Širšuonų namas Henriko kamaraitėje (2017 m.). Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotr.

Rugpjūčio 4-oji

Sinoptikai kasdien žada lietų, bet nelyja. Prieš porą dienų turėjo būti smarkios liūtys ir audra visoje Lietuvoje, tačiau Liškiavos padangė tik truputį patamsėjo, tiktai keli dideli lašai nukrito, o visas žadėtas baisumas užgriuvo kaimynus baltarusius.

Pievose ir pamiškėse žiedų dar daug, bet bitininkai tvirtina, kad užsitęsusi sausra bitėms yra negerai. Net žydintys grikiai per sausrą nektaro išskiria mažai. Šių metų antroji vasaros pusė tikrai yra truputį keista: Nemune vandens daug, nenuseko nei ežerai, nei upeliai, o smėlio dirvožemiai perdžiūvę, grybai miške irgi apdžiūvę, net lazdynų pavėsiuose traška sausa miško paklotė.

Laukiniai augalai, laukinės bitės, vapsvos, kamanės, visokie sfeksai, amofilos ir smiltvapsvės, žinoma, sausros nejaučia. Vakar ilgai stebėjau urvelius smėlio šlaite prie driežariumo, gyvenimas ten lyg didmiestyje, ir visi tie plėviasparniai bei tiesiasparniai vienas kitam nė kiek netrukdo, visi savo urvelius atsimena ir taikiai sugyvena. Panašią idiliją dabar galima stebėti ir prie Bitinų Balų – kiek daug ten visokiausių žirgelių, plūdvorių, čiuožikų ir sukučių, o krante arba ant didelio šluotelinių viksvų kupsto stypso pilkasis garnys ir laukia, kol atplauks jam didelė žuvis.

Pjaunu Aušrinės viensėdžio kieme žydinčius raudonėlius ir ką tik pražydusias šaltmėtes. Gal prieš aštuonerius metus atsivežiau iš Kreisos pakrančių kupstelį raudonėlių, nors ir nelabai ko tikėdamasis, nes tiems žolynams reikia geresnės, kalkingos žemės. O labai greitai raudonėliai išplito visame kieme. Ir jonažolės po truputį plinta, ir kraujažolės, ir netgi sukatžolės.

Tik svarbu neskubėti šienauti dalgiu, palaukti, kol įsitvirtins visos naujai godotinos žolės šalia senųjų takažolių, žąsinių sidabražolių ir kitokių kalakutžolių. Sename kieme senieji žolynai atsimena savo vietas. Dar svarbu, kad čia niekas niekada šio kiemo neskuto žoliapjovėmis... Labai plinta raudonėliai ir Sode prie Krūčiaus, ten daug didesnė dirvožemių mozaika, ir kiekvienas augalas suranda savo vietą.

Rudenėjantis Henriko daržas Aušrinės vienkiemyje (2017 m.). Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotr.

Rugpjūčio 5-oji

Ar bus labai keista, jei miškingą ir smėlėtą Dainavos krašto lygumą (nuo Valkininkų iki Seirijų kalvų) palyginsime su Sibiro taiga? O juk yra panašumų. Sibiro spygliuočiai miškai ir miškastepės turtingos atrodo tik tiems, kas gali toli keliauti, kas nepavargsta persekioti žvėrį dieną ir naktį arba kantriai prie irštvos tykoti. Jeigu pabandysime paskaičiuoti, kiek tų žvėrių, kiek uogų, laukinių vaisių, valgomų šaknų yra viename kvadratiniame kilometre, tai paaiškės, kad visai mažai. Ypač jei palyginsime su mišriųjų ar lapuočių miškų turtais. Taip ir Dzūkijoje: toli reikia nukeliauti, jei nori pajusti, kad miško verslai čia dar gali būti gyvi. Sausame kerpšilyje net šliužo neaptiksi. O jei norėsi pamatyti elnių bandą, reikės atkulniuoti iki Kermušijos, Cimakavo ar Ašašnykų.

Daug turtingesnės yra Žagarės, Šešuolių, Karšuvos sengirės, viską ten surasi netoliese – ir gervuoges, ir avietes, ir miškinius obuoliukus, ir apynius. Panevėžio krašto lapuotynuose ypač gerai jaučiasi visokie skeltanagiai kanopiniai: dieną slepiasi miške, o naktį išeina į laukus ir graužia saldžias runkelių šaknis. Tokie Aukštaitijos ir Dzūkijos skirtumai yra akivaizdūs. Bet, pavyzdžiui, bitininkavimas yra specifinė veikla, ir čia viskas truputį kitaip. Apie tai galvoju pasiklausęs, ką per radiją kalba vienas profesorius, laikantis Dzūkijoje keletą bičių avilių. Jis skundžiasi štai kuo: Varėnos krašte bitės randa mažai medingų augalų, kai kur melioratoriai net viržynus sugadino, ir jeigu kuriais metais liepos žydi silpnai, medunešis būna menkas.

