Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Apvalytieji“ pagal Sarah Kane pjesę repeticija. Alexandros Kremer-Khomassouridze nuotr.

Teatre besisukiojantys specialiai tam iškviesti psichologai, apmokymai, kaip elgtis kilus provokacijoms, nacionalinio transliuotojo kameros, nukreiptos į pirmuosius spektaklio žiūrovus, ir teatro meno vadovės kalba tiesioginiame žinių eteryje – tokiomis aplinkybėmis jau rytoj Oslo nacionaliniame teatre įvyksiančią premjerą pagal britų dramaturgės Sarah Kane pjesę „Apvalytieji“ pristato režisierius Oskaras KORŠUNOVAS. Premjeros išvakarėse kalbamės su pačiu režisieriumi, dėliojančiu paskutinius akcentus spektaklyje.

Režisieriau, kaip jaučiatės? – paklausėme O. Koršunovo.

Bijau. Visada bijau prieš premjeras. Nebijo tik kvailiai. Drąsa – tai baimės nugalėjimas. Kūryba – tai drąsos veiksmas. S. Kane, be abejo, yra drastiškiausia XX amžiaus dramaturgė. Statyti jos kūrybą yra didžiausias iššūkis ir menine, ir žmogiškąja prasme. Visų pirma pats Oslo nacionalinis teatras žengia labai drąsų žingsnį, sezono atidarymui didžiojoje scenoje pasirinkdamas tokį spektaklį. Šiaip S. Kane nestatoma didžiosiose scenose, juolab nacionalinių teatrų. Jos erdvės visada buvo undergroundinės, eksperimentinės, kamerinės. Taigi iššūkis – dešimteriopas.

Oslo nacionalinis teatras atsakingai ruošiasi premjerai. Iškviesti psichologai, bendraujantys ne tik su aktoriais, tačiau ir su aptarnaujančiu personalu, kad žinotų, kaip elgtis prasidėjus provokacijoms ar kažkam nerviškai neišlaikius. Pats dalyvavavu keletame tokių susirinkimų. Šiandien visi teatro darbuotojai stebės generalinę repeticiją tam, kad būtų morališkai pasiruošę. 

Ažiotažas – itin didelis. Atvažiuoja pagrindinis televizijos kanalas NRK – jie nori filmuoti pirmus žiūrovų įspūdžius. Vienas pagrindinių laikraščių „Dagbladet“ parašė, kad teatras sezoną atidarys pristatydamas sadizmo pasaulį. Todėl meno vadovė Hanne Tomta šiandien kalbės televizijos žiniose ir bandys taisyti padėtį. Kartojasi S. Kane prakeikimas, tas „normalus“ požiūris, o išties – tai siauraprotiškas moralinis fundamentalizmas, kuriuo įvairūs menkystos taip noriai prisidengia. Žiniasklaida, mintanti prievarta, baime, skandalais, politinėmis ir visuomeninėmis atmatomis, vėl aprioriai kaltina S. Kane sadizmu, nors jos gyvenimas ir kūryba paženklinti meilės stigmomis.

Tokia reakcija itin primena tai, kas vyko Didžiojoje Britanijoje, kai S. Kane pristatė savo pjesę. Dramaturgę itin glumino žiniasklaidos reakcija. Ji teigė: „Mane šokiruoja tai, kad žmones labiau trikdo smurto parodymas teatre negu pats smurtas. Kalbos apie mano pjesę spaudoje užima daugiau vietos negu kalbos apie realų penkiolikmetės išprievartavimą. Viskas, ką jie pasakė, yra melas, išskyrus tai, kad aš parašiau pjesę.“ Mane S. Kane kūryba šiurpina ne savo žiauriomis scenomis, bet pranašingomis įžvalgomis.

Ateities visuomenėje meilės ir meno nebeliks. Juos sunaikins vartotojiška normalumo diktatūra. Juk labiausiai vartojimui tinka tai, kas visuotinai priimtina ir „normalu“. Normalumo inkvizicijai nereikia kankinimo įrankių – eretikai patys išnyks. Tiesiog meilės ir meno prigimtis yra tokia, kad normalumo terpėje jiems neužtenka deguonies.

Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Apvalytieji“ pagal Sarah Kane pjesę repeticija. Alexandros Kremer-Khomassouridze nuotr.

„Apvalytųjų“ pastatymas yra savotiškas išbandymas. Kai pirmą kartą gavau šią medžiagą į rankas, tiesiog neišdrįsau to statyti Lietuvoje. Visuomenė turi būti subrendusi suprasti tokias temas.

Osle pastatėte ne vieną spektaklį, kur vaidina tas pats aktorių branduolys. Galbūt jau juntate tą jausmą, kad kaskart sugrįžtate lyg į savo teatrą, į savo trupę?

