspręsti galima tik vieningomis pastangomis. Jei bus kelios Europos, suskaldytos nacionalistinių egoizmų, neadekvačių ambicijų ir politinių realijų nepaisymo, jų paprasčiausiai niekam nereikės. Problemos visvien išsispręs vienaip ar kitaip, tik vargu ar tada liks vietos Šetenių dvareliui ir jaukioms jo svajonėms...

Vilnius, 2017 m. liepos 31 d.

Naujasis židinys