Popiežius Pranciškus paragino jį Romoje aplankiusius katalikus politikus nepaliauti vadovautis Bažnyčios moraliniu ir socialiniu mokymu, siekiant sukurti humaniškesnę ir teisingesnę visuomenę. Tokius linkėjimus jis išsakė „Tarptautinio katalikų įstatymų leidėjų tinklo“ nariams, kurių gretose buvo ir Lietuvos Respublikos Seimo narys Mantas Adomėnas. 

„Tarptautinis katalikų įstatymų leidėjų tinklas“ buvo sukurtas 2010 metais dr. Christiano Altingo von Geusau iš Nyderlandų ir globojant Austrijos sostinės Vienos arkivyskupui kardinolui Christophui Schönbornui bei britų parlamentarui lordui Davidui Altonui. Tinklo nariai kartą per metus rugpjūčio pabaigoje susirenka netoli Romos tam, kad apsvarstytų opiausius politinius klausimus ir krikščionišką atsaką jiems. Keturias dienas trunkantis renginys, į kurį susiburia maždaug 120 įstatymų leidėjų iš viso pasaulio, vyksta pagal vadinamąsias „Chatham House“ taisykles, o tai reiškia, kad į diskusijas nėra įleidžiami žurnalistai, neskelbiami jokie pranešimai spaudai ar pasakytos kalbos.

Apie katalikų politikų susitikimą „Bernardinai.lt“ kalbėjosi su jame dalyvavusiu Seimo nariu Mantu Adomėnu.

Pradžioje papasakokite apie patį tinklą – kas ir kodėl jį subūrė?

2010 metais mane labai nustebino į biurą Senamiestyje gautas laiškas, pasirašytas kardinolo C. Schönborno ir lordo D. Altono. Jame buvo rašoma apie kuriamą „Katalikų įstatymų leidėjų tinklą“. Buvau pakviestas į pirmąjį tinklo susitikimą, kurio metu buvo numatytas ir susitikimas su pačiu Šventuoju Tėvu.

Tada nuvykau į Fraskatį, kur netoliese, per ežerą, nuo popiežiaus vasaros rezidencijos Kastel Gandolfe vyko pirmasis susibūrimas. Tai buvo gana nedidelė, galbūt penkiasdešimties atrinktų politikų grupelė. Man buvo keista, kad toks tinklas neegzistavo iki tol. Bet buvo suprasta, jog dera burtis tiek dėl bendros maldos, tiek dėl pasidalinimo savąja patirtimi, įžvalgomis, iššūkiais, su kuriais katalikai politikai susiduria savo darbe. Taip pat buvo kalbama apie bendrų veiksmų derinimą, viziją. Iš tiesų tas pirmasis susitikimas buvo nepaprastai jaukus, net buvo juntama katakombų dvasia. Paskui per septynerius metus tinklas augo, ir dabar jis aprėpia apie 170 narių iš viso pasaulio. Pirmajame susitikime nebuvo Afrikos, Artimųjų Rytų atstovų. Dabar jau yra atstovaujami visų žemynų katalikai politikai. Tiesa, vis dar ieškome išėjimo į kai kurias valstybes.

Tinklo susitikimai jau tapo savotiška tradicija, kuri yra labai svarbi. Į susitikimus atvyksta ir Amerikos Kongreso nariai, ir Afrikos parlamentarai, ir Lotynų Amerikos senatoriai.

Koks susitikimo formatas ir kokią tematiką nagrinėjate?

Susitikimas tęsiasi tris dienas. Iš pradžių laikas skiriamas maldai ir labai aukštos kokybės seminarams, pristatantiems naujausias idėjas, iššūkius įvairiose katalikui svarbiausiose srityse nuo švietimo, ekonomikos iki gyvybės apsaugos, religijos laisvės, analizes skirtingais pjūviais. Po viso to vykstame į audienciją pas Šventąjį Tėvą. Benedikto XVI laikais ji vykdavo Kastel Gandolfe, o popiežiumi tapus Pranciškui – Romoje.

