Visi norime paprastų ir aiškių atsakymų, kurie padėtų kasdieniame gyvenime. Ištroškai? – Geriausias gėrimas yra vanduo. Jautiesi pavargęs? – Miegas ir pasivaikščiojimas gamtoje būtinai tave atgaivins.

Ne visada greiti ir paprasti atsakymai po ranka. Dažnai iki jų tenka nueiti ilgesnį, ilgą kelią.

Rugsėjo 1-ąją pradedame naują sezoną ir mes – krikščioniškas dienraštis. Puiki proga žengti naują žingsnį, pasitikslinti kelionės gaires: kur link šįkart pasuksime, ką stiprinsime? Ruduo – ir naujų projektų pateikimo metas.

Tenka pripažinti, kad nepaisant viso įdirbio ir naujos komandos nėra visada lengva aiškiai suvokti ir tiksliai įgyvendinti savo užduotį. Susiduriame su įvairiais sunkumais. Pavyzdžiui, nutinka ir tokių baisių dalykų, kad, idėjai dar tik beužsimezgant, nužudome ją, nes „niekam to nereikia“, nes Lietuvoje tai niekam neįdomu, nes nujaučiame galimos kritikos bangą. Tai vadinama – autocenzūra.

Galvojame apie tai, ko iš mūsų tikisi auditorija – skaitytojai, klausytojai ir žiūrovai. Kaip mūsų darbą vertina autoritetingos institucijos.

Visiems geras nebūsi, sako liaudies išmintis, tačiau patenkintų rezultatu, mano galva, galėtų būti kur kas daugiau. Kodėl taip nėra?

Leisiu sau pasiūlyti mintį, kad taip vyksta dėl elementaraus dalyko: nepagrįstų lūkesčių.

(Iškart atsiprašau visų, kuriems neatrodo, kad krikščionis dar reikia kažko mokyti. Juk jie turi Dievo žodį! Jo galybę! Ir tai tiesa. Priimkite tai tiesiog kaip pasidalinimą mintimis, įkyriai besiprašančiomis laukan).

Kas nėra žurnalistika

Painiava atsiranda, kai pritrūksta aiškumo. Kai daiktai nevadinami savaisiais vardais. Štai interneto dienraštis su visais savo pliusais ir minusais pirmiausia save suvokia kaip krikščioniškos žurnalistikos erdvę. Tai reiškia, kad jis nėra, pavyzdžiui, Bažnyčios viešųjų ryšių priemonė ar katechizacijos bei evangelizacijos projektas.

Iškart tenka pridurti, kad evangelizacija – tiesioginis Gerosios naujienos skelbimas – yra neatsiejama mūsų darbo dalis ir, manau, ji akivaizdi! Tačiau ne vienintelė ir ne pagrindinė. Sutiksite, kad evangelizacija – pirmiausia santykio, o ne informacijos ar žinių dalykas. Tai uždavinys, kurį sau kelia maža ar didelė Kristų išpažįstančiųjų grupė, bendruomenė, asmuo. Pasitelkdama įvairiausiais priemones, net spaudą, radiją ar televiziją. Jos tikslas – padėti žmogui sutikti Kristų ir Bažnyčią. Po to seka katechizacija, bendruomenės narių ugdymas, formacija, tapatybės stiprinimas ir t. t.

Bažnyčios savęs pateikimas, savo nuomonės pareiškimas, savo vidinio gyvenimo atspindėjimas (arba ne) išorėje – patenka į „viešųjų ryšių“ rubriką. Ir tai normali, sveika kiekvienos organizacijos praktika, padedanti žmonėms suvokti institucijos siekius, galimybes, kliūtis... Palaiko jos autoritetą. Ekspertai teigia, jog išorinių ryšių sėkmė („geras vardas“) priklauso nuo sklandžios vidinės komunikacijos.

Aiškiai matome, kad visa tai dar nėra žurnalistika. Vienas iš svarbiausių žurnalistikos bruožų – nepriklausomybė ir nešališkumas. Jos uždavinys – ne tik informuoti, nušviesti, bet ir kritiškai vertinti, keistis nuomonėmis – skaidrumas juk yra svarbi bendrabūvio sąlyga. Puikiai visi suprantame, koks tai subtilus dalykas. Sakyti tiesą ir išlaikyti pagarbą asmeniui, organizacijai. Išlaikyti sveiką pusiausvyrą: netapti nei dar viena tylos priedanga, nei neatsakingai ieškoti skandalų, siekiant vien patenkinti „minios“ smalsumą.

Ar katalikams Lietuvoje reikalinga žurnalistika?

