Artėjant rugsėjui – apie kelius, kultūrą keliuose ir tai, kaip padėti ją kurti. Lietuvos policijos kapeliono kunigo Algirdo Toliato pokalbis su Lietuvos kelių policijos tarnybos viršininku Vytautu Grašiu.

Jums, Vytautai, tikrai žinoma, kiek žūčių ir nelaimių mūsų keliuose. Gal jų sumažinti padėtų dvasinė žmogaus laikysena?

Žinoma, mūsų tikslas – mažinti žuvusiųjų ir sužalotųjų Lietuvos keliuose. Galbūt reikėtų siekti, kad žūčių apskritai nebūtų? Absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų yra eismo dalyviai – automobilininkai, dviratininkai, pėstieji. Jei kiekvienas laikytųsi taisyklių, visi būtume saugesni.

Ne kartą minėjau, kaip žmonės, vos pasimeldę bažnyčioje, lekia per gatvę degant raudonai šviesai. Atrodo, kur ten nuskubėsi. Galima suprasti – reikalingas autobusas nuvažiuos, teks laukti kito. Bet, nekantraudami palaukti kelias minutes, keliame pavojų ne tik sau, bet ir kitiems, tad nusižengiame vienam iš Dievo įsakymų – „Nežudyk“. Pamąstykime ir apie tai, kaip turėtų jaustis ir gyventi tas, kuriam po ratais palindęs žuvo žmogus – kažkieno tėvas, motina, vyras, žmona… Baisi tragedija, sugadinti gyvenimai – dėl keliolikos nekantrių minučių. Ar Jums yra tekę bendrauti su žmonėmis, išgyvenusiais tokių situacijų?

Kartais tenka. Tie žmonės po laiko suvokia, kad, taupydami dešimt minučių, prarado kitokias, vienas iš svarbiausių, vertybes – gyvybę, sveikatą. Ir aš esu pastebėjęs žmonių, po rytinių pamaldų taip skubančių prie kasdienių reikalų, kad numojančių ranka į kelių eismo taisykles. Lekia per gatvę, kur draudžiama, bėga degant raudonai šviesai. Tai rodo, kad trūksta sąmoningumo ir suvokimo, kaip turime dalyvauti eisme, kad ir patys, ir aplinkiniai sėkmingai grįžtume į namus ar darbus.

Gal Jums teko bendrauti su žmonėmis, kurie patys buvo avarijų kaltininkai? Ar yra tokių, kurie dėl nesaugaus greičio, alkoholio poveikio, kitų priežasčių sukėlė vieną avariją, per kurią žuvo ar buvo sužalota žmonių, paskui – dar vieną? Kas galėtų padaryti poveikį tokiems žmonėms? Gal yra kokia terapija nuo nesaugaus važiavimo, tarkim, gal tokius vairuotojus paveiktų filmuoti šokiruojantys avarijų vaizdai?

Taip, tokie šokiruojantys vaizdai greičiau pasiekia mūsų sąmonę, tad padeda gerinti eismo kultūrą. Deja, yra kelių gaidelių, kurie, atėmus vairuotojo pažymėjimą, nes vairavo neblaivūs, važinėja be jo, o vietoj prarasto automobilio nusiperka kitą. Toliau dalyvauja eisme, vėl sukelia įvykį, vėl rimti padariniai, sužaloti žmonės. Ir čia yra svarbus momentas: tas vadinamasis kelių gaidelis negyvena vienas – jį mato artimieji, draugai, kaimynai. Ir – toleruoja.

O ką jiems daryti? Juk ir policininkas tokio žmogaus negali tiesiog pasodinti į kalėjimą – tam reikia įrodymų, aplinkybių.

Už tokį elgesį įstatymų numatyta sankcijų, kai kuriais atvejais net laisvės atėmimas. Bet nė griežčiausios nepadės, kol mes, visa visuomenė, nepradėsime tokių žmonių smerkti, kol netinkamas elgesys gatvėse ir keliuose netaps netoleruotinas, gėdingas. Dabar neretai jaunuoliui, kuris, neturėdamas vairuotojo pažymėjimo, neblaivus ne kartą įkliuvo policijai, artimieji paskolina ar duoda pinigų naujam automobiliui, puikiai žinodami, kad tas žmogus nebegali sėsti prie vairo. Ir padariniai tokiais atvejais dažnai labai sunkūs, net tragiški.