Aš negaliu pritarti profesoriui, žinau keletą gabių bitininkų, kuriems bitininkavimas yra neblogas verslas. Svarbiausia, kad jų medus yra tikras, tai nesunku patikrinti, kai palygini su parduotuvėje pirktu medaus mišiniu iš ES šalių. Vienoje vietoje dzūkai bitininkai laiko tik 15 bičių šeimų, anksti pavasarį šalia bitynų pasėja baltųjų garstyčių, kurios nebijo šalnų, paskui sužydi bitinės facelijos, grikiai ir barkūnai.

Dirbti, žinoma, reikia daug. Bet žiedų įvairovę galima sukurti ir smėlio dirvožemiuose, o svarbiausia – netoli bityno, nes bitė nuo avilio nuskrenda tiktai tris kilometrus. Yra daug daugiamečių nektaringų augalų, jų nereikia sėti kasmet. O žydintys medžiai? Galima juk visai nesunkiai užsiauginti šalia bityno net keturias ar penkias klevų rūšis, ir visos jos žydės skirtingu laiku. Medunešis vien iš klevų (paprastųjų, ginalinių, platanalapių, trakinių, totorinių) gali tęstis nuo balandžio vidurio iki gegužės vidurio. O štai dabar, rugpjūtį, tuoj sužydės didieji šilokai. Kartais jie žydi iki rugsėjo pabaigos, ir visą tą laiką juos lanko vabzdžiai.

Gražu žiūrėti, kai rudeniška vakaro saulė nuauksina šilokų žiedynus, o toje saulėlydžio ir žiedų šviesoje iki vėlaus vakaro rūpestingai gaudžia kamanės. Vis dėlto taip ilgai žydintys didieji šilokai – tiktai gėlių darželiuose. Bitininkai jų prisijaukinti nebando. Daug yra daržo ir gėlių darželių augalų, kuriuos bičiuliai turėtų ypač godoti. Pavyzdžiui, narcizialapis česnakas, mums žinomas kaip darželių gėlė, Kalnų Altajuje yra svarbiausias nektarinis žolynas. Jis daugiametis, kaip ir visi laukiniai česnakai, žiemoja dirvoje, o pavasarį pradeda žaliuoti labai anksti.

Nesutinku su profesoriumi, skeptiškai vertinančiu bitininkystės ir sodininkystės galimybes Varėnos krašte, ypač Gudų girios tarpumiškiuose netoli Baltarusijos. Jis sako, kad vasarą bandydamas senoviškai gyventi tėvų sodyboje nenori prievartauti gamtos, todėl niekada nesitiki gauti daug medaus, prisiskinti daug obuolių.

Bet kas gi yra tas gamtos prievartavimas? Ar raudonojo ąžuolo introdukcija Lietuvoje gali būti laikoma kokiu nors prievartavimu, jei Kanadoje jis auga toje pat geografinėje platumoje? Auga jis sparčiau nei mūsiškis ąžuolas, rudenį visa laja gražiai paraudonuoja. Be to, raudonasis ąžuolas gali augti skurdesniame dirvožemyje ir niekada neserga miltlige. Jo žiedai nektaringi, o gilės irgi subręsta geros.

O ko mus moko bitininkystės istorija? Kodėl drevinė bitininkystė buvo pelninga, nors ir ekstensyvi? Vienas bitininkas turėdavo labai daug išskobtų drevių, bitės gyveno šalia medingų pirmykštės girios augalų. Vasarai baigiantis reikėdavo išsiruošti ilgai kelionei vežimu, nakvoti miške, bet į namus būdavo sugrįžtama su pilnais medaus kubilais. Paskui bitininkas sugalvojo tas dreves parsivežti namo, į savo sodelį. Bitininkauti pasidarė paprasčiau, bet medingieji laukiniai augalai liko miške, labai toli. Todėl ir prireikė sodybą praturtinti, kad bitės turėtų darbo čia pat.

