Prelatas Edmundas Putrimas nuo 2003 metų yra Lietuvos vyskupų konferencijos paskirtas delegatas užsienio lietuviams katalikams. Šiuo metu gyvena Toronte, Kanadoje, kur padeda lietuvių Prisikėlimo parapijai. Ten jau 35 metus organizuoja parapijos stovyklavietėje rengiamas Kretingos vasaros stovyklas, skirtas užsienio lietuvių vaikams. Edmundas Putrimas taip pat aplanko lietuvius Pietų Amerikoje, kur ne tik bendrauja su vietos lietuvių bendruomenėmis, bet ir susitinka su ten kalinčiais lietuviais kaliniais. Kunigą kalbino Augminas Petronis. 

Šiemet Kretingos stovyklai yra 35 metai, kasmet į ją atvažiuoja daugybė vaikų. Nuo ko prasidėjo šitos stovyklos čia? Kaip tai įvyko?

Atskirkime stovyklą ir stovyklavietę. Stovyklavietė priklauso Toronto prisikėlimo parapijai ir tėvams pranciškonams, kurie prieš daugiau nei 60 metų pilni misionieriškos dvasios su parapijiečiais įkūrė stovyklavietę – ėjo, kirto medžius ir statė namelius, kur jaunimas galėtų rinktis kiekvieną vasarą ir saugiai praleisti savo vasaros atostogas. Prieš 35 metus tokia idėja kilo Linai Kuliavienei. Ji pasiūlė tėvui Augustinui Simanavičiui OFM, ilgamečiam prisikėlimo Toronto parapijos klebonui, perorganizuoti stovyklas: panaudoti šitą stovyklavietę, pritaikyti programą lietuviškai kalbančiam ir lietuviškai nekalbančiam jaunimui. Mums tai buvo ir liko didelis iššūkis – kaip galime padėti jaunimui, pritraukti tą jaunimą prie parapinės veiklos, prie lietuviškos bendruomenės veiklos. Gyvename miestuose, didmiesčiuose, esame visur išsibarstę. Be to, sekuliarizmas klesti, Bažnyčia dažnai tampa tik formalus reiškinys žmonių gyvenime, o čia yra vieta, kur jaunimas renkasi, kur mėginame atkreipti dėmesį į katalikišką tapatybę ir į savo lietuvišką kilmę.

Jūs jau daug metų kasmet dalyvaujate šioje stovykloje. Kas pasikeitė per tuos metus, ar vaikai tokie pat kaip seniau, gal jaučiat, kad kažkas juose keičiasi?

Taip, jie yra labai pasikeitę, labai jaučiasi didžiulis jaunatviškas entuziazmas. Jauni žmonės yra prisirišę prie šitos vietos, taip pat, kaip ir prieš 35 metus. Stovykla jau turi savo gilias tradicijas, ne tik tarp jaunimo, bet ir visoje bendruomenėje. Bet ir keičiasi – daro didelę įtaką socialinė medija, sekuliarizmas, kuris vis labiau bando atitraukti jaunimą nuo Bažnyčios. Seniau mažiau to buvo, dabar labai tas jaučiasi. Kodėl taip yra? Yra keletas priežasčių... Mūsų visuomenė ir masinė žiniasklaida daro įtaką. Bet kai jaunimas čia... Viena iš populiaresnių vakarinių programų stovykloje yra susikaupimo vakaras. Mes rengėme apklausą – pasirodo, daugiau nei  70 procentų vaikų pasakė, kad jiems labiausiai patiko susikaupimo vakaras. Tai yra įrodymas, jog jauni žmonės, nors ir atitraukiami nuo Bažnyčios, nuo Kristaus, bet vis tiek ieškojimas jiems labai svarbus ir gilus išgyvenimas.

Man kaip žmogui, kuris čia atvažiavo, palieka didelį įspūdį tai, jog jaunimas yra labai patriotiškai nusiteikęs. Ir kartais atrodo, gal gerai būtų, kad ir Lietuvoje jauni žmonės būtų tokie patriotiški. Ką jūs darote su tais vaikais, kad nors jie gyvena čia, Kanadoje, arba JAV, bet užauga tokie Lietuvos patriotai? Ar jūs kažką darot, ar tėvai?