Tarkim, šeimoje ar tarp draugų yra žmogus, kuris, praradęs vairuotojo pažymėjimą, kažkaip jį vėl įsigijo. Taip pat įsigijo automobilį, važinėja. Spėju, kad tokio žmogaus artimieji ar kaimynai baiminasi kur nors kreiptis – „o jei policija papirkta?“ Tokiu atveju turėtume elgtis pilietiškai ir pranešti policijai. Taip, pilietiškumas ir patriotiškumas kainuoja, bet jei tai mums svarbu, būkime pasiruošę už tai mokėti. Kitaip sumokėsime sveikata, gal net gyvybe, kai toks vairuotojas partrenks mus ar mūsų vaikus.

Matydami, kad eisme dalyvauja žmogus, kuris tikrai negali to daryti, nes kelia grėsmę sau ir aplinkiniams, kreipkimės į policiją, į bendruomenės pareigūną – jis turėtų apsilankyti toje bendruomenėje, pasikalbėti su gyventojais. Ir toks pranešimas bus ne įskundimas, o savęs ir artimųjų apsaugojimas. Pats, jei važiuodamas pastebiu vairuotoją, kuris elgiasi neleistinai, pasakau jam, kad jis kelia pavojų mano sūnums, kurie dalyvauja eisme kaip pėstieji. Esu įsitikinęs: turime subręsti, kad nebetoleruotume kelių eismo taisyklių pažeidimų.

Taip, mūsų žmonės turėtų liautis galvoję, kad pranešimas policijai apie pavojingus kelių eismo taisyklių pažeidimus yra įskundimas, nes iš tiesų yra atvirkščiai – tai atsakingas ir pilietiškas elgesys. Teko stebėti vienos pareigūnės mokymus pradinukams. „Vaikai, jei užsidegė žalias šviesoforo signalas, ar jau galima eiti per gatvę? Ne, pirmiausia būtina apsidairyti į kairę, į dešinę. Kodėl? Galbūt važiuoja neatsargus vairuotojas, ir tai, kad jums dega žalias šviesoforas, neapsaugos.“ Kaip žinome, daugiausia pėsčiųjų nukenčia būtent perėjose, eidami degant žaliam šviesoforo signalui, nes jau jaučiasi saugūs. Deja, vairuotojų pasitaiko išgėrusių, išsiblaškiusių, pavargusių. Tad žinodami, kad kas nors sėda prie vairo pavartojęs alkoholio, apsvaigęs nuo kvaišalų, neturėdamas vairuotojo pažymėjimo, pagaliau pavargęs, ir nesiimdami priemonių tokiam žmogaus elgesiui sustabdyti, tampame jo bendrininkais. Žmogžudystės bendrininkais, nuodėmės dalininkais. Galima nugyventi gyvenimą, nė nesusimąstant apie tai. Yra žmonių, kurie ateina išpažinties ir neturi ką pasakyti: „Nieko blogo nepadariau.“ O jei dėl informacijos, kuria nepasidalinai, veiksmų, kurių nesiėmei, žuvo žmogus? Net jei pats to nematei? Tad būkime pilietiški, kurkime saugią erdvę, aplinką, keiskime mąstymą. Kai įsisąmoninsime, jog taisyklės sukurtos ne tam, kad sutramdytų, o tam, kad apsaugotų mus ir mums brangiausių žmonių gyvybes, kad apsaugotų harmoniją, žmogiškumą ir dieviškumą mumyse, padėtis pasikeis. Daugiau nei 80 proc. Lietuvos gyventojų sako esą katalikai, tikintys. O jei visi tie 80 proc. imtų ir iš širdies, iš dūšios, ne todėl, kad policininkas ar kamera stebi, o todėl, kad tai yra vertybė, rinktųsi saugų greitį, nepažeidinėtų taisyklių, gerbtų kitus eismo dalyvius, žodis taptų kūnu ir įsikūnytų konkrečiais veiksmais. Gali kiek nori deklaruoti mylįs Dievą, bet jei elgiesi taip, kad dėl tavo veiksmų gali nukentėti artimas – pėsčiasis, dviratininkas, vairuotojas – tavo tikėjimas tuščias.

