Nuotrauka: flickr.com

„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24).

Jėzaus viešasis gyvenimas įpusėjęs. Jis visur skelbia, kad Dievo Karalystė arti, ir ruošiasi keliauti į Jeruzalę. Mokiniai, pradėję suvokti jo misijos didybę ir atpažinę jame Dievo Pasiųstąjį, visos Izraelio tautos lauktąjį, tikėjosi, kad pagaliau atėjo išlaisvinimas iš Romos valdžios ir geresnio pasaulio aušra, kuri atneš taiką bei klestėjimą.

Tačiau Jėzus nenori palaikyti tokių iliuzijų; aiškiai pasako, kad jo kelionė į Jeruzalę veda ne į triumfą, o į atmetimą, į kančią ir mirtį, – kartu atskleidžia, kad trečią dieną jis prisikels. Šiuos žodžius buvo taip sunku suprasti ir priimti, kad Petras užprotestavo ir norėjo atmesti šitokią beprotišką idėją. Jis stengiasi perkalbėti Jėzų.

Išsakęs griežtą priekaištą Petrui, Jėzus kreipiasi į visus mokinius su šokiruojančiu kvietimu: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“.

Tačiau ko Jėzus šiais žodžiais vakar ir šiandien prašo savo mokinių? Ar nori, kad paniekintume save? Kad visi pasišvęstume asketiškam gyvenimui? Ar prašo mūsų ieškoti kančios, idant labiau patiktume Dievui?

Gyvenimas tęsiasi

Šis žodis išties ragina mus žengti Jėzaus pėdomis, priimant Evangelijos vertybes ir reikalavimus, kad vis labiau taptume panašesni į Jį. Tai reiškia pilnai gyventi visą gyvenimą, kaip tai darė Jis, net ir tada, kai kelyje pasirodo kryžiaus šešėlis.

Negalime to paneigti: kiekvienas turime savo kryžių. Skausmas įvairiomis savo formomis yra žmogaus gyvenimo dalis, tačiau mums jis atrodo nesuprantamas, prieštarauja mumyse glūdinčiam laimės troškimui. Tačiau Jėzus mus moko būtent jame atrasti netikėtą šviesą. Panašiai nutinka, kai įėję į kokią nors bažnyčią nustebę atrandame nuostabius ir šviesius vitražus, kurie iš išorės atrodė tamsūs ir be grožio.

Jei norime sekti paskui Jį, Jėzus prašo pakeisti mūsų vertybių sistemą, perkeliant iš pasaulio centro save ir atsisakant savanaudiškumo logikos. Jis siūlo daugiau dėmesio skirti kitų poreikiams, o ne mūsų; panaudoti savo energiją, siekiant kitų laimės, taip kaip darė Jis, kuris nepraleido progos paguosti ir suteikti vilties sutiktiems žmonėms. Einant šiuo išsilaisvinimo iš savanaudiškumo keliu pradės augti mūsų žmogiškumas, įgysime laisvę, kuri leis mūsų asmenybei pilnai išsiskleisti.

Jėzus mus kviečia būti Evangelijos liudytojais, net ir tada, kai ši ištikimybė yra išbandoma mažais ar dideliais nesusipratimais mūsų socialinėje aplinkoje. Jėzus yra su mumis ir nori, kad mes būtume su Juo, kai paskiriame savo gyvenimą drąsiam Idealui: visuotinei brolybei, meilės civilizacijai.

Netikėtas susitikimas

Šis meilės radikalumas yra gilus žmogaus širdies poreikis, kaip liudija ir nekrikščioniškų religinių tradicijų asmenybės, kurios iki galo sekė savo sąžinės balsu. Rašo M. Ghandi: „Jei kažkas mane nužudytų, o aš mirčiau melsdamasis už savo žudiką, galvodamas apie Dievą ir suvokdamas jo gyvą buvimą mano širdies šventykloje, tik tuomet būtų galima sakyti, kad turiu stipriųjų neprievartą“.

Chiara Lubich atrado, jog nukryžiuotojo ir apleistojo Jėzaus slėpinyje glūdi vaistas, galintis išgydyti kiekvieną asmeninę žaizdą bei kiekvieną nesantarvę tarp žmonių, grupių ir tautų. Šiuo atradimu ji pasidalino su daugeliu. 2007 metais katalikiškų ir įvairių krikščioniškųjų konfesijų judėjimų bei bendruomenių susitikime Štutgarte ji teigė:

„Kiekvienas iš mūsų savo gyvenime patyriame skausmų, panašių į Jo. (...) Šiuos skausmus pajutę, prisiminkime Jį. Tą, kuris pasiėmė juos ant savęs. Šis skausmas – tai tarsi vienas Jo buvimų, dalyvavimas Jo skausme. Darykime kaip Jėzus, kuris neliko suakmenėjęs, bet pridurdamas prie savojo šauksmo žodžius: „Į tavo rankas, Viešpatie, atiduodu savo Dvasią“ (Lk 23, 46), atsidavė Tėvui.

Kaip Jis, taip ir mes galime žengti anapus skausmo, peržengti išbandymą, sakydami Jam: „Jame myliu tave, Apleistasis Jėzau, myliu tave, jis man tave primena, tai vienas iš tavo apsireiškimo būdų, tavo veidas.“ O jei kitą akimirką stengiamės mylėti brolį ar seserį ir vykdyti tai, ko Dievas iš mūsų nori, labai dažnai patiriame, kad skausmas virsta džiaugsmu. (...)

Mažose grupėse, kuriose gyvename, gali pasitaikyti mažų ar didelių susiskaldymų. Taip pat ir tame skausme galime atpažinti Jo veidą, peržengti tą skausmą savyje ir visaip stengtis atkurti brolybę su kitais. (...) Bendrystės kultūros kelias ir pavyzdys yra Nukryžiuotas ir Apleistas Jėzus.“