Šių metų tematikoje ypatingas dėmesys buvo skiriamas religijos laisvės ir gyvybės apsaugos klausimams. Tiesa, tai nebuvo vienintelės temos, kalbėta ir apie vakariečių krikščionių politikų uždavinius naujoje pasaulio tvarkoje, kaip reaguoti į policentrinį pasaulį. Taip pat kalbėta apie pagalbos programas Afrikos valstybėms ir kaip jas transformuoti, kad galiausiai padėtume šioms šalims išsiveržti iš skurdo. Tematika yra labai plati, ir ji kiekvienais metais kinta, tačiau dėmesio epicentre visada lieka pagrindiniai klausimai.

Šiemet, kalbant apie persekiojamus krikščionis, sulaukėme ypatingų svečių – Pakistano arkivyskupo, kuris kalbėjo apie religinių mažumų persekiojimą Pakistane, ir Egipto koptų stačiatikių arkivyskupas iš Aleksandrijos. Jis kalbėjo apie Egiptą, kur krikščionys ilgą laiką buvo gerbiama ir saugoma mažuma, o dabar tapo persekiojimų aukomis. Šių žmonių, kurie kasdien susiduria su persekiojimais, liudijimas yra jaudinantis. Visa tai leidžia mums patiems geriau pažinti situaciją vadovaujantis tiesioginiu liudijimu, o ne žiniasklaida, ir mobilizuotis veiksmui.

Jūs esate supažindinami su problemomis, pavyzdžiui, krikščionių persekiojimais. Į kokius konkrečius veiksmus galiausiai materializuojasi visas tas situacijos pažinimas, kai po kelių dienų išsiskirstote ir kiekvienas grįžtate į savo šalį?

Iš tiesų apie tai daug kalbame ir patys. Reikia tam tikros brandos tam, kad po pasidalijimo savo perspektyvomis, po to, kai pasisemiame naujų idėjų, sustipriname vienas kitą maldoje, grįžę į savo darbovietes imtume vykdyti bendras iniciatyvas. Prieš porą metų prasidėjo tokia veikla, į kurią įsitraukė visi tinklo nariai. Buvo parengtas rezoliucijos projektas dėl krikščionių ir kitų religinių mažumų, jazidų, genocido Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje. Priimti tokią rezoliuciją prašė pats Šventasis Tėvas. Lietuvos Seimas buvo pirmasis parlamentas Europoje, priėmęs tokią rezoliuciją. Po to jau ėjo ir JAV, ir Europos Parlamento rezoliucijos, jos buvo registruojamos ir Ispanijoje bei Vokietijoje. Svarbiausia kulminacija buvo JAV rezoliucija, kuri iš tiesų pakeitė ir pačią politiką net ir esant tokiai tikrai neprokriščioniškai Obamos administracijai. Tos rezoliucijos teikėjai patys pasakoja, kad savo teikime kaip precedentus jie nurodė ir Lietuvą, ir Argentiną, ir kitas šalis, kurios jau buvo priėmusios rezoliuciją.

Šiemet gimsta nauja idėja, kad reikalinga tarptautinė ar bent jau europinė konvencija dėl religijos laisvės. Tai yra labai sunkus ir opus klausimas. Mes įvairiose srityse regime religijos laisvės užgniaužimą – nuo gydytojų, kuriems daugybėje Europos šalių neleidžiama praktikuoti remiantis savo įsitikinimais, iki religinių simbolių draudimo. Tačiau, kita vertus, svarbu apibrėžti teisę į religijos laisvę taip, kad tai netaptų pagrindu prisidengti religija sakant, jog mano religija man liepia persekioti kitus, įsako nežmoniškai su kitais elgtis. Tai yra subtilus darbas, kuriam reikia daug protų ir sutelktinių įžvalgų. Tad tinklas, kuris jungia ir pasaulinio lygio ekspertus, ir politikus, gali tapti tuo židiniu, kuriame ir bus parengtas pirminis projektas. Paskui jau būtų galima eiti į platesnius vandenis diskusijai.