Oslo nacionalinis teatras jau tapo savas – čia grįžtu kaip į antrus namus, Norvegija man tapo antra kūrybine tėvyne. Apskritai man sekasi dirbti Skandinavijoje. Jų visuomenė, santykiai, darbo etika man labai artimi. Čia nėra vertikalios valdžios – viena vertus, viskas labai demokratiška, kita vertus – visi supranta taisykles ir jų laikosi. Tai labai disciplinuoja. Tai socialiai itin brandi ir teisinga visuomenė. Taip pat ji yra atvira, todėl čia galima kurti. Čia sukūriau vienus reikšmingiausių savo pastatymų, tokius kaip Augusto Strindbergo „Kelias į Damaską“, Jono Fosse „Tos akys“, Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klasė“.

„Apvalytųjų“ pastatymas yra savotiškas išbandymas. Kai pirmą kartą gavau šią medžiagą į rankas, tiesiog neišdrįsau to statyti Lietuvoje. Visuomenė turi būti subrendusi suprasti tokias temas. Tarkime, dabar tokio spektaklio būtų neįmanoma rodyti Rusijoje – būtume tiesiog užmėtyti akmenimis. Problema būtų ne tik valdžia ir jos sovietinis konservatyvumas – kalbu apie konservatyvią ir dviveidišką visuomenę, kuri puikiai atsispindi teatre. Tai liečia ir žiūrovus, ir kritikus.

Štai kad ir dabar Rusijoje įvykęs beprecendentis režisieriaus Kirilo Serebrenikovo suėmimas. Aš mačiau jo spektaklius – jie tikrai pastatyti talentingo žmogaus, bet nėra tokie jau ir pavojingi. Tai tiesiog byloja apie tos visuomenės situaciją, nes tik visuomenės sveikumas leidžia kalbėti apie pačius kraštutinius žmogiškuosius išgyvenimus. Todėl kūryba Osle man yra ypatinga.

Lietuvoje „Apvalytieji“ buvo metaforiškas, netgi poetiškas spektaklis. Osle – tiesiog hiperrealizmo grynuolis. Kas padiktavo tokias spalvas?

Pačioje S. Kane dramaturgijoje yra užkoduoti metaforiškumas, poetiškumas. Ir lietuviškas, ir norvegiškas spektakliai yra lyg eilėraščiai. Tiesiog Osle turiu visiškai kitas galimybes. Tai yra didžioji scena, kitos pastatymo galimybės, kalbant tiesiai – visiškai kitas finansavimas. Todėl čia galiu sau leisti tai, ko negalėjau leisti Lietuvoje.

Žinoma, nenoriu nė kiek sumenkinti lietuviško spektaklio, tačiau ten aš dirbau su visiškai jaunais tokios gyvenimiškos ir teatrinės patirties neturinčiais žmonėmis, ir, žinoma, disponavome visiškai kitokiomis galimybėmis. Abu spektakliai skirtingomis kalbomis bando pasakyti tą patį – nukirtus liežuvį, rankas, kojas, personažai likusiomis kūno dalimis bando išreikšti meilę. Tiesiog čia turiu galimybę valdyti gerokai galingesnius teatrinius instrumentus.

Osle turiu puikius žmones, su kuriais dirbu. Visų pirma tai garso dizaineris, mano mintis paverčiantis garsais, tad turiu galimybę tarsi pats kurti muziką. Turime fantastišką videomenininką, įgyvendinantį visas mano fantazijas. Dėl technologijų spektaklis tapo itin vizualus. Tokios galimybės stipriai paveikė spektaklio estetiką.

Matyt, kaip dauguma mano kartos žmonių, esu itin paveiktas Andrejaus Tarkovskio filmų. Visą laiką norėjau nukelti prieš jį kepurę, ir, man atrodo, šiame pastatyme kažkas tokio įvyko. Drįsčiau spektaklį pavadinti tarkovskišku, nes jame galima išgirsti jo filmo „Soliaris“ atgarsių. Tokia estetika labai įdomiai sąveikauja su S. Kane simbolių vaizdingumu. Beje, temos irgi artimos – tikėjimas ir meilė buvo kertiniai jiems abiem. Larsas von Trieras savo „Antikristą“ dedikavo Tarkovskiui, tad aš viduje irgi dedikuoju šį spektaklį Tarkovskiui.

Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Apvalytieji“ pagal Sarah Kane pjesę repeticija. Alexandros Kremer-Khomassouridze nuotr.

Faktiškai neturėdami jokių galimybių sukuriame spektaklius, kviečiamus į pagrindinius festivalius užsienyje. Esame tiesiog priversti kurti naują teatrinę kalbą tuščioje vietoje. Tai šiek tiek primena viduramžius, kur aktorius vienu kostiumu vaidindavo įvairius spektaklius.

