Grupė „Abudu“. Ryčio Šeškaičio nuotr.

Alternatyviosios muzikos grupė „Abudu“, kurią 2015 metais subūrė penki vaikinai iš Šakių rajono: Domantas STARKAUSKAS, Vytenis STARKAUSKAS, Leonas RĖČKUS, Lukas KERAITIS ir Tautvydas MAŽEIKA – jau spėjo išpopuliarėti su tokiais kūriniais kaip „Įkvėpimui“, „Tu miegi“, „Patinka“, „Pavasaris“ ir tapti vienu didžiausių lietuviškos muzikos grupių atradimų. Debiutinio albumo „Akys žvyro pilnos“ pristatymo koncertai Vilniuje, Klaipėdoje ir Kaune subūrė minias gerbėjų, o parduotų albumų skaičius pranoko vaikinų lūkesčius. Pokalbyje su grupės nariais – koks gi tai žvyras ir apie kieno akis „Abudu“ dainuoja.

Akys žvyro pilnos“. Kas slepiasi po žvyru ir kieno tai akys?

Vytenis Starkauskas: Nėra vieno nenuginčijamo atsakymo. Kai žmogus pabunda, jo akys būna tarsi pilnos žvyro, o kiekvienas „Abudu“ kūrinys yra tarsi atsibudęs. Jausti akyse žvyrą nėra labai malonu – norisi jį išsikrapštyti, kad netrukdytų matyti, ir eiti į priekį.

Domantas Starkauskas: Žvyras yra išsekimo, nuovargio simbolis. Akis yra labai jautri ir trapi – tai vienas svarbiausių žmogaus organų. Žvyras akyje skamba kaip labai skaudus dalykas. Su kiekvienu užsimerkimu žvyras drasko baltą gražią akį. Reikia laiku išsikrapštyti žvyrą, kad galutinai nesugadintų matymo.

Grojate vien pačių susapnuotas melodijas. Kaip sekasi visų skirtingus sapnus sujungti?

Leonas Rėčkus: Tikriausiai kiekvienas atlikėjas turi savo sėkmės paslaptį. Asmeniškai porą kūrinių esu susapnavęs duše. Pavyzdžiui, beveik visas dainos „Tu miegi“ partijas sukūriau niūniuodamas ir dėliodamas mintimis, kol prausiausi. Išties magiška vieta tas dušas. Yra tekę ir tiesiog gulint, einant ar važiuojant už kokio nors garselio, idėjos ar vaizdo užsikabinti.

Domantas: Man labai sunku kurti dainas, labai ilgai turiu sėdėti, kol sukuriu ką nors, kas man patinka, ir pajuntu, kad ta daina ko nors verta. Tenka ilgai groti, improvizuoti gitara, kol užčiuopiu gerą melodiją. Vėliau viską įrašinėju ir bandau sukurti vientisą dainą naudodamas visus instrumentus. Taip sužinau, ar kūrinys gerai skambės kartu su „Abudu“. Žodžius rašau dažnai, kartais po vieną eilutę, tiesiog eidamas gatve žodžius sugalvoju ir iškart užsirašau į telefoną ar knygutę, kad nepamirščiau.

Esate teigę, kad viską darote patys – nuo tekstų kūrimo iki klipų filmavimo. Kiek jums svarbu, kad produktas būtų sukurtas jūsų pačių?

Vytenis: Mums svarbu, kad tai, ką grupė pasiūlo žmonėms, būtų mūsų pačių. Galbūt kas nors galėtų parašyti geresnį dainos tekstą ar sukurti geresnį klipą, tačiau tai jau nebūtų „Abudu“ kūrinys. Klipus filmavome ne tik mes patys. Mums padeda ir kiti žmonės, tačiau visada norime, kad tai būtų mums artimi asmenys, kurie suprastų mus ir mūsų muziką.

Leonas: Neįsivaizduoju žmogaus, kuris galėtų mums prodiusuoti kūrinius. Galite pavadinti mane bepročiu, bet man tai būtų savęs nurašymas į šuns dienas. Labai pasitikiu savo idėjomis ir jaučiu iš kitų grupės narių milžinišką potencialą kurti. Kalbant apie klipus, norisi bendradarbiauti su kitais, labai įdomu pamatyti, kaip kiti supranta tavo idėjas, kaip jie jas savaip interpretuoja.

