pexels.com nuotrauka

Prieš kelerius metus auklėtiniai Paskutinio skambučio šventės proga  prie daugiaaukščio, kuriame gyvenu, pasodino ąžuoliuką ir įpareigojo mane juo rūpintis.

Tos vasaros vienas esminių užsiėmimų – laistyti medelį Utenėlės, tekančios čia pat, vandeniu. Vėliau bičiuliai vis patardavo, kaip turiu jį prižiūrėti. Tai buvo mano paskutinis pavasaris mokykloje, tad galbūt vien dėl to taip svarbu, kad ąžuoliukas taptų ąžuolu.

Kodėl apie tai kalbu? Mat jis vis primena mano buvusias, esamas refleksijas apie mokyklą, skatina apie ją galvoti nors ir iš toliau.

Esu įsitikinęs: apie Lietuvos mokinius, jų tėvus, mokytojus pernelyg mažai kalbama bei rašoma. Įvairiomis progomis greitomis pamėginama užpildyti spragas, vėliau – tyla. Kodėl taip yra, aš nežinau. Ar kad daug žmonių, kuriems ši gyvenimo sritis neatrodo patraukli, tad ir neverta atidesnio dėmesio? Pamėginkime prisiminti knygas, kuriose rašoma apie mokyklą. Kiek suskaičiavome?

Regis, derėtų įvairia forma ateities dvasiniame archyve išsaugoti buvimo mokykloje akimirkas, dienas – iš viso to kada nors (tarkim, po kelių šimtų metų) bus mėginama mus charakterizuoti. Juk mokykla apima beveik visas mūsų būties sritis, tik svarbu įdėmiai stebėti, pamatyti, užfiksuoti. Įsivaizduoju mokytojų pasakojimus ne tik apie save, bet ir apie mokinius, mokinių (esamų, buvusių) – apie savo jauseną, mokytojus. Įsivaizduoju tėvų kalbėjimą apie tai, kaip jų sūnus / dukra mokykloje tobulėjo. Dabar dar štai ką galvoju: galbūt tokie straipsniai nepasirodo ir dėl anoniminių internetinių komentarų, kurie gali būti ir pikti, ir vulgarūs.

Prisimenu, kažkada buvome pakviesti į prezidentūrą. Kas labiausiai įsiminė? Kad mūsų Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, įėjusi į salę su gėlėmis, pirmiausia pasveikino savo mokytoją – ši akimirka buvo labai graži. Mėginu prisiminti, kurie mūsų politikai, apskritai žinomi žmonės kalbėdami, rašydami remiasi ir savo buvusių mokytojų mintimis. Išvada, regis, visiems aiški. Ar noriu apie pedagogo profesiją kalbėti kaip apie išskirtinę? Visai ne, tačiau apibūdindami kitus ir šiuo aspektu (požiūriu į mokyklą, į buvusius mokytojus) daug ką suprastume.

Vaikų, paauglių ugdymo planeta per menkai remiasi meno kūriniais. Kaip atrodo, ar rimtuose pedagogų posėdžiuose cituojami, tarkim, Viljamas Šekspyras, Fiodoras Dostojevskis ar Kristijonas Donelaitis? Šis retorinis klausimas nėra atsitiktinis, nors atsakymas iškart aiškus: arba visai necituojami, arba tai daroma labai labai retai. Kodėl? Ar tokiu būdu parodoma, kad galima ugdyti žmogų be grožinės literatūros, kad grožinis tekstas mums nepasakoja apie subtiliausius asmens patyrimus, tad ir nepadeda mėginant įminti poelgių mįsles? Įsivaizduokime: posėdyje kalbama apie tai, kas konkrečioje mokykloje vyksta čia dabar: pateikiama įvairių lentelių, statistinių duomenų. O kaip visa tai pamatyti amžinybės žvilgsniu? Kaip tai vaizduotų menininkai savo kūriniuose? Ir ne vien tai įdomu, aišku. Grožinė literatūra suteiktų galimybę aktyviai dalyvauti vaizduojamose situacijose: įsivaizduoti save, savo artimus žmones, įsivaizduoti įvykio (pokalbio) tęsinį.

Mes prigalvojame įvairių uždavinių, tikslų konkretiems mokslo metams, konkrečioms pamokoms. Tai gerai, bet juk jie nebūtinai turėtų būti susiję tik su aktualijomis. Yra pamatinių vertybių, prie kurių nuolat glaudžiamės, kurias nuolat puoselėjame: meilė savo kraštui, šalia esantiems, noras tobulėti, kad kitiems nuo to būtų saugiau, kad kiti jaustųsi smagiau. Tai labai daug, tai per daug abstraktu ir neatspindi konkrečios bendruomenės išorinių bei dvasinių judesių?