Mes vėl grįžtam prie to, kad kiekvienas jaunuolis ieško savęs, ieško tapatybės, savo šaknų. Kartais sakoma, kad, norint atrasti savo tautinę tapatybę, reikia išvažiuoti iš savo krašto. O stovyklos aplinka padeda jaunimui išsireikšti, formuoti savo tapatybę ir ja didžiuotis. Stovykloje mes gyvename izoliuotame pasaulyje – uždarome vartus, ir mūsų pasaulis visiškai neturi ryšio su aplinkiniu, tikruoju pasauliu. Galime sakyti, kad mes kuriame savo pasaulį, remdamiesi idealizmu ir principais. Taigi, stovykloje vaikai pastebi, kad būti lietuviu smagu. Ir, kas labai svarbu, būti lietuviu yra būti bendruomenės dalimi. Mes turime suprasti, kad būti lietuviu, būti kataliku vienas pats aš negaliu. Aš turiu priklausyti Bažnyčiai, turiu priklausyti bendruomenei, tautai. Kai jaunas žmogus neturi galimybės to patirti, jis negali pilnai išgyventi savo lietuviškumo ar savo katalikiškumo.

Stovyklos metu vyko susikaupimo vakaras, ir jūs rodėte truputį medžiagos iš savo kelionių po Pietų Ameriką. Man buvo labi įdomu sužinoti, kad jūs lankote lietuvius kalinius Pietų Amerikos kalėjimuose. Kas ir kaip jus patraukė ten vykti? Kaip tos kelionės prasidėjo?

Viskas prasidėjo, kai aš buvau kapelionas Vasario 16-osios lietuvių gimnazijoje, Vokietijoje, prieš 25 metus. Į gimnaziją atvažiuodavo mokinių iš Pietų Amerikos: iš Brazilijos, iš Urugvajaus, iš Argentinos, Venesuelos ir Kolumbijos. Mokiau juos Lietuvos istorijos ir tikybos. Kadangi esu gyvenęs ir studijavęs Italijoje 8 metus, man tas „lotyniškas“ mentalitetas buvo suprantamas, dėl to galėjau greitai rasti bendrą kalbą su tais mokiniais iš Pietų Amerikos. Pietų Amerika turi savo specifinę kultūrą.

Paskui buvau pakviestas važiuoti į Pietų Ameriką aplankyti ten esančias lietuvių bendruomenes, tuo metu ten vyko 7-asis pasaulio lietuvių jaunimo kongresas. Po to jaunimas, grįžęs iš Vasario 16-osios gimnazijos, pradėjo organizuoti vasaros stovyklas, suvažiavimus. Aš pradėjau važinėti pradžioje į vieną vasaros stovyklą... Sausio mėnesį (šypsosi)... Buvo taip: vienas kraštas, kitas kraštas, viena stovykla, kita stovykla. Vėliau, jau dabar prieš 20 metų, buvo nuspręsta suorganizuoti Pietų Amerikos lietuvių jaunimo suvažiavimą vienais metais Argentinoje, kitais metais Urugvajuje, kitais metais Brazilijoje. Kiekvienais metais atvažiuoja jaunimas iš įvairių bendruomenių į tą kraštą ir pagal pasaulio jaunimo lietuvių suvažiavimo struktūrą rengiama rimtoji studijų dienų dalis, susipažinimas su vietine lietuvių bendruomene, jos istorija, tradicijomis. Šiemet vyko 20-asis Pietų Amerikos lietuvių jaunimo suvažiavimas.

Jau dvidešimt metų važiuoju į Pietų Ameriką. Taigi, ten nuvažiavęs pradėjau lankyti ne tik lietuvių bendruomenes, parapijas, bet ir kalėjimus, kur kali mūsų tautiečiai. O daugiausia lietuvių kalinių yra Limoje, Peru, ir San Paule, Brazilijoje.

Kodėl ten? Nes ten daugiausia narkotikų kontrabandos keliauja?

Taip, tie miestai yra svarbiausi punktai. San Paulo oro uostas, Limos oro uostas, kiti didesni oro uostai, kur yra reisai į Europą. Daugiausia narkotikų  siunčiama į Londoną ir Amsterdamą.

Kaip atėjo mintis lankyti kalinius?

Kai pradėjau lankyti lietuvių bendruomenes tuose kraštuose, jie man aiškino, kad policija kreipėsi į juos ir prašė vertėjų. Tada pradėjo pasakoti, kad yra tokių lietuvaičių, kurie gabena narkotikus. Paskui, kai apie tai pradėjome kalbėtis su diplomatine atstovybe ir su Lietuvos užsienio reikalų ministerija, paaiškėjo, kad skaičiai ne mažėja, bet didėja.