Visuotinėje Bažnyčioje katalikų žurnalistų uždavinys ne iškart buvo suprastas. Tą liudija katalikiškos žiniasklaidos istorijos peripetijos, susijusios su sąžinės laisvės įtvirtinimu. Šiandien jau lyg ir turėtų būti aišku: žurnalistų uždavinys – reikalingas ir būtinas. Nesinori rezignuoti ir tarti, jog teisus buvo Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, prieš keletą metų „Renovabis“ fondo šia tema surengtoje konferencijoje teigęs, jog mūsų katalikiškoje erdvėje vyrauja supratimas: „Geras katalikas – negali būti geras žurnalistas, o blogas žurnalistas – negali būti geras katalikas.“

Specifinė krikščioniškų medijų paskirtis – įtvirtinti medijų etiką. Tad ar Bažnyčia gali reikalauti sąžinės laisvės sau, jei jos neužtikrina savo bendruomenės viduje? Kaip Bažnyčia gali atlikti pranašo vaidmenį, kritikuodama visuomenės negeroves, pati nesugebėdama įvardyti ir įveikti savų? Tokiomis temomis anąkart diskutavo Vokietijos ir Rytų Europos žiniasklaidos darbuotojai.

Atskiras klausimas yra kataliko žurnalisto nepriklausomybė ir atsakomybė Bažnyčiai. Nešališkumas ir nepriklausomybė – vienas iš svarbių žurnalistikos kriterijų. Kaip jie suderinami su krikščionio lojalumu savo Bažnyčiai? „Ar priimtina, kad katalikas žurnalistas vengia kritikuoti Bažnyčią, bijodamas nepalankios jos narių reakcijos“, – klausė vokiečių žurnalistas, dėstytojas dr. A. Putmannas. Puikiai žinome, kad greta švento gyvenimo vyrų ir moterų Bažnyčios istorijoje netrūko vyskupų ir net popiežių, kuriuos kritikavo šventieji ir dėl kurių šiandien gėda pačiai bendruomenei. Tikėjimo ir moralės klausimais katalikas žurnalistas remiasi Bažnyčios mokymu, tačiau kitais atvejais jam turėtų būti pripažįstamas ir jo kaip savotiškai kontroliuojančios institucijos vaidmuo.

Žinoma, kaip ir kiekvieną krikščionio veikimą, taip ir darbą žiniasklaidoje reguliuoja tiesos ir artimo meilės įstatymas. Nebūtina visko viešinti, kol neišbandyti kiti korekcijos būdai – tokia yra Vatikano II Susirinkimo dvasia. Tačiau nebūtų teisinga tikėtis iškreipto „lojalumo“, taip išduodant ne vien žurnalisto laisvę, bet ir pačios organizacijos dvasią.

Po viso to, kas pasakyta, lieka atviras klausimas: kokio krikščioniško dienraščio šiandien labiausiai reikia Lietuvai? Tenka susidurti su nuomone, jog prasmingiau turėti labiau apibrėžtą, aiškias ribas turintį katalikišką portalą, mobilizuojantį bendruomenę svarbiais politiniais (pavyzdžiui, šeimos, bioetikos ar kt.) klausimais. Atviro dialogo ir diskusijų erdvė, kuria mėgina būti „Bernardinai.lt“, šių žmonių neįtikina. Tikriausiai tam yra rimtų priežasčių.

Mano kuklia nuomone, katalikų bendruomenę labiausiai konsoliduoja specifinės bendruomenės, asociacijos ir organizacijos, kurios gali laisvai reikštis žiniasklaidoje, taip pat ir „Bernardinai.lt“. Tačiau šios grupės neturėtų „užsigauti“, jei šalia išspausdinama gal kitaip manančiojo nuomonė, – žinoma, tais klausimais, kurie palikti krikščionio kataliko sąžinei.

Tikėjimo ir moralės principai (pavyzdžiui, gyvybės šventumas nuo pradėjimo iki mirties ar asmens orumas) – nediskutuotini. Tačiau yra daugybė temų, kurios liečia konkretų tų principų įgyvendinimą. Būtent čia prasideda visas įdomumas, požiūriai – siekiant didžiausio gėrio – susikerta. Ar tai blogai? O gal priešingai? Sutiksite, kad kiekvienas asmuo ar patirtis gali atskleisti perspektyvą ar įžvalgą, kuri mums pasirodys nauja.

Man asmeniškai atrodo didžiulis pasiekimas tai, kad Lietuvoje būtent katalikai įkūrė erdvę, kurioje abipusės pagarbos atmosferoje retsykiais galima „pasimatyti“ ne vien su savo aplinkos atstovais, bet ir su žmonėmis „iš toliau“, iš kitur.

Tai ypač svarbu šiandien, kai praktiškai gyvename nuolatinio konflikto sąlygomis, kai esame įspėjami apie pavojų patogiai įsitaisyti ir užsidaryti savo „įsitikinimų burbule“, kai visiškai atrofuojasi gebėjimas susikalbėti su „kito burbulo“ gyventoju. Taip pat ir katalikų bendruomenėse.

Sutikti kitokį nebijo tas, kuris gerai žino, kas jis pats yra. Tačiau palieka erdvės ir kitam būti savimi.

Susitikimo ir tarpusavio įsiklausymo erdvėms traukiantis, daug prarastume susiaurindami perspektyvą. Panašu, kad mes, krikščionys, vėl laikome istorinį egzaminą: kiek sugebame paliudyti, kad evangelinė sutaikymo ir susitaikymo žinia – ne utopija, o tikrovė.