Apėjome temą, aktualesnę rudenį ir žiemą, – atšvaitų segėjimą. Ne visi pripratę juos segėti, ypač senjorai. Bet šiais laikais, kai judėjimas daug intensyvesnis, o vairuotojai, kaip minėjome, ne visi elgiasi atsakingai, mažiausia, ką galime padaryti išeidami į kelią – būti matomi. Būtų gerai turėti ir po atsarginį atšvaitą – kad galėtume dovanoti neturinčiajam. Lietuvos automobilių kelių direkcija išdalinusi tiek atšvaitų, kad kiekvienam gyventojui po penkis išeitų. Deja, dažnai atšvaitas taip ir lieka stalčiuje. Tad paklauskime savęs: ar tikrai nuoširdžiai segiu atšvaitą. Ar nepatingiu sugaišti 20 sekundžių jį užsidėti, kad apsaugočiau save ir kitus.

Nepatingėkime persegti atšvaitą nuo vieno drabužio prie kito. Mes, policija, su Lietuvos automobilių kelių direkcija tikrai išdalijome daugybę atšvaitų. Taip pat ir senjorams. Bet pastebėjome, kad jie atšvaitą deda į kišenę, kad vėliau atiduotų anūkams. Suprantama, pirmiausia nori apsaugoti vaikus. Bet neapsaugo savęs, tad šiemet su Lietuvos automobilių kelių direkcija sutarėme daryti atvirkščiai: prašysime, kad vaikai įteiktų atšvaitų tėveliams ir seneliams. Ir ne tik dovanotų, bet ir prisegtų.

Ir dar patikrintų, ar segi. Kaip namų darbų knygelę, kurioje būtų skiltis: „Kiek kartų išėjai neprisisegęs atšvaito“.

Įsisąmoninkime: kaip negali vairuoti ar važiuoti automobiliu, neprisisegęs diržo, taip nederėtų išeiti pamiršus atšvaitą. Dėl saugos diržų jau įpratome, net savo mamytę taip pričiupau: išvažiuoju iš kiemo, ten gana sudėtinga, tik staiga spust stabdžius: „Ar prisisegusi? Ne! Sustojame, segamės.“ Taip turėtume reaguoti ir dėl atšvaitų: išeidami pro duris apsižiūrime: nėra atšvaito – nė žingsnio nuo durų kilimėlio.

Turiu kitą pavyzdį. Tarkim, senjoras, tamsiu metu eidamas į parduotuvę, pamiršo piniginę. Blogiausia, kas gali atsitikti – žmogus kažko nenusipirks. O jei pamiršo atšvaitą? Pasekmės gali būti labai liūdnos. Tad atšvaitas einant į parduotuvę turėtų būti svarbesnis net už piniginę.

Bažnyčioje per Mišias vieni kitiems linkime ramybės. Tad kodėl, namiškiams išeinant iš namų, nepalinkėti saugumo? Arba: prie pėsčiųjų perėjos matome – žmogus skuba, degant šviesoforui raudonai. Tad kodėl nepalinkėjus: „Ramybės, žmogau. Neskubėk – kuo rizikuoji!?“

Pats, degant raudonam šviesoforo signalui, per gatvę neinu. Dėl įvairių priežasčių. Pirmiausia, žinoma, taip elgtis reikėtų iš vidinio įsitikinimo. Be abejo, sulaiko ir tai, kad esu policijos kapelionas. Nes jei jau policijos kapelionas, gana matomas žmogus, nesilaikytų taisyklių, jam reikėtų atsistatydinti. Bet tik dabar susimąsčiau, kad, matydamas šalia žmogų, bėgantį degant raudonai šviesai, nesu išdrįsęs šūktelėti: „Žmogau, ramybė tau! Kur nuskubėsi? Tik į aną pasaulį. Palauk sekundę.“ Esu pagalvojęs: suaugęs žmogus, jo atsakomybė. O dabar atlieku viešą išpažintį ir galvoju, kad negerai elgdavausi – net jei nepriversi to skubančiojo luktelėti minutėlę, tai bent įspėsi, duosi žinią.

Svarbu netoleruoti.