Vienas mūsų klubo steigėjų lordas D. Altonas yra pagarsėjęs tuo, kad pats vyksta į pačias karščiausias pasaulio vietas, kuriose krikščionys ar net tie patys ateistai, kurie už savo įsitikinimų reiškimą Egipte ar Pakistane gali būti nubausti mirties bausme, patiria persekiojimus. Jis mėgina juos ginti, atkreipti pasaulio dėmesį į šių žmonių likimą. Šiemet mes iškėlėme mintį, kad ir daugiau įvairių valstybių politikų parlamentarų galėtų įsitraukti į šią veiklą. Tikime, kad taip veiksmingiau galėtume atkreipti pasaulio dėmesį į šiuos klausimus – nuo įkalintų krikščionių Kinijoje, Šiaurės Korėjos situacijos iki dalykų, kurie vyksta Sudane, Egipte, tame pačiame Pakistane. Labai svarbu kelti tas problemas į viešumą, nes, mano giliu įsitikinimu, ten, kur baigiasi tikėjimo laisvė, baigiasi laisvė apskritai. Mūsų valstybė, prie kurios ištakų, prie disidentinio judėjimo, vėliau pagimdžiusio Sąjūdį, prisidėjo žmonės, pirmiausia gynę tikėjimo, sąžinės laisvę, tą puikiai supranta. Religijos laisvės nykimas turi labai skaudžias pasekmes visai visuomenei.

Užsiminėte, kad buvo svarstomi ir klausimai apie gyvybės apsaugą. Bažnyčia čia turi labai aiškią poziciją, ir popiežius dažnai primena, kad būtina saugoti gyvybę nuo pat jos užsimezgimo iki natūralios mirties. Viešoje erdvėje kartais prabylama apie abortų draudimą kaip efektyviausią gyvybės apsaugos priemonę. Kiti tuo tarpu atsako, kad tai supaprastintas suvokimas, kuris tik problemą perkeltų į šešėlį. Kas buvo kalbama šiuo klausimu? Kokiomis idėjomis dalinosi kolegos iš kitų valstybių?

Susitikime dalyvavo parlamentarai su įvairiausia patirtimi – nuo JAV kultūrinių karų veteranų iki politikų, iš tokių šalių kaip Airija, kur neseniai buvo pralaimėtas referendumas dėl homoseksualių asmenų santuokų ir kur tikėtina bus referendumas dėl gyvybės apsaugos, kuris įrašytas Konstitucijoje. Iš tiesų bręsta konsensusas, kad mechaniškas gynimas, jei jis nekeičia pačios visuomenės kultūros, tampa tik paprasčiausiu draudimu, nukreipiančiu abortų srautą kitur arba tiesiog išlaukiančiu palankaus politinio momento pokyčiams. Esminis klausimas yra, kaip šiandien gyvybės kultūrą ir pagarbą gyvybei padaryti šiuolaikinės visuomenės dalimi. Tai yra svarbiausias uždavinys, apie kurį diskutuojame. Jokios panacėjos nėra. Negalime kažko mechaniškai išsitraukti iš kitos šalies patirties ir sakyti, kad galime viską labai lengvai išspręsti. Tai yra sunkus darbas, nes jo esmė – nuostatų visuomenėje formavimas. Į šį darbą privalo įsitraukti visa visuomenė, ne tik politikai, kuriems svarbi ta tema. Tie patys politikai pirmiausia turėtų būti meilės žmogui pavyzdžiu, o ne tik draudikai ir rėksniai. Jie turėtų padėti platesniems visuomenės sluoksniams iš tiesų suvokti žmogaus gyvybės ir orumo vertę. Tai sunkus uždavinys, nes aprėkti oponentą visada lengviau, nei parodyti, kodėl svarbu ginti kiekvieną gyvybę.

Kaip apie vieną priemonių galima kalbėti apie ulragarso aparatus, kurie leidžia būsimai mamai pamatyti savo kūdikio širdies plakimą. Tokia akistata keičia santykį. Tačiau tai tik viena iš priemonių.