Ir bitinė facelija, ir anyžinis lofantas, ir apskritagalvis bandrenis, ir kiti ypač medingi augalai yra ne mūsų krašto, bet jie nėra agresyvūs. Todėl ir nereikia jų bijoti. Juk raudonasis ąžuolas neatnešė mums jokių bėdų, o auga jis mūsų giriose ir sodybose jau daugiau kaip šimtą metų.

Iš visų medingųjų ne mūsų krašto augalų man labiausiai patinka vienametė baltoji garstyčia. Auginu aš ją kaip žalią trąšą, ir būna gaila, kad užkasti šį augalą reikia tada, kai žydi. Neskubu, žinoma, palaukiu žydėjimo pabaigos, bet vis tiek gaila, nes bitės dar pusę dienos ima medų iš nušienautų, vystančių geltonų žiedų. Kastuvu užkasus garstyčias, galima vėl jas čia pat sėti, ir šitaip – keturis kartus per vasarą.

Kitą pavasarį tame plote jau galima sėti agurkus ar sodinti pomidorus – smėlio dirvožemis pasidaro gana humusingas. Be to, garstyčių lapus ir jaunus stiebus pavasarį galima valgyti kaip salotas. Ši garstyčia vos vos aitri, primena karčiąją kartenę, todėl, kol dar neužaugo juodieji ridikai, labai tinka prie prėskų garšvų, sutarkuoto kopūsto ar pernykščio topinambo. Visame pasaulyje paplitęs šis tikrai stebuklingas augalas, kai kur iš jo sėklų spaudžia aliejų ir naudoja jį kaip vaistą. Tuo nesunku patikėti matant, kaip baltoji garstyčia pati apsigina nuo visokių kenkėjų ir ligų.

Juozo bičių avilys Murališkių kaime (2017 m.). Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotr.

Rugpjūčio 10-oji 

Jau byra vaistinės šventagaršvės sėklos. Lengvos tos sėklelės, su burėmis, todėl vėjas neša jas toli – labai menka tikimybė, kad sudygs nauji augalai. Einu su kastuvu, judinu baltus šventagaršvių sėklynų rutulius, kad sėklos byrėtų čia pat ir patektų į menkus dirvožemio plyšelius tarp vešliai želiančių gurgždžių, skudučių ir vis dar žydinčių pievinių snapučių. Juokingai atrodo tokia sėja, užtat apsidžiaugiu, kai pamatau kurmiarausį. Paberiu ant šviežio kurmiarausio saują šventagaršvių sėklų ir prispaudžiu batu. Ir galiu sakyti, kad kurmis yra daržininko, sodininko ir gėlininko draugas.

Žolinės Merkinės bažnyčioje (2017 m.). Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotr.

Rugpjūčio 17-oji

Ištraukiu iš Krūčiaus liepų karnas, jau visą mėnėsį jas mirkė upelio vanduo. Dabar čia jau ne karnos: nuo tamsaus luobo lengvai atsiskiria geltoni kvepiantys plaušai. Džiaunu šlapius, gličius plaušus ant nuvirtusio juodalksnio ir klausausi, kaip karkia riešutinė. Šią vasarą girdžiu ją pirmą kartą. Gražus ir truputį keistas paukštis. Tas karkimas primena nemelodingus kėkšto garsus, bet atskirti nesunku. Varninių šeimos paukštis ta riešutinė, o garsinasi saviškai. Ir apdaras jos, galima sakyti, puošnus. Ir niekada nepasakysi, ar girdi tu dabar mūsų miškų gyventoją, ar migrantą iš Sibiro taigos.

Vakar jau regėjau ant laidų tupinčias šelmenines kregždes. Jos tai tikrai jau migruoja. Ir langinės, ir urvinės, ir šelmeninės jau traukia į Pietus. O tas tupėjimas ant elektros laidų, matyt, yra atsisveikinimas. Bet kodėl tvartuose perinti kregždė yra šelmeninė? Langinė kregždė lizdą sulipdo prie mūrinių namų lango, iš lauko pusės. O šelmeninė – prie šelmens? Tikrai ne. Tvarto viduje šelmeninės kregždės lizdas prie skersbalkių, gegnių ar prie sienos rąstų. O šelmuo yra šiaudinio stogo kraigas, ten tik naminiai žvirbliai, kartais ir baltosios kielės būna. Todėl, kad tą šelmenį prispaudžia lentomis ar stoginėmis perkūnropėmis, tad mažiems paukštukams ten pasidaro nišų. Tiktai ne kregždėms.