Gauti leidimus aplankyti tuos kalėjimus labai sudėtinga ir sunku. Ačiū Dievui, kad, padedant vietinei Bažnyčiai, per Lietuvos diplomatus pasisekdavo gauti tinkamus leidimus ne tiktai įeiti, bet ir pabūti su jais. Net ne vieną sykį esu Mišias atnašavęs kaliniams, tikrai teko daug laiko praleisti su jais, pasikalbėti ar išpažintį  išklausyti.

Taigi, kai tik pradėjau su kaliniais kalbėtis, mėginau susigaudyti, kodėl jie ten yra. Iš pradžių maniau, jog jie patys narkotikus vartoja, bet paaiškėjo, kad ne. Paskui išaiškėjo, kodėl jie vadinami mulais (drug mule - angl. narkotikų mulas – taip vadinami narkotikus per sieną gabenantys žmonės, – red. past.). Taigi, mulo ispaniškai yra asilas. Ir per Andų kalnus keliauja mulai, mulams ant kupros uždedami maišai, žmonės taip ir keliauja per Andus. Ir tas žodis prilipo jiems, tiems prekeiviams – mulai. Jie yra aukos, nes jiems prižadama visko. Jiems užmoka už kelionę į Pietų Ameriką, už gyvenimą ten, pasui jiems pristato lagaminą, kurį reikia parvežti į Europą. Vadinasi, iš pradžių tai nėra prieš asmens valią. Bet tada, kai jau gauna tą lagaminą arba praryti tuos narkotikus prieš skrydį, tai jau nebėra laisvos valios pasirinkimas – žmonės būna priverčiami.

Ar tuos kalinius, kuriuos sutinkate kalėjimuose, pasiekia Geroji naujiena, krikščionių tikėjimas?

Yra įdomu. Vieni laukia tavęs grįžtant, esu gavęs tokią žinutę: „Tavo apsilankymas man buvo Kalėdos.“ O kiti... Išlieja visą savo pyktį ant tavęs. Pikti, nes „Lietuvos valdžia jiems nepadeda“. Jie yra...

Vieniši?

Vienų vieni. Vienišumas yra atskira tema. Bet būti kalėjime kur sąlygos... Pavyzdžiui, Sarita Colonia kalėjime, Limoje, prie oro uosto. Ten gyvena dvylika vienam kambaryje, o kambarys skirtas aštuoniems. Kiek yra lietuvių, kurie miega ant vieno čiužinio, keliese koridoriuose. Jie negauna jokių patogumų. Kai tave įmeta į tą kalėjimą, jeigu neturi pinigų, neturi nei čiužinio, nei savo rankšluosčio, neturi muilo. Tu esi vienui vienas. Man su jais būnant yra buvę tikrai gražių atsivertimo momentų, kur matai, kaip Viešpats veikia. O kiti... Esi tiktai emocijomis daužoma bokso kriaušė. Ir kadangi man tenka įeiti į kalėjimo gilumą, tai jau žinau, kur yra tie, angliškai – solitary confinement. Ten yra uždaryti tie, kurie pridaro nesąmonių kalėjime, juos uždaro iki 3 mėnesių karceriuose. Ten yra mažas langelis, nėra stiklo, nes klimatas yra labai karštas. Yra tik grotos ant lango. Ir pro tuos langelius rankos tik kabo. Nes langai dažniausiai beveik prie lubų. Tai jie atsistoja ant kėdutės ar kažko panašaus ir šaukia: „Padre, padre.“ Ir aš nueinu, ir paimu jų rankas, ir kartu pasimeldžiame. O vienas, dabar prisimenu, perujietis pradėjo rėkti nesavu balsu, kad prie jo prieičiau. Aš prieinu, jis vienas ten buvo tam kambarėlyje, jisai klausia: „Tu kunigas?“ Sakau: „Taip.“ Klausia: „Tu tiki?“ Sakau: „Taip.“ Jisai sako: „Aš netikiu.“ Klausiu: „Tu netiki meile?“ Jis pradėjo verkti. Tik tiek reikėjo. Žmogiška ir dieviška meilė susijungia kartu. Ir tada jis verkė, verkė ir paleido mano ranką. Tada sargai mane jau varė lauk. Yra tokių jautrių momentų, sunkių momentų.

Nelinkiu nė vienam padaryti tos klaidos. Angliškai sakoma: „There is no free lunch“ („nėra nemokamų pietų“). Už visus pietus reikia užsimokėti. Jeigu kas siūlo važiuoti į Pietų Ameriką ar kažkur į Indoneziją, ar į Turkiją nemokamai su prašymu tik padėti atgabenti kažką neaiškaus į Europą, tai kažkas labai, labai įtartino.