Frank Mckenna nuotrauka. Unsplash.com

Kartais taip neprotinga liūdėti, o vis dėlto liūdna, arba nėra aiškios priežasties džiaugsmui, tačiau ima ir koks nedidelis dalykas pakelia ūpą. Kokio darbo imamės su džiaugsmu arba nenoromis? Bendravimas su vienais žmonėmis gaivina, jų ilgimės, su kitais išsunkia. Kad ir kaip to norėtume, ne visuomet pavyksta racionaliai ir protingai jausti. Protas ir jausmai gali padėti vienas kitam, o gali ir trukdyti, jei prioritetą suteiksime vienam arba kitam, pamirštant, kad esame ne tik protaujantys, bet ir jaučiantys, nesistengiant išmokti jausmų kalbos.

„Nebijok”, „neliūdėk”, „gyvenk toliau”, „mąstyk pozityviai”, „būk stiprus”, „per daug nesidžiauk, nes rytoj verksi”, ir dar daug panašių pasakymų esame girdėję ne kartą. Kaip jaučiatės tai išgirdę? Ar norisi toliau pasakoti savo išgyvenimus, rūpimus įvykius, toliau megzti pokalbį? Dažnai panašūs pasakymai kelia susierzinimą, bejėgiškumą, jausmą, kad esi nesuprastas. Ypač tai sunku girdėti atsitikus reikšmingam, svarbiam gyvenimo įvykiui, patyrus vienokią ar kitokią netektį, išsiskyrimą, darbo ar turto praradimą. Aplinkiniai, norėdami mus padrąsinti ir sustiprinti, duoda patarimus, ieško sprendimų, stengiasi įkvėpti mums įvairiausių pozityvių emocijų. Negatyvios, sunkios emocijos ir jausmai nėra priimtini mūsų šiuolaikiniame pasaulyje. Tačiau ar galima įsakyti sau jausti ar nejausti tam tikro jausmo? Ar galime išgalvoti džiaugsmą? Ar galime kam kitam atiduoti savo sielvartą?

Gera, kai jausmai yra pozityvūs. Jie atneša lengvumo, noro dalintis, mėgautis gyvenimu. Yra nuostabu įsimylėti, maloniai nustebti, susižavėti viena ar kita asmenybe, idėja, kūriniu. Šių jausmų negalime sukontroliuoti, kaip negalime sukontroliuoti ir taip vadinamų negatyviųjų, kadangi jausmai kyla žmogaus viduje, kaip tikrovė, pasakanti žmogui apie jį patį kai ką svarbaus. Ką mes galime padaryti — tai išjausti viską, kas kyla viduje ir, pasitelkus išmintį, stengtis suprasti, ką tai kalba mums ir kaip tai išreikšti.

Austrų egzistencinės psichoanalizės prof. Alfried Längle jausmus apibrėžia kaip gyvybiškai svarbius, sujungiančius mus su savo gyvenimu, turinčius egzistencinį svorį. Jausmai tokie svarbūs kaip kūnas, svarbūs mūsų buvimui pasaulyje. Kaip skeletui reikalingas organizmas (raumenys, vidaus organai ir t.t.), kuriuo teka gyvybė, taip protui reikalingi jausmai. Jei yra jausmai, reiškia, yra gyvenimas. Dėka jausmų mes save realizuojame kaip gyvi, o iš buvimo gyvam jausmai ir kyla.

Bandydami slopinti jausmus, tiek pozityvius, tiek negatyvius, mes atsisakome gyvenimo. Atkreiptinas dėmesys, kad slopinant sunkius jausmus, greta jų gramzdiname ir tikrą džiaugsmą, laimės pojūtį. Tačiau būtent sunkiuosius mes ir esame linkę užmiršti, „užkasti”, apkaišyti sėkmės įvaizdžiu, intensyviu darbu, įvairia (atrodytų, gal net prasminga) veikla, skubėjimu, o gal net malda ar meditacija, naudojant juos kaip būdą pabėgti nuo tikrovės, o ne susitikti su ja. Labai dažnai tenka išgirsti, kad žmonės imasi daugybės darbų, veiklų, kad tik kažkuo užimtų savo mintis, pabėgtų, išvengtų tikėtinai aštraus skausmo.

Tačiau jei išdrįstume paklausti savęs, ką iš tikro jaučiu, ką tas jausmas man pasakoja apie mane, galbūt atrastume mums reikšmingą atsakymą! Liūdesys gali kalbėti apie tai, kad netekome kažko svarbaus ar neįgyvendinome mums svarbios veiklos ir t.t. Pyktis gali rodyti, kad kažkas peržengė mūsų leistinas ribas, įžeidė, įskaudino.

Kritinio gyvenimo įvykio akivaizdoje kyla daugybė jausmų vienu metu, kuriuos sunku apjungti ir kontroliuoti, jie mums kalba daugybę dalykų. Geriausias būdas su jais sutarti yra ne pabėgimas į įvairias veiklas ar net priklausomybes, bet išraiška. Išreikšti jausmus galime per fizinę veiklą, kūrybą, bei, žinoma, kalbant apie juos su kitais. Svarbu nepamiršti, kad jausmai parodo tai, kas mums svarbu. Iškylantys sudėtingo gyvenimo įvykio fone jie gali rodyti, kad vienas ar kitas dalykas, žmogus, svajonė mums buvo svarbūs, kad mylėjome, vertinome, buvome artimi, kad labai daug vietos žmogus, veikla ar dalykas užėmė mūsų gyvenime.

Leisdami visiems jausmams būti, pripažindami jų svarbą ir reikšmę mums, mūsų gyvenimui, klausydamiesi jų nešamos žinios, esame gyvi, gyvybingi (net ir giliai liūdėdami). Pasitelkiant protą galime suprasti jų nešamą žinią, tinkamai išreikšti ir tokiu būdu būti pilnaverčiais, vienovėje su savimi, savo gyvenimu. Norisi tik palinkėti — kuo didžiausios drąsos.