Grupė „Abudu“.

Kūrybos esmė ir yra tai, kad būsi aktualus, kai tavo žinios nebus identiškos, bus kuo nors aktualios. Debiutiniu albumu tikriausiai ir norėjome pasakyti visiems, kad mes esame tokie, kaip ir jūs – mes augame, mes buvome ir tebesame vaikai, mes pykstame, mes puolame žemyn, mes daug dirbame.

Muzikos klipai irgi filmuoti jūsų pačių jėgomis gimtajame krašte – Šakių rajone. Jūsų pavadinimas irgi yra šio krašto tarmės žodis. Ar jaučiate stiprų ryšį su savo gimtuoju kraštu, sentimentų, kad ir į kūrybą įpinate jo ženklų?

Leonas: Natūralu, kad kartais pasąmoningai iškyla pažįstamų vaizdų ar idėjų – nuo to nepabėgsi. Labai didelių sentimentų savam kraštui nejaučiu, bet sunkumai jame, bendraminčių stoka, gamta, laisvė davė gero peno kūrybai.

Domantas: Jaučiu gana stiprų ryšį su gimtuoju kraštu, mane įkvepia kurti jo gamta, žmonės, kurie čia yra gerokai kitokie nei kituose kraštuose. Gamta man apskritai yra vienas svarbiausių dalykų, ji irgi įkvepia kurti.

Dainuojate vien lietuviškai. Ar laikote save patriotais?

Tautvydas Mažeika: Ne žodžiais, o darbais... Bet ir žodžiais mes Lietuvą mylim ir palaikom. Lietuviškais žodžiais galima nuoširdžiau ir suprantamiau perteikti mintis.

Domantas: Taip, rašant lietuviškai tekstas greičiau ir stipriau ateina pas klausytojus, tai iškart sukelia jausmų – vienus patraukia, kitus atstumia. Aš rašau lietuviškai, nes man taip yra natūraliau, tikriau. Parašyti gerą lietuvišką tekstą yra labai sunku, siūlau pamėginti.

Pakeliaukime laiku atgal. Prisiminkite save 2015 metų rugsėjį, grupės debiutavimo pradžioje, ir dabar. Kas per tą laikotarpį pasikeitė, kaip keitėtės jūs, jūsų muzika? Ką teko pereiti?

Leonas: Šie porą metų buvo tikrai kupini pokyčių. Pradedant mano įstojimu į universitetą, atskiro gyvenimo nuo tėvų pradžia, tęsiant Vytenio magistro studijų baigimu, Luko, Tautvydo bakalauro studijų baigimu, Domanto mokyklos baigimu, baigiant apskritai muzikinių įkvėpimų pokyčiais. Manau, kad per tą laiką subrendome ir kaip žmonės, ir kaip grupė. Bet čia, kaip ir albumo, esmė – to augimo pastovumas. Negaliu pasakyti, kad įvyko drastiškas lūžis, bet ir negaliu sakyti, kad esu visiškai toks pat. Ai, plaukai užaugo.

Domantas: Na o aš jaučiu patyręs gana didelių ir asmeninių, ir grupės pokyčių. Asmeniškai teko patirti ir blogų dalykų, tačiau buvo ir nemažai gerų. Su grupe irgi labai daug kas keitėsi, labiausiai, manau, muzika, įkvėpėjai.

Ar turite kokių nors ritualų prieš koncertus ar repeticijas?

Leonas: Prieš repeticijas pagrindinis ritualas yra vėluoti, bet šį pamažu išsigename, o prieš koncertus dažnai iškeliame rankas į viršų (Vytenis sakė, kad tai padeda nusiraminti ir labiau pasitikėti savimi – psichologas jis) ir tiesiog susiburiame ratu, pamotyvuojame vienas kitą kaip kokia kašės komanda. Vis dėlto penki esam!

