Asmeninio archyvo nuotrauka

Su Roma Prajaraite susitikome likus kelioms dienoms iki rugsėjo pirmosios, todėl ir gimnazijoje, kurioje vyko pokalbis, buvo neįtikėtinai tylu. Pašnekovė, Vilniaus Simono Daukanto gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė, pasakojo apie tai, ką reiškia dirbti mokytoja, kas šioje profesijoje ją džiugina ir su kokiais iššūkiais tenka susidurti.

Papasakokite, kaip nusprendėte pasirinkti mokytojos profesiją. Kuo ji Jus sudomino?

Aš turėjau labai geras mokytojas. Visų pirma – pradinių klasių mokytoją Genovaitę Jarumbavičiūtę, ir dabar prisimenu ją kaip labai žmogišką, mylinčią vaikus. Kai po pirmosios klasės perėjau į kitą mokyklą, ji man parašė nuoširdų ir įkvepiantį laišką. Tai išliko kaip vienas šilčiausių atsiminimų.

Aukštesnėse klasėse mokė savo darbą išmanančios, kūrybingos lietuvių kalbos mokytojos. Gal septintoje klasėje man mokytoja pasiūlė vesti pamoką žemesniųjų klasių mokiniams, aš išdrįsau, ir ši patirtis patiko.

Lietuvių kalba (ypač gramatika) man buvo labai aiški, ją savaime supratau ir nereikėjo įdėti didelių pastangų mokantis, savarankiškai skaitydavau apie kalbą ir rašydavau konspektus, man tai buvo įdomu. O literatūra – labai platus pasaulis. Aš, kaip kaimo vaikas, daug skaičiau, ir literatūros pasaulis man atvėrė tai, ko nebuvau mačiusi ir girdėjusi. Tada supratau, kad galiu ir kitiems tą pasaulį parodyti, o kalbos sistemą paaiškinti, todėl net nebuvo dvejonių, ar tikrai noriu būti mokytoja.

Kas, Jūsų nuomone, yra geras pedagogas? Kaip manote, ar mokinių nuomonė sutampa su Jūsų?

Iš pedagogo yra labai daug reikalaujama... Geras pedagogas yra tas, kuris geba mokyti, puikiai išmano savo dalyką. Jis turi būti geras psichologas ir aktorius. Darbas labai sunkus, todėl mokytojas  turi būti stipri asmenybė. Be abejo, pedagogas turi būti reiklus, net mokiniai, manau, nori, kad mokytojas būtų griežtas, nes kitu atveju jie mano, jog taisykles galima apeiti, ko nors neišmokti. Manau, kad iš dalies su mokinių nuomone šis požiūris sutampa. Žinoma, mokytojas turi būti smalsus, daug kuo domėtis, turėti charizmos – tada ir mokinius galės sudominti.

Kas Jums svarbiausia mokant – kontaktas su mokiniais ir jų atsiliepimai ar geras medžiagos išdėstymas? Koks Jūsų mokymo metodas?

Abu dalykai yra svarbūs, tačiau pirmiausia – kontaktas su mokiniais, jeigu nebus gražaus ir gero santykio su mokiniu, lygiai taip pat, jeigu mokinys į mokytoją žiūrės priešiškai, jokie metodai nesuveiks.

Kaip pati stengiatės palaikyti kontaktą su mokiniais?

Stengiuosi suprasti vaiką. Galbūt kartais jis nepasako, kas yra, bet akys parodo – jeigu matau, kad mokinių akys švyti, jie domisi ir klauso, tada džiaugiuosi. Jeigu matau, kad akys krypsta į šoną ir vaikas užsiima kažkuo kitu, bandau atkreipti jo dėmesį. Kartais laiku ištartas žodis ar pasiūlymas, bendra veikla, nuoširdus pokalbis su mokiniu gali užmegzti labai stiprų ryšį. Kai klasėje yra 30 vaikų, sunku tai padaryti, bet kontaktas yra būtinas. Aišku, geras medžiagos išdėstymas labai svarbus – reikia tinkamai vaikui išaiškinti dalyką ir pateikti pavyzdžių ar leisti jam savarankiškai atrasti.

Kaip manote, kokias pedagogo savybes mokiniai vertina labiausiai?

Dalyko išmanymą, supratingumą, nes kartais mokiniui labiausiai reikia žmogiško palaikymo – vaikai ateina su labai skirtingomis patirtimis. Mes daug ko nežinome: kuo jie gyvena, kas jų šeimose yra, ir kartais vienas žodis gali vaiką įžeisti. Manau, kad mokiniams labai svarbus pagarbus santykis su jais, pasitikėjimas.

Kokios Jūsų, kaip pedagogės, patirtys pačios įsimintiniausios?

Tų patirčių yra įvairių. Žinoma, įsimeni tai, kas labai gero arba skaudaus nutiko. Gražių patirčių yra labai daug, stipriausios išgyventos su auklėtiniais. Pavyzdžiui, reikėjo išvykti kitur dirbti. Mokslo metų pabaigoje labai nuoširdžiai atsisveikinome su dešimtokais. Bet susiklostė taip, kad sugrįžau, kai jie jau buvo dvyliktoje klasėje, bendravome ir po jų mokyklos baigimo. Viena auklėtinė man tada pasakė: „Auklėtoja, kai Jūs išvažiavote, aš tėvams sakiau, kad reikia nupirkti Jums butą, kad neišvyktumėte iš Vilniaus.“ Tada buvau labai nustebinta tokiu jaunų žmonių mąstymu ir jų dėmesiu. Labai gera, kai mokiniai padėkoja, prisimena. O skaudžios patirtys brandina.

Su kokiais sunkumais tenka susidurti būnant pedagogu? Kaip juos sprendžiate?

Sunku, kai mokytojas yra visuomenės nuvertinamas ir nepasitikima jo profesionalumu. Kartais tenka dirbti be vadovėlių, nes programos jau patvirtintos, o jie dar neišleisti. Sunku, kai matai nesąžiningumą, pavyzdžiui, pilną internetą parduodamų kalbėjimo įskaitos planų ir kalbų... Kaip spendžiame sunkumus? Dažniausiai įveikiame dirbdami, kolegiškai tardamiesi, dalindamiesi savo patirtimi. Tiesiog turime įveikti sunkumus. 

Jūs mokote lietuvių kalbos. Ar sunku sudominti lietuvių literatūra jaunuolius?

Būna visko, sunkiau sudominti senąja lietuvių literatūra. Mokiniams daug įdomiau nagrinėti kūrinius, keliančius jiems aktualias problemas, dabarties aktualijas. Jie norėtų skaityti daugiau užsienio autorių. Tad ir ieškai, kaip kūrinį priartinti prie mokinio. Mūsų gimnazijoje daug dėmesio skiriama netradiciniam ugdymui: einame į spektaklius, žiūrime filmus ir juos aptariame, keliaujame po Lietuvą, siedami su programiniais rašytojais. Be to, mokiniai gali literatūros kūrinį interpretuoti ir piešiniu, ir kitomis formomis, yra rengiami projektiniai darbai. Stengiuosi ieškoti, kas mokiniui gali būti įdomu, koks klausimas labiausiai sudomintų. Norisi, kad mokinys susikurtų autentišką santykį su tekstu.

Kas pedagogo darbe Jus labiausiai džiugina? Kokie mokiniai žavi?

Džiugu, kad dirbu tai, ką iš tikrųjų išmanau ir galiu, kad dirbu tarp žmonių, kurie yra tikri profesionalai, supratingi, kad mes gražiai bendradarbiaujame.  Džiugina, kai mokiniai domisi, padeda kitiems, yra nuoširdūs, neabejingi. Smagu, kai matai kad ir minimalią vaiko pažangą, kuri ir jam teikia džiaugsmo, kai pasiekiame gerų rezultatų, kai gražiai bendraujame su mokinių tėvais. Mane žavi tie mokiniai, kurie yra smalsūs, supranta, ko nori, darbu siekia savo tikslo, stengiasi pagal galimybes, nebijo suklysti, yra aktyvūs, neapsiriboja tik veikla mokykloje, gerbia kitą žmogų.

Ne pažymys yra reikšmingiausias, man svarbu, kad vaikas atranda ir džiaugiasi besimokydamas. Kartais jis net nekalba per pamoką, bet matai, kaip jis šypsosi, linksi galva arba baigdamas mokyklą pasako: „Man tie metai buvo svarbūs.“ Gražu matyti augančią asmenybę.

Teigiama, kad vis labiau ryškėja mokytojų trūkumas Lietuvoje. Kaip manote, kodėl pedagogikos studijų populiarumas smunka?

Visų pirma – mokytojo prestižo sumenkinimas ir, be abejo, atlyginimas už darbą. Jaunas žmogus galvoja apie savo ateitį ir eiti dirbti į mokyklą už menką atlyginimą jis nenori. Antra, žiniasklaida labai daug kalba apie tai, kas bloga vyksta mokykloje, kaip mokytojai neparuošia mokinių ir blogai dirba. Tačiau tikrai yra labai daug gerų mokytojų. Kažkas yra pasakęs, kad yra mokytojai nuo Dievo ir yra mokytojai neduok Dieve. Aš tikiu, kad mokytojų nuo Dievo yra dauguma.

Kas Jus džiugina Lietuvos švietimo sistemoje ir kokias problemas įžvelgiate?

Viena iš problemų – vis vykstančios reformos. Kita vertus, sudaroma daugybė programų, jų apimtys, bent lietuvių kalbos ir literatūros, labai plačios. Dalykų programos tarpusavyje vis dar nedera, ir pats mokytojas turi ieškoti kelių, pavyzdžiui, kaip suderinti lietuvių literatūros ir istorijos programas. Nemanau, kad programų derinimas yra mokytojo darbas. Mokytojas vis dar yra nežino, kas jo laukia įvedus etatus, neaišku, ar pavyks profsąjungų ir politikų dialogas.

Džiugina, kad atsiranda daugiau metodinės medžiagos, kad mokykla turi šiuolaikinių technologijų kokybiškam mokymui, kad mokytojas turi laisvę dirbti taip, kaip mano esant reikalinga, geriausia.

Kaip Jūs įsivaizduojate mokyklą, kurioje kiekvienas vaikas jaustųsi gerai?

Tai tokia mokykla, kurioje gerbiamas žmogus, kurioje vaikas pripažįstamas toks, koks jis yra. Mokykla, kurioje mokiniui stengiamasi padėti, kur jis gali realizuoti save, ir jam parodomi keliai, kaip tai padaryti. Mokykla turi būti saugi vieta, kuri leidžia mokiniui visapusiškai tobulėti.