Martin Lahousse nuotr.

Pokalbis su Europos Parlamento (EP) nare, EP Užsienio reikalų komiteto bei Saugumo ir gynybos pakomitečio nare dr. Laima Andrikiene apie Rytų partnerystės politiką, saugumo ir gynybos aktualijas.

Jūs esate paskirta Europos Parlamento rekomendacijų ES Tarybai, Europos Komisijai ir Europos išorės veiksmų tarnybai rengėja artėjančiam Rytų partnerystės aukščiausiojo lygio susitikimui. Po poros savaičių Europos Parlamente pristatysite rekomendacijų projektą. Kaip vertinate ES galimybes ir ryžtą plėtoti Rytų partnerystę?

Laima Liucija Andrikienė (toliau – LLA): Taip, esu Europos Parlamento įpareigota parengti šį svarbų dokumentą ir dirbu, kad jis būtų kokybiškas. Kokybiškomis EP rekomendacijas galėsiu pavadinti tuomet, jei pavyks pasiekti EP pritarimo naujiems žingsniams, kurie Rytų partnerystės valstybių integracijos į ES procesus padarytų negrįžtamais ir atnešančiais akivaizdžios naudos, politinės ir ekonominės, ir ES, ir mūsų valstybėms partnerėms. Spalį Europos Parlamente vyksiantis balsavimas dėl šio dokumento ir bus matas, leisiantis pamatuoti bent jau Europos Parlamento, kaip Jūs sakote, galimybes ir ryžtą plėtoti Rytų partnerystės politiką”. O ES Tarybos, kitais žodžiais sakant, ES valstybių narių ryžtą ir kaip toli jos pasirengusios eiti išmatuosime lapkritį Briuselyje vyksiančiame aukščiausiojo lygio susitikime pagal jame priimtus sprendimus.

Ko galima tikėtis iš Jūsų rengiamų Europos Parlamento rekomendacijų kitoms ES institucijoms ir ES valstybėms narėms, artėjant Rytų partnerystės aukščiausiojo lygio susitikimui?

LLA: Pirmiausia, siūlau visas šešias Rytų partnerystės valstybes vertinti pagal jų pasiektus rezultatus. Tai reiškia, kad ateityje didžiausią paramą turi gauti didžiausią pažangą suartėjant su ES pasiekusios valstybės partnerės. ES resursai ir galimybės teikti paramą yra ribotos, todėl turime elgtis diferencijuotai, pagal principą daugiau už daugiau ir mažiau už mažiau. Ir tas skirtumas turėtų būti ženklus, ne simbolinis. 

Antra, siūlau panaudoti naujus ES finansinius instrumentus ženklesnei paramai akumuliuoti tokioms šalims, kaip Ukraina, Gruzija ir Moldova. Vienam tokių finansinių instrumentų, kurio biudžetas 2017-2020 m. – 88 milijardai eurų smulkiam ir vidutiniam verslui remti, Europos Parlamentas pritarė šių metų liepą; juo galės pasinaudoti ir, pavyzdžiui, Ukraina ar Gruzija.

Trečia, jei visavertė Gruzijos ir Ukrainos narystė ES kol kas nėra įmanoma, galime ir turime padaryti žingsnius, kurie dar labiau integruotų mūsų partneres į Europos Sąjungą. Vienas iš galimų žingsnių – jų narystė ES muitų sąjungoje. Jungtinė Karalystė, siekianti pasitraukti iš ES, tikriausiai sieks išsaugoti narystę muitų sąjungoje, kuri neabejotinai naudinga. Kodėl to nepasiūlius Ukrainai ir Gruzijai, gal ir Moldovai? Truputis namų darbų, atliktų per numatytą laiką, ir galime turėti gerą rezultatą.

Ketvirta: Lietuva ir Ukraina siūlo įgyvendinti Maršalo planą Ukrainai. Po karo sugriautai Vakarų Europai pagalbos ranką ištiesė JAV, dabar, 2017-aisiais, laikas padėti karo alinamai Ukrainai. Žinia, ne Maršalo planu turi vadintis pagalbos planas Ukrainai, nes George Marshallas buvo realus žmogus, JAV valstybės sekretorius, 1947-aisiais ėmęsis iniciatyvos padėti Vakarų Europai. Bet ne pavadinime esmė, pavadinimas atsiras. Svarbu kita: turėti planą, kaip akumuliuoti ženkliai didesnės nei iki šiol apimties finansinę paramą, investicijas į Ukrainos ekonomiką. Kalbama apie 5 mlrd. eurų per metus. Tai sudarytų galimybes realiai skatinti smulkų ir vidutinį verslą, generuotų šalies bendrojo vidaus produkto augimą.