Blogiausia, kad kai kurie ornitologai daro klaidą aiškindami, kas yra šelmuo. Profesorius Tadas Ivanauskas, žinoma, neklysta, trečiame „Lietuvos paukščių“ tome jis rašo: „Blezdinga. Šelmeninė kregždė. Hirundo rustica.“ Taigi yra du lietuviški vardai. Matyt, reikėtų sugrįžti prie blezdingos, čia nėra slavizmas. Latviai šią kregždę vadina bezdeliga, o rusai – derevenskaja lastočka. Štai šitas „derevenskaja“ pasako daugiau nei klaidinantis „šelmeninė“. Šiai kregždei tikrai reikia senojo medinio kaimo su tvartais ir daržinėmis.

Rudenėjantis Apolonijos ir Juozo daržas Murališkių kaime (2017 m.). Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotr.

Rugpjūčio 20-oji

Vakarykštė vėtra išvertė su šaknimis šimtametį dvikamienį beržą Vaikšnoro Ravo šlaite, prie alpinių dobilų miškapievės. Gaila tokio didelio, vešlaus medžio. Atsirado metro gilumo duobė, ir matyti, kaip nutrūko neplonos inkarinės šaknys. Vėtra tikrai buvo smarki, bet kiti beržai nenukentėjo, išgriuvo tiktai šis, dvikamienis. Todėl, kad jo laja gerokai platesnė, labiau vėjui užkliuvo. O juk yra žinoma, kad dvikamienis medis aplink save sukuria didesnį biologinį lauką, tas gyvas laukas veikia ir mus.

Tai žmonės jau seniai pastebėjo, netgi šitaip sakydavo: „Laiminga sodyba, jeigu joje auga dvikamienė ar trikamienė liepa.“ Bet štai dabar išmatuoju gulintį 35 metrų ilgumo ir beveik dviejų metrų kamieno apimties beržą ir galvoju apie tokį prieštaravimą: ta įdomioji medžio anomalija, tas dvišakumas jį ir pražudė. Tai kam reikalingi tokie katastrofiški, sakytum, pačios Gamtos išprovokuojami, eksperimentai? Gal žmogus kai ką patikimiau padarytų, nuo griūties apsaugotų, supratingai genėdamas parko ir sodo medžius, apie būsimas stichijas iš anksto žinodamas.

Naktį, kai audra nutolo, kambaryje atsirado net du širšuonai. Tokie dideli smarkiai bimbiantys geluoniniai vabzdžiai irgi yra nemenkas pavojus. Širšuonas (Vespa crabra) gelia daug skaudžiau nei naminė bitė. Vidurnaktį staiga pribudintas dar gali pagalvoti ir apie kokį nedraugišką bombonešį, ūžiantį virš trobos. O rytą tamsioje kamaraitėje aptikau net penkiolika tų širšuonų, labai sutartinai dirbančių palubėje prie daugiaaukščio gelsvai šviečiančio korių namo. Tiktai ne aukštyn tas jų keistas namas kyla, o leidžiasi žemyn. Ir atrodo, jau yra trys tų gelsvų korių aukštai, vieni širšuonai vis lipdo, o kiti smarkiai bimbiantys dryžuoti skrajūnai atneša naujų statybinių medžiagų – beržo medienos drožlių.

Ilgiau pažiūrėjus darosi aišku, kad projektas čia ypač rimtas, be to, ir skubus, nes vasaros juk liko nedaug. Reikės jiems į tų korių akis kiaušinius sudėti ir vikšrus užauginti. Galėsiu dabar kasdien stebėti ir stebėtis tokiu sutartinu jų darbu, tokia tobula architektūra. Juk žmogus net popierių iš beržo daryti išmoko į vabzdžių triūsą pasižiūrėjęs.

Gal taip dabar gyvoji Gamta siūlo man kažkokią kompensaciją dėl to išversto beržo. Tiesa, širšuonas skaudžiai gelia, bet vis tiek įdomu. Taip dažniausiai ir pataria zoologai profesionalai: labai įdomu – stebėk toliau. Universalus paraginimas nesiliauti stebėjus, kai pamatai kokį neordinarinį reiškinį ir nebežinai, ką toliau daryti. Stebėsiu. Bet eidamas miegoti turėsiu nepamiršti prie lovos pasidėti entomologinį tinklelį, kad paklydusį širšuoną galėčiau greitai pagauti ir išnešti laukan.

Širšuonų namas Henriko kamaraitėje (2017 m.). Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotr.