EPA nuotrauka

Jungtinių Valstijų ekonomika auga, nedarbo ir infliacijos lygis yra žemas. Paprastai tokiomis sąlygomis visuomenės pasitikėjimas JAV prezidentu didėja. Tačiau Donaldo Trumpo reitingas yra gerokai mažesnis nei 40 proc., nors toks rodiklis labiau tikėtinas nuosmukio sąlygomis, interneto portale project-syndicate.org paskelbtame straipsnyje teigia Stanfordo universiteto profesorius Michaelas J. Boskinas.

Žinoma, D. Trumpo populiarumas greičiausiai šiek tiek didesnis, nei skelbiama apklausose, atsižvelgiant į tai, kad iš tų pačių apklausų nebuvo galima prognozuoti jo pergalės praėjusių metų lapkričio mėnesį. Tačiau, nors D. Trumpas išsaugojo savo ištikimiausių šalininkų paramą, jo medaus mėnuo su visuomene po inauguracijos nebuvo ilgalaikis. Dabar dėl paramos D. Trumpui ima abejoti ir respublikonai, kurie tikėjosi, kad jis pamažu atsisakys savo radikalių nuostatų ir pradėjęs eiti prezidento pareigas padarys pažangą.

Kad ir kur D. Trumpas būtų, jis, kaip ir visi prezidentai, gyvena milžiniškame burbule, nes aplink esantys žmonės paprastai jam sako tai, ką jis nori girdėti. Todėl taip svarbu, kad tiek Baltuosiuose rūmuose, tiek už jų ribų prezidentai turėtų padėjėjų ir patarėjų, kurie būtų pasirengę pasakyti, kai jie nukrypsta nuo teisingo kurso.

Atsižvelgiant į D. Trumpo viešus priekaištus savo padėjėjams, jo aplinkos žmonėms dabar dar sunkiau (tačiau taip pat ir dar svarbiau) prezidentui išsakyti tai, ką jam privalu žinoti. Šiuo metu D. Trumpo administracijai svarbiausia užtikrinti discipliną, kad prezidentui būtų pateikiama tiksli informacija ir siūlomi veiksmingi politikos variantai.

Todėl D. Trumpo sprendimas Baltųjų rūmų administracijos vadovu paskirti atsargos generolą Johną Kelly yra pirmas svarbus žingsnis teisinga linkme. Tas pats pasakytina apie sprendimą atleisti radikalių pažiūrų vyriausiąjį Baltųjų rūmų strategą Steve`ą Bannoną ir atlikti Afganistane įgyvendinamos politikos peržiūrą, po kurios D. Trumpas pakeitė savo požiūrį į JAV politiką tame regione. J. Kelly dabar kontroliuoja, kokia informacija pasiekia prezidentą ir kokie žmonės gali patekti pas prezidentą. Tačiau neaišku, ar pats D. Trumpas sugebės tapti drausmingesnis.

Retai kas turi antrą galimybę padaryti gerą pirmąjį įspūdį. Tačiau kartais JAV prezidentams tai pavyksta. Billo Clintono valdymas prasidėjo nuo to, kad Baltųjų rūmų administracijoje nebuvo drausmės, nepavyko įgyvendinti sveikatos sistemos reformos, o demokratai pralaimėjo 1994 m. kadencijos vidurio rinkimus. Tačiau B. Clintonas ėmėsi esminių pokyčių: paskyrė naujus padėjėjus, ėmė įgyvendinti centristinę politiką, 1996 m. buvo perrinktas ir pradėjo bendradarbiauti su respublikonų kontroliuojamu Kongresu siekdamas subalansuoti biudžetą ir reformuoti socialinės apsaugos sistemą.

Per 1982 m. Ronaldo Reagano pirmosios kadencijos vidurio rinkimus respublikonų partija patyrė didelį pralaimėjimą. Be to, JAV nugrimzdo į didelį nuosmukį, kurį paskatino griežta infliacijos ribojimo politika. Tačiau, kai R. Reaganas sumažino mokesčius ir padidino karines išlaidas, ekonomika ėmė sparčiai augti. 1984 m. R. Reaganas triuškinama persvara buvo išrinktas antrajai kadencijai.

Visi JAV prezidentai greitai supranta, kad jų vidaus ir ekonominės politikos įgaliojimus riboja Kongresas bei teismai ir kad, antra vertus, jie turi daug daugiau galių užsienio ir nacionalinio saugumo politikos srityje. D. Trumpas, palyginti su B. Obama, saugumo klausimais užėmė griežtesnę poziciją tiek sąjungininkų, tiek priešininkų atžvilgiu. Pirmas D. Trumpo nuostatų išbandymas – didelį nerimą kelianti Šiaurės Korėjos pažanga įgyvendinant branduolinę ir tarpžemyninių balistinių raketų programas.

Šiuo atžvilgiu geriausia analogija – JAV prezidento Johno F. Kennedy veiksmai per 1962 m. Kubos raketų krizę. Pamėginusi destabilizuoti Fidelio Castro vadovaujamą komunistinį režimą Kuboje, J. F. Kennedy administracija pridarė klaidų. Tačiau, po to užėmęs tvirtą poziciją Kremliaus atžvilgiu, J. F. Kennedy sugebėjo taikiai sureguliuoti krizę: Sovietų Sąjunga iš Kubos išgabeno savo branduolines raketas, o JAV tyliai pašalino savo raketas iš Turkijos.

Neabejotina, kad Šiaurės Korėjos diktatorius Kim Jong-Unas vadovaujasi kitokia politine logika nei sovietai, ir strateginė padėtis Korėjos pusiasalyje yra sudėtingesnė nei Kuboje. Šiaurės Korėja turi didelį konvencinių ginklų arsenalą ir dešimčiai milijonų aplink Seulą gyvenančių Pietų Korėjos gyventojų gali sukelti tikrą pragarą. Vis dėlto, jei D. Trumpo griežtas atsakas bus sėkmingas, jo populiarumas gali išaugti, rašo M. J. Boskinas.

D. Trumpo faktiniai sprendimai yra svarbesni už jo polinkį konfrontuoti. Tačiau jo elgesys vis tiek gali turėti įtakos jo veiksmų laisvei. Jei prezidento reitingai labai nusmuks, su juo bendradarbiaus vis mažiau Kongreso narių. Be to, stebėtinas D. Trumpo sugebėjimas geras naujienas užgožti nemotyvuotais išpuoliais socialiniame tinkle „Twitter“ suteikia galimybę priešiškai ir iš esmės kairuoliškai žiniasklaidai sutelkti visą dėmesį į jo asmenybę ir kartu nepaisyti gerų jo administracijos nuveiktų darbų.

Politiškai JAV yra labai susiskaidžiusios. Tačiau daugelis įvairių pažiūrų amerikiečių nori, kad realios problemos būtų tinkamai sprendžiamos ir kad vyriausybė kuo mažiau kištųsi į jų gyvenimą. D. Trumpas turi galimybę sumažinti mokesčius, pagerinti JAV infrastruktūrą ir pakeisti ar patobulinti B. Obamos iniciatyva priimtus sveikatos apsaugos sistemos reformos teisės aktus. Tačiau, kad tai taptų įmanoma ir kad užsitikrintų didesnės visuomenės dalies paramą, jis turi rodyti pagarbą kitokiai nuomonei ir sušvelninti savo radikalizmą.

Vis dėlto visų pirma jis, sekdamas R. Reagano ir B. Clintono pavyzdžiu, turi bendradarbiauti su Kongresu. Jei D. Trumpas tai padarys, jam galbūt pavyks pakeisti susiklosčiusią padėtį, nutildyti kritikus ir įtvirtinti savo politinį palikimą. Ar jis tai pajėgus padaryti?

LRT logotipas