Taip. Jei kiekvienas, matydamas artimą, skubantį per gatvę neleistinoje vietoje ar per raudoną, jam pasiųstų žinią, kad taip negalima, eiti degant raudonai ar ne per perėją taptų nemadinga. Žinoma, kartais lūkuriuoti nepatogu, kartais ne per perėją greičiau, bet laikytis taisyklių ir siųsti žinią kitiems verta – dėl išgelbėtų gyvybių. Viena mamytė prisipažino: „Su vaikais niekada per raudoną neinu. O viena kartais prašoku. Kartą pagalvojau: mano vaikai nemato, o kiti... Kokį pavyzdį rodo suaugęs žmogus?“ Tad mūsų pavyzdys labai svarbus. Užkrečiantis.

Įsivaizduoju, kad Lietuvos kelių policijos tarnyba, norėdama užtikrinti saugų eismą, imasi ir įvairių inovatyvių dalykų. Kaip Bažnyčia – naujosios evangelizacijos, t. y. senąsias vertybes, brandžias ir nesenstančias, stengiasi žmonėms perduoti naujais būdais, pavyzdžiui, naudodamasi socialiniais tinklais. Per Facebooką galima pasiekti daug žmonių, padėti jiems atrasti vertybes, paliesti širdis. Žinoma, galima tradiciškai dalinti lankstukus, moralizuoti. Bet ar tai paveiku?

Daug vilčių dedame į jaunąją kartą, tad orientuojamės į jos poreikius. Be šiuolaikinių technologijų būtų sunku prisibelsti į jų sąmonę, tad ieškome būdų, kaip jaunimui patraukliai perteikti žinias. Turime interaktyvių žaidimų, kur vaikams tenka patiems priimti teisingus sprendimus, taikyti eismo taisykles, suklydus – atsakyti už pasekmes. Žiniai skleisti išnaudojame socialinius tinklus, bet negalima pamiršti ir tradicinių būdų, kad ir bažnyčios. Apie saugaus eismo kūrimą kalbame su bendruomenėmis. Beje, malonu, kai po Mišių iš bažnyčios išlydi kunigas, džiugiai nuteikia jo palinkėjimas. O daugelis bažnyčių įsikūrusios gana judriose vietose, tad gal kunigas galėtų tikinčiuosius ir iki pėsčiųjų perėjos palydėti? Palinkėti gerovės ir saugaus dalyvavimo eisme.

O jei skaitytojams kiltų noras patiems prisidėti prie gyvybės apsaugojimo bendruomenėje, parapijoje, maldos grupėje? Kaip įsitraukti į savanorystę – ir patiems, ir galbūt kartu su policija?

Prisiminsiu skaudų atvejį, atsitikusį prieš porą metų: pėsčiųjų perėjoje buvo partrenkti du vaikai, vienas iš jų žuvo. Vairuotojas išsigandęs iš įvykio pasišalino. Be abejo, policija jį sulaikė. Po to įvykio kalbėjomės su bendruomene, kuriai priklausė tas žmogus. Beje, niekada neturėjęs vairuotojo pažymėjimo – nebuvo išlaikęs egzamino. Klausėme tų žmonių: „Ar nežinojote?“ Žinojo – tas vaikinas daugybę kartų gyrėsi neturįs vairuotojo pažymėjimo, bet vairuojantis puikiai. Buvęs geras žmogus. Įsivaizduokite, kaip tam geram žmogui, žuvusio vaiko šeimai ir visai bendruomenei, toleravusiai tokį vairuotoją, jaustis? Manau, ta bendruomenė iki šiol prisimena savo veikimą ir neveikimą. Tai jums atsakymas, kaip prisidėti prie saugaus eismo kūrimo.

Dažnai apie tokius dalykus nesusimąstome, ir ne dėl to, kad būtume pikti ar blogi. Reikia tokių gyvų pavyzdžių, kurie priverstų susimąstyti. Deja, dažnai, įvykus skaudžiai nelaimei, esame linkę ieškoti kaltų: tas to nepadarė, anas – ano. O aš – ar viską padariau? Nesvarbu, kad nelaimė atsitiko ne mano mieste. Pagalvokime, ar savo aplinkoje viską padarėme, visko ėmėmės, kad taip neatsitiktų.

Analizuodami tokias nelaimes, galėtume atsekti labai ilgą kelią iki jų – darbdavys reikalavo, kad vairuotojas kuo greičiau pristatytų krovinį, nes kompanijai taip reikėjo, tad patarė nepaisyti poilsio režimų, vairuotojas nuvargęs prie vairo užsnūdo...