Šias ir kitas priemones siūlysiu Europos Parlamento kolegoms ir tikiu, kad lietuvių ir ukrainiečių iniciatyva sulauks palaikymo, kad ši idėja taps Europos Parlamento rekomendacijų aukščiausiojo lygio susitikimui dalimi. 

Apibūdinkite Rytų partnerystės politikos pasiekimus – kokie jie?

Europos Sąjungos Rytų partnerystės politika yra palyginti jauna, tačiau rezultatai – akivaizdūs. Žinia, ypač lietuviai kritikos šiai politikai, kaip ir apskritai Europos Sąjungai, negaili. Lietuvoje gali girdėti tik: blogai, mažai, ES nieko nedaro, o turėtų daryti tą ir aną; ES gal jau su Putinu susidėjo… Suprantama, kritikuoti galima ir reikia, bet nepamatuota kritika, nežinant reikalo detalių arba reikalaujant tik maksimumo (šiuo atveju – narystės ES), yra ne tik nereikalinga, bet ir žalinga.

Neslėpsiu: aš manau, kad Ukraina ir Gruzija, gal ir Moldova (jei tik dabartinis prezidentas I. Dodonas, kiekviena proga prisiekinėjantis meilę Kremliaus šeimininkui, bei demokratines reformas stabdanti dabartinio Moldovos parlamento dauguma, neišstums Moldovos į pašalį) turėtų tapti ES narėmis. Tačiau Europos Sąjungoje esame 28 valstybės narės, ir niekam ne paslaptis, kad kai kurios kitos valstybės, jų lyderiai ar parlamentarai tokiu entuziazmu, kaip mes, nedega. Todėl sprendimo dėl minėtų valstybių narystės dar teks palaukti. Bet tai netrukdo daryti realius žingsnius šių valstybių narystės ES link, tvirtinti mus siejančius saitus, teikti visokeriopą paramą reikalingoms reformoms įgyvendinti, kitaip sakant, užtikrinti eurointegracijos procesų negrįžtamumą. Galime ir turime realiais darbais stengtis priartinti šių valstybių įsijungimo į ES dieną.  

Priminsiu, kad Rytų partnerystės politikai pradžia buvo duota 2009 metais Prahoje, kur įvyko pirmasis ES ir Rytų partnerystės valstybių vadovų (aukščiausiojo lygio) susitikimas. Antrasis 2011 m. įvyko Lenkijos sostinėje Varšuvoje, o 2013 m. aukščiausiojo lygio susitikimas vyko Vilniuje. Prisiminkite tuometinio Ukrainos prezidento V. Janukovyčiaus Vilniuje duotą pažadą Vokietijos kanclerei A. Merkel ratifikuoti ES-Ukrainos asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimus; deja, negavęs Kremliaus pritarimo ir pabūgęs Rusijos nemalonės V. Janukovyčius pažado netesėjo… Įpykę ukrainiečiai šį V. Janukovyčiaus žingsnį priėmė kaip išdavystę ir jam to neatleido… Po to sekė Maidanas (prisiminkite Dangiškąją šimtinę), kiek vėliau – Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą, karas, besitęsiantis iki šiol.

Aš, kaip ir dešimtys mano kolegų iš Europos Parlamento, tuo lemtingu metu ne kartą vykome į Ukrainą, į Maidaną, kaip gyvi skydai vaikščiojome naktimis apie laužus, visais įmanomais būdais palaikėme ukrainiečius. Mūsų, gyvųjų skydų, reikėjo tam, kad priešas žinotų, jog pradėjus šaudyti į žmones aikštėje žus ne tik ukrainiečiai, bet ir vokiečiai, lenkai, lietuviai, ispanai, amerikiečiai, parlamentarai ir diplomatai…  

Pastarasis Rytų partnerystės aukščiausiojo lygio susitikimas įvyko 2015-aisiais Latvijos sostinėje Rygoje. Jo rezultatai vertinami ypatingai aukštai ne tik dėl Rygoje priimtų sprendimų, bet pirmiausia dėl to, ką po jo pavyko pasiekti per dvejus metus. Šiandien galime pasidžiaugti, kad Europos Sąjungą ir Gruziją, Ukrainą bei Moldovą sieja galiojantys Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimai, kad šių trijų valstybių piliečiai be vizų gali vykti į ES (Moldovos piliečiai – nuo 2014-ųjų, Ukrainos ir Gruzijos – nuo šių metų). ES finansinė parama šioms trims valstybėms partnerėms skaičiuojama milijardais eurų, o prieš keletą metų ES ir JAV suteikta parama karo niokojamai Ukrainai tiesiogine prasme išgelbėjo Ukrainą nuo bankroto.