Domantas: Apie 20 min. prieš koncertą man reikia pabūti vienam, apgalvoti dalykus. Vėliau likus 5 minutėms, prieš lipdami ant scenos apsikabiname, rankas iškeliame, aš dar be visa to darau ir raumenų tempimo pratimus (juokiasi).

Ką norite pasakyti klausytojams, pasauliui?

Leonas: Labai sunkus klausimas, į kurį, ko gero, neatsakytų net daugiausia pasiekę kūrėjai. Kūrybos esmė ir yra tai, kad būsi aktualus, kai tavo žinios nebus identiškos, bus kuo nors aktualios. Debiutiniu albumu tikriausiai ir norėjome pasakyti visiems, kad mes esame tokie, kaip ir jūs – mes augame, mes buvome ir tebesame vaikai, mes pykstame, mes puolame žemyn, mes daug dirbame. Lietuva yra gana maža šalis, tad norėtųsi ir pamotyvuoti visus žmones, kurie neranda bendraminčių, jaučiasi kitokie, pasakyti jiems: viskas gerai, jūs ne vieni.

Domantas: Man norisi, kad klausytojai ką nors pajustų klausydami mūsų muzikos, į tam tikrus dalykus pažiūrėtų kitaip. Kad klausydami „Abudu“ žmonės pajustų meilę gyvenimui, gamtai, sau ir aplinkiniams.

Kas jus įkvepia labiausiai?

Vytenis: Gal toks atsakymas ir pasirodys visiška klišė, bet bent jau man įkvėpėjai kiekvieną dieną yra skirtingi. Įkvėpėjai gali būti ir muzikantai ar youtuberiai, ir gatvėje gėles pardavinėjantis senukas. Vieni įkvepia paimti į rankas instrumentą, kiti – parašyti žinutę draugui, treti įkvepia imtis pokyčių gyvenime.

Domantas: Taip, sunku ką nors konkretaus išskirti, bet juk kasdien galima rasti įkvėpimo, jis visur aplinkui.

Grupė „Abudu“.

Išskirtinis produktas išeina savaime, nes patys esame labai skirtingi, bet deriname tą skirtingumą. Randame labai daug bendrų idėjų, bet man „Abudu“ nėra tiesiog rokas, elektronika ir akustika.

Koks Jūsų išskirtinumas tarp kitų jaunų grupių?

Lukas Keraitis: Neabejotinas – trys dainų autoriai arba pagrindiniai vokalistai. Kai garso režisieriai klausia, kurie iš vokalistų yra backai, atsakome, kad visi čia pagrindiniai vokalistai.

Leonas: Tikriausiai dar ir tai, kad turime labai skirtingas muzikines patirtis, skirtingus įkvėpimo šaltinius, o tai galbūt ir girdisi muzikoje – ta skirtingų įtakų sintezė.

Jūs laikomi vienu didžiausių 2016 metų lietuviškos muzikos grupių atradimų. Kiek darbo, savęs teko įdėti, kad būtumėte pastebėti? Galbūt jus lydi sėkmė, laimingi atsitiktinumai? 

Vytenis: Vienas didžiausių lietuviškos muzikos atradimų skamba labai gražiai. Jeigu taip yra iš tikrųjų, labai smagu. Stengiamės, nors, nežinau, ar darome ką nors daugiau nei kitos grupės. Stengiamės bendrauti su klausytojais, stengiamės kurti tai, ko mums patiems trūksta lietuviškoje muzikoje. Sėkmės kol kas, manau, tikrai netrūksta.

Lukas: Darbo – labai daug, o sėkme geriau tikėti, bet nepasitikėti. Esame perfekcionistai. Manau, mūsų dainos yra geros, išbaigtos, kitokios, su stipriai išreikštu individualumu. Siekiame ne kiekybės, o kokybės. Išorinės priežastys – didelis draugų, kitų muzikantų palaikymas, be abejo, kažką pataikėme padaryti laiku ir vietoje. Nors Lietuvos muzikos scenoje – daugybė vietos, kiekviena nauja grupė greitai pastebima muzikos mėgėjų.

Savo kūryboje derinate roką, elektroniką, akustiką. Tai iš noro patikti didesniam ratui žmonių ar sukurti naują, kitokį, išskirtinį produktą?

