Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Vasarai besibaigiant vieną vakarą deginau paauglystėje taip mėgtas iškarpas apie įvairias kino žvaigždes ir filmus. Mano hobis prasidėjo nuo vienos mėgstamiausios aktorės – Julijos Roberts. Kruopščiai rinkdavau visas nors ir mažiausias jos nuotraukytes iš žurnalų ar laikraščių ir klijuodavau į segtuvus. Vėliau mano interesų laukas prasiplėtė tiek, kad rinkau viską, ką išspausdindavo „TV antena“ apie tuometines Holivudo garsenybes. Tų segtuvų radosi nebe vienas ir nebe du. Dar reikėtų pridėti ir visą muzikinio pasaulio žvaigždyną. Trumpai tariant, buvau truputį pamišusi dėl garsenybių gyvenimo.

Bet kodėl visą tai sunaikinau? Labai paprastas atsakymas. Keičiasi gyvenamoji vieta, reikia atsisakyti nebereikalingų daiktų, bėga laikas, interesai keičiasi, o juoba visa tai, ką sukaupiau, jau seniausiai laisvai galiu rasti internete. Kam užgriozdinti namus nereikalingais daiktais? Juk apima palengvėjimo ir gaivumo jausmas, kai ištuštini spintų lentynas.

Tad be jokių sentimentų tą vakarą mečiau visas iškarpas į laužą. Prie kai kurių stabtelėjau, dar kartą pažiūrėjau į gražias aktorių sukneles ir viską atidaviau ugniai. Tačiau vienas lapas itin patraukė dėmesį. Jame buvo fotoreportažas iš „Oskarų“ teikimo. Akis užkliuvo už Julianos Moor nuotraukos, kurios paantraštė skelbė, jog aktorė, vilkinti kažkokio dizainerio suknele, džiaugiasi, nors dar negavo „Oskaro“. Man kilo klausimas: „Tai gavo ji apdovanojimą ar ne?“ Atvertusi kitą lapo pusę iš karto gavau atsakymą, pamačiusi spaudžiančią rankoje statulėlę minėtą aktorę, apsuptą kitų geriausių tų metų aktorių. Pasirodo, aukščiausiu Amerikos kino apdovanojimu buvo įvertintas aktorės vaidmuo filme „Still Alice“ arba lietuviškai – „Vis dar Elis“. Man tapo smalsu, kas ten tokio, ką reikėjo taip įvertinti. Tad sėdau žiūrėti filmo.

Tai pasakojimas apie labai garsią lingvistikos profesorę, kuri dėsto Kolumbijos universitete ir būdama tik penkiasdešimties metų suserga Alzhaimerio liga. Filme iki ašarų įtikinamai atskleidžiama, kaip nyksta moters atmintis, prisiminimai, kokius asmeninius iššūkius jai tenka patirti, kaip ligą ir jos pasekmes priima šeimos nariai ir aplinkiniai. Filmo pradžioje matome savimi pasitikinčią, inteligentišką, stiprią moterį, kuriai akademinė veikla yra visas jos gyvenimas. Bet svarbiausia, kad ši charakteristika yra pagrįsta. Elis Houland garsi pasaulyje savo parašytomis knygomis, kurios daro įtaką visam lingvistikos mokslui (aktorė puikiai perteikia akademikės manieras, tačiau be joms būdingos arogancijos ar pasipūtimo), ji kviečiama skaityti paskaitas į kitus šalies universitetus. Julianos Moor herojė pasižymi stiprybe, tačiau ne valdingumu, nors tuo gal ir galėtume ją apkaltinti, kai Elis bando įkalbėti savo jaunėlę dukterį Lidiją (akt. Kristen Stewart) atsisakyti svajonės tapti aktore ir siekti „rimtos“ bei ateitį užtikrinančios profesijos. Moters stiprybė atsiskleidžia per tai, ką ji puikiai išmano, jos išvaizda, dienotvarkė nepriekaištinga. Jolianos Moor sukurta Elis man pasirodė labai priimtina. Tikriausiai dėl to, kad labai žmogiška. Kiek daug nevilties ir išgąsčio Elis vaide, kai ji verkia savo vyro glėbyje...

Praradimo menininkė – taip save įvardina Moor herojė. Deja, ji negali to pasirinkti. Tokį kelią už ją pasirinko liga. Ji priversta „įvaldyti praradimo meną“. Atminties tema labai paradoksaliai užaštrinta šiame filme. Juk kas gali būti baisiau akademikui, kuris vieną dieną ima ir sužino, kad visas jo daugelio metų darbas ir netgi gyvenimas išsitrins. Filmo herojė sako, jog tai pragaras.

Neklausiu apie Alzhaimerio ligos tragiškumą. Klausiu savęs apie savo atmintį. Apie savo prisiminimus. Yra dalykų, kurių nenoriu prisiminti, bet jie yra. Yra prisiminimų, kurie mane be galo liūdina iki šiol, bet yra ir tokių, kuriuos prisiminus jaučiuosi laiminga. Suvokiu, kad savo praeities negaliu kontroliuoti. Galiu bandyti pakeisti save po tam tikrų įvykių. Naudotis įgyta patirtimi. Galiu nusileisti į savo atminties kambarius ir ten pabūti. Kartais ten leisti paviešėti vienam ar kitam artimam žmogui. Tačiau negaliu prisiminti to, ko negaliu prisiminti, ir negaliu pamiršti to, ko negaliu pamiršti, o kartais gal tiesiog nenoriu.

Gera suvokti, jog nesu daiktų vergė. Suprasti, kad, atsisakydama kažko materialaus (šiuo atveju tiek metų kauptų ir saugotų iškarpų), įgaunu kai ką nesunaikinamo. Atsiminimą, kuris formuoja mane, kuris tampa manimi. Aš tampu savimi. Ir netgi dar daugiau. Kuriu kažką nauja, ką galbūt kada nors norėsis atsispausdinti ir sudėti į segtuvus, tačiau nesinorės sudeginti. Kažką, kas (ne) apie mane.