Noriu atkreipti dėmesį į vieną niuansą: kiekvienas iš prigimties turime šiek tiek egoizmo, mylime save.

Tai vadinama gimtąja nuodėme.

Ir ši savybė turėtų padėti įvertinti, kaip netinkamas elgesys kelyje kelia grėsmę kiekvienam iš mūsų – šeimai, tėvams, vaikams, seneliams. Galbūt tai padės suvokti, kad turime būti aktyvūs šiame procese. Nes, kaip minėta, absoliuti dauguma žmonių esame eismo dalyviai, turintys laikytis nustatytų taisyklių, kad visi būtume saugūs. Tad jei laikysiuosi taisyklių pats, dėsiu pastangas, kad būčiau saugus, kad kiti mano atžvilgiu laikytųsi tų pačių taisyklių, aplinka bus gerokai saugesnė.

Mano pareigūnai išvažiuoja į gatves užtikrinti eismo saugumo. Jų darbo rezultatas vertinamas pagal tai, ar neatsitiko eismo nelaimė, kiek eliminavo iš eismo neblaivių vairuotojų, greičio viršytojų. Širdyje būčiau labiau patenkintas, jei pareigūnai, grįžtę po pamainos, pasakytų: „Viršininke, neužfiksavome nė vieno pažeidimo. Eismas vyko sklandžiai, visi laikėsi taisyklių.“ Tai – kelių policijos siekiamybė. Kurį laiką skelbiama, kad karas keliuose baigėsi, vyrauja taika. Žinoma, atsiranda vienas kitas išsišokėlis, bandantis parodyti, kad karas keliuose tebevyksta. Rengdami akcijas, orientuojamės į prevenciją. Antai nemažai dviratininkų linkę pėsčiųjų perėją pervažiuoti. Bet taip elgtis pavojinga ir patiems dviratininkams, ir kitiems eismo dalyviams. Ne kartą teko girdėti vairuotojų pasipiktinimą dėl staiga į perėją įšokančių dviratininkų. Mes, pastebėję, kad dviratininkas perėją pervažiavo, ne baudžiame, o stengiamės įtikinti, kad dviratį per perėją reikia varytis.

Gal dviratininkui atrodo: pravažiavau, ir kas čia tokio. Bet dviratininkas nebėra pėsčiasis, ir perėja važiuodamas kelia didelį pavojų.

Galbūt dviratininkas, pats tapęs pėsčiuoju, pajustų, kokią grėsmę, važiuodamas per perėją, kelia eismo saugumui? Jei jam, sėdint prie automobilio vairo, kitas dviratininkas žaibiškai pralėktų perėja, ir tektų automobilį staigiai stabdyti, būtų sukelta avarinė situacija?

Egzistuoja konfliktas tarp automobilių vairuotojų ir motociklininkų. Pastarieji į gatves išvažiuoja balandį–gegužę, bet absoliuti dauguma vairuotojų juos pastebi tik rugsėjį–spalį, kai plieniniai žirgai jau ruošiami atgal į garažą. Vairuotojai teigia nematantys motociklininkų, be to, šie per daug agresyviai besielgiantys kelyje, keliantys avarines situacijas. Tad geriausia susitikti šių eismo dalyvių grupių atstovams, išsakyti, kokių priekaištų vieni kitiems turi, ir daryti išvadas.

Pėstieji turėtų gerbti automobilių vairuotojus ir kirsti gatvę tik leistinose vietose, suvokti, kad automobilį ne visada lengva sustabdyti, tad geriau palūkėti minutę, praleisti automobilį ir saugiai pereiti gatvę.

Teko girdėti, kad kelių policija pasitelkia dronų, kad galėtų iš aukštai pažvelgti į situaciją keliuose, pastebėti pažeidėjus, kertančius ištisinę liniją ir pan.

Taip, esame išbandę dronų. Iš Valstybinės kelių transporto inspekcijos gautą droną ketiname taikyti saugaus eismo pažeidimams fiksuoti. Norėčiau tikėtis, kad tokių pažeidimų bus nedaug. Žinau, vairuotojai linkę kirsti ištisinę liniją, pažeisdami taisykles, rizikuodami gyvybe ir sveikata. Dronas iš aukščio puikiai fiksuoja šį pažeidimą, už kurį bausmė gana griežta – vairuotojo pažymėjimo netenkama šešiems mėnesiams.

Gal bausmės griežtumas privers susimąstyti, kokių liūdnų pasekmių gali sukelti taisyklių pažeidimas. Beje, pasekmes dažnai pajunta visa šeima, kai vairuotojo pažymėjimo netenka žmogus, kurio darbas susijęs su transporto priemonės vairavimu. Apmaudu, kad tik tada žmogus susimąsto: „Dieve, dabar negalėsiu dirbti!“ Bet gyventi dar galėsi.

Iš tiesų kartais atrodo, kad baudos labai griežtos. Bet jų griežtumas atspindi pavojų, sukeltą kitiems eismo dalyviams. Skubėdami apie tai nepagalvojame. Džiugu girdėti policininkų norą, kad nusikaltimų būtų kuo mažiau, o baudos – tik prevencinė priemonė. Greičiausiai prigimtinė nuodėmė suveikia, kai, niekieno nematomi, nuskubame, pažeisdami taisykles. Nors turėtume elgtis taip, lyg visada būtume matomi, nes tokie ir esame – Dievas mato ir mūsų sąžinės, ir vertybinius dalykus.

Esu pasakojęs istoriją, kaip lietuviams, nuvažiavusiems į Norvegiją, iš pradžių buvo sudėtinga vairuoti, nes norėjosi visus lenkti ir lėkti. O kai pamatė niekur nenulėksiantys – priprato. Važiuodami lėčiau, ėmė pastebėti gražius gamtos vaizdus, mėgautis bendravimu. Kelionės tapo labai malonios. Ar įmanoma Lietuvoje sukurti tokią bendravimo erdvę keliuose? Kad grįžtume iš miesto grūsčių pailsėję?

Manau, įmanoma. Vėlgi priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Tarkim, važiuodamas iš taško A į tašką B, pažadu sau pasimėgauti kelione. Gyvenime tiek daug streso, tad kam dar kurti papildomą? Jei visi tai suvoktų, išloštume visi.

Beje, prieš penkerius šešerius metus policijos priemones darydavome slaptas. Kad, neduok Dieve, kas nors nesužinotų, kur stovės policija ir tikrins vairuotojų blaivumą. Pastaruoju metu tokią informaciją viešiname, tarkim, informuojame, kad penktadienio ir šeštadienio naktį Vilniaus centre tikrinsime vairuotojų blaivumą. Keisčiausia, kad vis tiek papuola trys keturi vairuotojai, apsvaigę nuo alkoholio. Vieną šeštadienį tikrinome važiuojančiuosius iš renginio – aštuoni neblaivūs vairuotojai – potencialūs žudikai. Tikėjomės, kad sekmadienį policija ten pat stovės tik simboliškai – visi bus pasimokę. Sulaikėme devynis neblaivius vairuotojus! Tai rodo, kad turime ieškoti būtų prieiti prie žmonių sąmonės, įtikinti, kad žmogus, sėdantis prie automobilio vairo neblaivus, yra potencialus žudikas.

Džiugu, kad visos priemonės naudojamos tvarkai, žmogiškumui, dvasingumui keliuose įvesti, nes jei čia nesame dvasingi, vadinasi – niekur nesame dvasingi. Suvokime, kad policija, kad ir kokių turėtų naujų bei inovatyvių priemonių, niekada nesužiūrės visko. Tai tiesiog neįmanoma. Tad būkime piliečiai, gyvybės kultūros puoselėtojai, ne tik žodžiais, bet ir darbais įgyvendinantys tai, kuo tikime, įgyvendinantys tikėjimą, vertybes, dvasingumą, tai, kas brangiausia.

Tad tegul, Šventajai Dvasiai padedant, gebėsime geruosius darbus daryti iki galo. Kilus neaiškumų ar konfliktui, ieškokime atsakymo, ieškokime teisingumo. Netingėkime klausti, domėtis, išsiaiškinti. Netapkime gandų nešiotojais.

Esame žmonės, pasitaiko visko. Bet, jei norime keistis, keiskimės. Tai nebus paprasta. Bet tai ir yra mūsų kryžiaus kelias link Prisikėlimo, link Dievo karalystės. Tad priimkime iššūkius, darykime, kas nuo mūsų priklauso.

Šaltinis: Marijos radijas