Anksčiau manydavau, o ir dabar manau, kad vertinant mokyklą trukdo stereotipai, mėginimas rimčiau nepagalvojus daryti išvadas (dažniau negatyvias) apie bendravimo dėsningumus, niuansus. Juk įmanoma, išgirdus vieno žmogaus abejotiną informaciją, taip pakomentuoti, kad ne vieno žingsniai sulėtės. Geranoriškas situacijos įvertinimas – regis, kas gali būti paprasčiau, tačiau neretai paslystame. Mano tiesa svarbesnė, mano vaikas teisesnis – tokios galimos tezių nuotrupos jau šiek tiek praveria vartus į nesusipratimų užuomazgas. Štai kas yra: rašome, kalbame apie visuomenės teigiamybes ar ydas, o atsigręžę į mokyklą imame tai ir užmirštame. Jeigu mokiniai pasielgia nedorai, tai mokykla kalta – ar dar negirdime tokių skubotų tvirtinimų? O jeigu išgirstame, tai kaip reaguoja ne mokytojai? Juk jeigu patikėsime, kad pirkėjas visados teisus, bus liūdnoka.

Man vis atrodydavo ir dabar atrodo, kad reikėtų rimčiau analizuoti mokyklų vadovų žingsnius. Juk turbūt būna taip, kad kai kurie savo mokyklose pasijunta karaliais. Gal žodį „karaliais“ ne visai tinkamai pavartojau, bet norėjau pasakyti, jog kai kuriems gali pasirodyti ir, ko gero, atrodo, jog jie yra pirmi asmenys, jog apie viską geriausiai išmano, jog gali net pasišaipyti iš mokytojų – šie tylės, kadangi nedarbas, atlyginimų dydis nutildo norą maištauti, siekti teisybės. Esu girdėjęs direktorių, jų pavaduotojų balsus: mokytojai inovatyviau dirbti nenori, ką čia su tokiais padarysi. Bet... ar toks kaltų ieškojimas nėra bėgimas nuo savo atsakomybės, nuo savo menkokų kompetencijų? Suprantu: vadovams nėra lengva (o kodėl turėtų būti lengva?), tačiau siekimas kuo ramesnės darbo aplinkos, harmoningesnių tarpusavio santykių tik pagirtinas.

Skaudu, kad mūsų visuomenė pasiduoda reklaminių šūkių, skatinančių kuo intensyviau pirkti daiktus, įtakai. Skaudu, jog imame ir užmirštame dvasinių dovanų prasmę, grožį. Mokytojui, draugui, šeimos nariui įteiktas akmenukas, rankdarbis, piešinys turėtų būti svarbiau už parduotuvėje ar turguje nupirktą prekę. Neatmestina ir statistika, jog daug žmonių gyvena labai kukliai, tad mėtytis pinigais negali. (Man visada nesmagu, kad įvairūs pratybų sąsiuviniai yra per brangūs...) Taip, taip – jau girdžiu ironiškas pastabas, jog mano rašymas apie dvasines vertybes gali būti interpretuojamas kaip atgyvena, kaip beviltiškas, naivus idealizmo siekimas. Bet... jei mokyklose bus tai propaguojama, jeigu tėvų bus to (vengti pirktinių dovanų) prašoma, situacija bent truputį keisis.

Utenėlė saugo, globoja man patikėtą ąžuoliuką. Aš, kaip lituanistas, dažnokai pamąstau ir apie Justino Marcinkevičiaus dramą „Mažvydas“. Vienas iš epizodų – ąžuoliuko sodinimas. Kaip norėta, kaip norėta, kad jis prigytų... Šis kūrinys analizuojamas su abiturientais. Yra proga – jau iš esmės atsisveikinant – mąstyti apie tautos šaknis, apie altruistinį požiūrį. Ar savo auklėtinių ąžuoliuko istoriją gretinu su Justino Marcinkevičiaus kūrinio vaizdais? Ko gero, taip. Kita vertus, manau, kad šis medelis gali būti ir simboliu, ir metafora kalbant apie mūsų gyvenimo spalvas.

Ar žiūrėdamas į ąžuoliuką galvoju tik apie probleminius dalykus? Anaiptol – mokykla yra verta poetizavimo, nes čia įvyksta daug labai labai gražių kasdienybės epizodų ir švenčių.