Tokio spektaklio Lietuvoje turbūt negalėtumėte pastatyti?

Bent jau savo teatre tikrai negalėčiau. OKT teatras gyvena vargingomis sąlygomis. Nors mūsų galimybės ypač nedidelės, mes vis tiek bandome padaryti tai, ką galime. Mes net negauname tokio finansavimo, kokį gaudavome anksčiau, kai statėme „Meistrą ir Margaritą“, „Oidipą karalių“. Dabar esame priversti vaidinti įstaigoje. Esame apipjaustyti, nukirstomis galūnėmis, bet vis tiek bandome išsakyti tai, ką norime. Taip gimė „Dugne“, „Žuvėdra“, „Apvalytieji“ ir panašūs pastatymai. Faktiškai neturėdami jokių galimybių sukuriame spektaklius, kviečiamus į pagrindinius festivalius užsienyje. Esame tiesiog priversti kurti naują teatrinę kalbą tuščioje vietoje. Tai šiek tiek primena viduramžius, kur aktorius vienu kostiumu vaidindavo įvairius spektaklius.

Vėlgi noriu grįžti prie K. Serebrenikovo situacijos. Valdžia ten elgiasi, tarkime, rusiškai, tačiau žmonės kaip išgalėdami gina savo menininkus. Jiems rūpi išsaugoti meno židinius. Pas mus visi tam abejingi. Visai neseniai iš mūsų vos neatėmė būstinės – savivaldybė norėjo išparduoti patalpas. Buvo aišku, kad jei jie taip pasielgs, mes liksime tiesiog gatvėje ir niekam tai nebus įdomu. Todėl kuriame taip, kaip begalime. Jeigu neteksime būstinės, kursime gatvėje. Galbūt irgi atsiras nauja teatro kryptis.

Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Apvalytieji“ pagal Sarah Kane pjesę repeticija. Alexandros Kremer-Khomassouridze nuotr.

Mūsų šūkis šį sezoną bus „OKT – nenormalus teatras“. Aštriai kalbėsime apie visuomenėje glūdinčius pavojus, kurie yra nematomi plika akimi ir apie kuriuos beveik nekalbama spaudoje.

Naujas sezonas Osle prasideda itin drąsiai ir bekompromisiškai. Kokie teatriniai metai laukia Lietuvoje?

Drąsiai atidarysime ir savo sezoną. Naujo kraujo įliejo jaunieji aktoriai, praėjusį sezoną spektaklį „Vestuvės“ parodę net 50 kartų. Taip pat rodysime spektaklį pagal šiuolaikinio rusų dramaturgo Ivano Vyrypajevo pjesę „Šokis Delhi“, jo premjerą pristatėme dar pavasarį. Žiūrovų lauks monospektaklis „Pamišėlis“ pagal Nikolajaus Gogolio apysaką. Sezono vinimi laikyčiau premjerą pagal britų dramaturgo Martino Crimpo pjesę „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“, pasirodysiančią greičiausiai dar šiemet. Kasmet sulaukiame jaunų žmonių, norinčių kurti mūsų teatre. Tai nebe pirmą kartą OKT kurianti Kamilė Gudmonaitė, šį rudenį pristatysianti spektaklį „Trans Trans Trance“.

Mūsų šūkis šį sezoną bus „OKT – nenormalus teatras“. Aštriai kalbėsime apie visuomenėje glūdinčius pavojus, kurie yra nematomi plika akimi ir apie kuriuos beveik nekalbama spaudoje. Turiu omenyje jau praėjusį sezoną įvardytą normalumo diktatūrą ar normalumo fašizmą, tampantį vis akivaizdesniu mūsų visuomenėje. Visuomenėje matome daugybę siauraprotiško moralinio fundamentalizmo. Tad mes tikrai nebūsime tam abejingi.

Itin svarbus įvykis buvo spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ premjera. Šį projektą taip pat tęsime – tiesa, tai vyks Romoje, bendradarbiaujant su garsiuoju „Teatro di Roma“.

Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Apvalytieji“ pagal Sarah Kane pjesę repeticija. Alexandros Kremer-Khomassouridze nuotr.
Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Apvalytieji“ pagal Sarah Kane pjesę repeticija. Alexandros Kremer-Khomassouridze nuotr.
Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Apvalytieji“ pagal Sarah Kane pjesę repeticija. Alexandros Kremer-Khomassouridze nuotr.
Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Apvalytieji“ pagal Sarah Kane pjesę repeticija. Alexandros Kremer-Khomassouridze nuotr.
Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Apvalytieji“ pagal Sarah Kane pjesę repeticija. Alexandros Kremer-Khomassouridze nuotr.