Leonas: Išskirtinis produktas išeina savaime, nes patys esame labai skirtingi, bet deriname tą skirtingumą. Randame labai daug bendrų idėjų, bet man „Abudu“ nėra tiesiog rokas, elektronika ir akustika. Galėčiau pradėti vardyti žanrus, kurie padarė didelę įtaką mano ir kitų kūriniams, bet tam tikriausiai neužtektų dienos. Man „Abudu“ esmė ir yra skirtingų idėjų suderinimas tarpusavyje. Pavyzdžiui, kūrinyje „Bėgam iš čia“ labai norėjau suderinti neo-soul, dream pop, progresyvaus roko ir shoegaze idėjas po vienu stogu. Ilgainiui tiesiog nebegalvoji apie žanrus, remiesi tam tikromis patinkančiomis harmonijomis, ritmais, tonais, nesvarbu, ar tai būtų akustika, ar elektronika, ar balsas, ar triukšmas iš gatvės.

Domantas: Mus dabar labai mėgsta vadinti neohipiais, tačiau patys nepriskirtume savęs nei šiai, nei kokiai kitai subkultūrai. Turime labai daug įkvėpėjų iš skirtingų laikotarpių, klausome skirtingų muzikos žanrų, net ir naujajame albume yra tokios įvairios įtakos, kad, atrodo, net sunku viską suvienyti. Tačiau viskas pavyko, ir tas vienijantis dalykas yra „Abudu“. Mes patys viską padarome savaip, taip, kaip mums patiems geriausiai skamba.

Ką be muzikos veikia „Abudu“? Ką klauso, skaito, žiūri, valgo?

Lukas: Daug juokauja ne visiems suprantamu humoru, tarp repeticijų ir koncertų valgo junką. Radijuje, šiek tiek ir televizijoje vedu laidas apie technologijas, darau komunikacinius dalykus.

Vytenis: Aš dirbu psichologu. Ne visada žmonės tuo patiki, bet toks faktas. Pastaruoju metu skaitau psichologinę literatūrą, šiek tiek klasikų. Visai nemažai klausau muzikos. Valgyti stengiuosi sveikai, bet nelabai sekasi.

Leonas: Junką valgome tik susitikę, po to reabilituojuosi valgydamas lęšius ir grikius. Esu užsikabinęs ant filmų, šiuo metu esu baigęs vieno trumpametražio filmo garso takelį, laukia kitas. Žodžiu, ir žiūriu filmus, ir kuriu juos. Ir dar programuoju.

Tautvydas: Mūsų visų veiklos skirtingos. Man atrodo, esame svajotojai, bent jau aš tai tikrai. Iš to gimsta visokių dalykų ir veiklų. Va, visai neseniai užsiregistravau į darbo biržą.

Domantas: Aš vaidinu, tiksliau, vaidinau iki mokyklos baigimo, bet įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaidybos programą, tad dabar mokysiuosi tai daryti, bandysiu derinti muziką ir vaidybą.

Jūsų klausytojai – kokie jie?

Vytenis: Mūsų klausytojai visokie. Tai pastebėjau pastaruosiuose koncertuose. Jauni ir pagyvenę, berniukai ir mergaitės, vyrai ir moterys. Džiaugėmės, kad per mūsų koncertus žmonės dainuoja. Netgi vyrai. Net neprašomi. Labai malonus dalykas.

Tautvydas: Dominuoja dailioji lytis, dėl to ne visada Domčiaus stagedive’ai būna užtikrinti matant trapias merginų rankas. Mūsų klausytojai – mokiniai ar studentai, meniški, jautrūs, empatiški. Ir labai gražūs. Tikrai labai gražūs žmonės susirenka į koncertus. 

Ko galima tikėtis jūsų artėjančiuose koncertuose? Kuo žadate nustebinti klausytojus?

Vytenis: Tikimės jau visai greitai pristatyti ir naujų kūrinių.

Domantas: Labai nekantraujame kurti naujas dainas, tikimės nustebinti. Manau, šiek tiek keisimės, kaip ir buvo iki šiol, keisis garsas, greičiausiai keisimės ir mes patys.