Ar galima tikėtis ryžtingų ES veiksmų plėtojant Rytų partnerystę, žinant, jog ne visoms ES valstybėms ši partnerystė yra aktuali? Sakykime, pietinėms ES valstybėms aktualesnis yra bendradarbiavimas su Šiaurės Afrikos šalimis, o buvusios sovietinės respublikos, sakykim, Azerbaidžanas ar Gruzija, joms nekelia susidomėjimo.

LLA: Nesutinku su tokiu vertinimu ir tokiu požiūriu. Rytų partnerystės politikai dėmesio tikrai netrūksta. Kai šis klausimas yra ES darbotvarkėje (o ES darbotvarkėje jis yra nuolat!), kai jis svarstomas Europos Parlamente ar ES Taryboje, matytumėte, kiek aistrų, emocijų, stiprių pareiškimų galima išgirsti. Jokiu būdu negalėčiau pasakyti, kad svarstant ES santykius su Šiaurės Afrikos valstybėmis dėmesio ar emocijų būna daugiau – tikrai ne. Natūraliai savas regionas, artimiausia kaimynystė rūpi labiau, bet tai nereiškia, kad kiti regionai nerūpi. Ukraina yra per didelė, kad kam nors ji būtų nesvarbi. Keistai atrodytų, jei kam nors Europoje nerūpėtų Azerbaidžanas su savo gamtos turtais ir planais energetikos srityje. Nenuvertinkite Rytų partnerystės valstybių – jų svarba niekam Europos Sąjungoje abejonių nekelia.

Manau, kad Jūsų klausimas yra daugiau lietuviško požiūrio išraiška, kai rūpi tik tai, kas yra „už tvoros”, tik artimiausia kaimynystė, dar JAV. ES ir jos valstybės narės turi interesų visur, visame pasaulyje, visuose jo regionuose. Labai norėčiau, kad ir Lietuva taip matytų pasaulį ir atitinkamai elgtųsi. 

Kalbant apie Rytų partnerystę, negalima apeiti ir šalių partnerių vidaus ir užsienio politikos. Sakykime, sunku kalbėti apie demokratijos plėtrą Baltarusijoje ar Azerbaidžane. Ką ir kokiomis priemonėmis ES galėtų padaryti, kad bent jau priartinti šias, o ir kitas šalis prie ES priimtų normų?

LLA: Kaip žinia, Europos Sąjungos Rytų partnerystės politika apima šešias valstybes, tai – Armėnija, Azerbaidžanas, Baltarusija, Gruzija, Moldova ir Ukraina. Kiekvienas gali pasakyti: šios valstybės yra labai skirtingos, ar apskritai įmanoma jų visų atžvilgiu vykdyti vieną politiką, ar tai ne klaida?

Ne, ne klaida. Rytų partnerystės politika turi tikslus, kurių visose šiose valstybėse siekia Europos Sąjunga. O štai tų tikslų realizavimas kiekvienoje minėtoje šalyje priklauso nuo jos interesų, pasirengimo, politinės ir ekonominės situacijos bei kitų veiksnių. Taigi, tikslai tie patys, tačiau veiksmų planai, veikimo būdai – skirtingi.

Pažymėsiu ir tai, kad nuo Rytų partnerystės politikos vykdymo pradžios, 2009 metų, kiekviena iš minėtų valstybių partnerių realiais darbais ir pasiekimais pademonstravo, kokie yra jos realūs siekiai ES atžvilgiu. Tai koreguoja ir ES veiksmus kiekvienu konkrečiu atveju. Kitais žodžiais sakant, ES nebandė ir nebandys to paties modelio kostiumu aprengti visų šių valstybių. Kiekvienai jų kas dvejus metus pasiuvamas naujas kostiumas, atitinkantis jos pasiekimų lygį.

Tiesa, Europos Sąjungai vertybės, tokios kaip demokratija, pagarba žmogaus teisėms, įstatymo viršenybė yra labai svarbios. Mūsų partnerystės pagrindas – pagarba šioms vertybėms. Tačiau tango sušokti reikia dviejų. Todėl ir sakau, kad ES politika ir veiksmai kiekvienos valstybės atžvilgiu, kaip ir ES parama priklauso ir priklausys ir nuo mūsų partnerių elgesio.

Kita Rytų partnerystę sunkinanti problema yra Rusijos politika. Juk Kremlius laiko šias valstybes esančiomis savo įtakos sferoje ir į jų bendradarbiavimą su ES žiūri labai nepalankiai.

LLA: Europos Sąjungos Rytų partnerystės politika – viena tų, kurios labiausiai paliečia Rusijos interesus. Rusija mums prikišamai rodo, kad ji siekia naujos pasaulio tvarkos, kad toji, kuri susiformavo po Antrojo pasaulinio karo, tuo labiau – Europos Sąjungos ir NATO plėtra, jai yra nepriimtinos. 

Ukraina, Moldova, Gruzija akivaizdžiai sprūsta iš Rusijos įtakos sferos, ir stengiantis tai sustabdyti Kremliui visos priemonės yra tinkamos, įskaitant karinę agresiją, minėtų valstybių teritorinio vientisumo pažeidimą, terorizmą, tiesiog karą. Prieš devynerius metus užpulta Gruzija, nuo jos atplėštos Pietų Osetija ir Abchazija, kurios ir šiuo metu yra kontroliuojamos Kremliaus marionečių, saugomų Rusijos karinių pajėgų. Prieš trejus metus Rusija užpuolė Ukrainą, agresijos pasekmes visi žinome: aneksuotas Krymas, Rytų Ukrainą kontroliuoja Rusijos kariškių prižiūrimi ir Rusijos valdomi plėšikai, išmontuojantys fabrikus bei gamyklas ir viską gabenantys į Rusiją. Dešimtys tūkstančių žuvusių Ukrainos piliečių, 1.5 milijono pabėgėlių, milžiniškas smūgis suduotas Ukrainos ekonomikai. Ekspertų teigimu, nuo karo pradžios Ukrainą paliko penki milijonai žmonių, daugelis jų dirba ir gyvena ES valstybėse. Moldova, pasirinkusi eurointegracijos kelią, jau kelis dešimtmečius gyvena su skauduliu, įšaldytu konfliktu. Tai atplėšta Padnestrė, kurią kontroliuoja Kremliaus statytiniai, už virvučių tampomi prezidentai” ir premjerai”, o sienas saugo Rusijos „taikdariai”.

Europos Sąjunga niekada nepripažino ir nepripažins Rusijai teisės spręsti, kokiu keliu žengti Ukrainai, Gruzijai, Moldovai, Azerbaidžanui, Armėnijai ar Baltarusijai, kaip tvarkytis savo valstybėje. Tokie sprendimai – šių valstybių piliečių reikalas. Piliečiai yra tie, kurie priima sprendimus dėl savo šalies ateities. Ant tokių pamatų ES buvo pastatyta, tokiais principais vadovaujantis ji buvo kuriama ir plečiama, tokiais principais vadovaujantis ir Lietuva tapo ES nare.  

Rusija rengia labai stambaus masto karinius mokymus Baltarusijoje, pavadintus „Zapad". Ar nesibaiminate, kad „Zapad" gali virsti agresijos prieš Baltijos šalis lauku? Ar ES suvokia „Zapad" kaip grėsmę visai Europos Sąjungai?

LLA: Žinoma, kad nesuvokia! Jei net Lietuvoje didesnė visuomenės dalis tos grėsmės neįžvelgia, kodėl reikėtų tikėtis, kad visa ES žino apie Rusijos rengiamas karines pratybas Baltarusijoje kodiniu pavadinimu „Zapad" ar dar daugiau – įžvelgia jų grėsmę visai ES?! Žinoma, kad taip nėra. Tačiau atitinkamos ES institucijos, tarnybos, pagaliau NATO viską labai gerai žino ir supranta. Užsienio valstybių karinis kontingentas, kuris dabar yra Lietuvoje, mūsuose esanti jų karinė technika – visi šie faktai kalba patys už save. Noriu aiškiai pasakyti: grėsmė yra matoma ir suvokta, Šiaurės Atlanto aljanso veiksmai – vykdomos Rusijos atgrasymo politikos dalis.

Apskritai kalbant, reikėtų rūpintis ne tik ir ne tiek dėl vienų ar kitų Rusijos karinių pratybų mūsų pašonėje, net jei jos yra ypatingai didelio, iki šiol mūsų regione neregėto, masto. Daug svarbiau visai Europos Sąjungai perprasti Rusijos vykdomą politiką, suvokti Rusiją kaip grėsmę ir vykdyti ilgalaikę, nuoseklią, efektyvią saugumo ir gynybos politiką. Jos sudėtinės dalys – ir Rusijos atgrasymo politika, ir kova su terorizmu, ir ES išorės sienų apsauga.

Negalime negirdėti ES piliečių balso, kurie pastarųjų kelerių metų apklausose saugumą įvardija kaip prioritetą Nr. 1. O Lietuvos saugumas ir gynyba – sudėtinė ES saugumo ir gynybos politikos, visos ES saugumo dalis.

Dėkojame už pokalbį ir linkime sėkmės darbuojantis Europos Parlamente.

Europos liaudies partija