Arkivyskupas Gintaras Grušas. Dainiaus Tunkūno nuotrauka

Arkivysk. G. Grušo pamokslas Trakų bažnyčią skelbiant bazilika 2017 m. rugsėjo 3 d.

Brangieji,

šiandien džiugi diena, šiandien Trakų Švenčiausiosios Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia pasipuošia bazilikos titulu ir kilnumu. Kai prieš tris šimtus metų buvo vainikuotas čia gerbiamas Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, paveikslas, popiežius atsiuntė prabangias karūnas, kurios per savo žemišką puošnumą mus kviečia prisiminti dangišką garbę, kuria yra apvainikuota Mergelė Marija. Ši Marijos garbė – tai buvimas Viešpaties tarnaite, tai visiškas sutikimas su Dievo valia, tai leidimas, kad Dievo meilė tobulai pripildytų savo kūrinį. Per tobulą nuolankumą Marija tampa Dangaus ir žemės Karaliene. Dėl šio nuolankumo ji tampa Dievo bendradarbe ir Jo malonių dalytoja. Šiai nuolankiai tarnaitei buvo patikėti Dievo lobyno raktai, todėl galime jos prašyti kokių tik norime malonių ir, jei prašysime tinkamų dalykų, ji atrakins lobyną ir mums jų suteiks.

O ką reiškia bazilikos titulas, kuriuo šiandien pasipuošia Trakų bažnyčia? Bazilikos titulas primena mums istorinę Trakų bažnyčios reikšmę: tai, kad ši bažnyčia buvo funduota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto, Marijos mylėtojo; tai, kad ji mena ankstyvus laikus po Lietuvos Krikšto, kurio 630-ąjį jubiliejų šiais metais minime; tai, kad nuo seno sunkiais laikais čia keliaudavo valstybės vyrai ir paprasti žmonės melsti taikos ir klestėjimo Lietuvos valstybei.

Gerbdami šioje bažnyčioje esantį Lietuvos Globėjos paveikslą, mes meldžiamės ne paveikslui, o Dievo Motinai Marijai. Taip pat ir bazilikos titulas skirtas ne tam, kad suteiktų garbingumo pastatui, bet kad kviestų Dievo Tautą, tikinčiuosius, uoliau Viešpatį garbinti ir labiau pasitikėti Jo gailestingumu. Bazilika nurodo į bažnyčios išskirtinumą. Tačiau neapsigaukime, kaip suklydo apaštalas Petras šios dienos Evangelijoje. Petras išpažino, kad Jėzus yra Mesijas ir Dievo Sūnus, tačiau apsiriko manydamas, kad tai reiškia žemišką garbę ir valdžią. Jėzus griežtai sudraudžia Petrą ir moko jį bei kitus mokinius dieviškos išminties, moko pažinti Dievo planą (plg. Mt 16, 23–26).

Jei iš tiesų norime sekti Jėzų, Dievo Sūnų, turime sekti Jį Kryžiaus keliu. Pranašas Jeremijas, kaip girdime pirmajame skaitinyje, aimanuoja: „Viešpaties žodis man panieką neša, patyčias kasdieną“ (Jer 20, 8). Apaštalas Paulius antrajame skaitinyje ragina: „Nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite atsinaujindami dvasia“ (Rom 12, 2), o Jėzus kviečia: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24).

Petras išgirdo Jėzaus pamokymą. Žinome, kad Petras suklydo dar ne vieną kartą, tačiau jis visa širdimi troško sekti Jėzų. Todėl Jėzus neišsižadėjo Petrui duoto pažado padaryti jį Uola, ant kurios pastatys savo Bažnyčią (plg. Mt 16, 16–18). Su šiuo pažadu Petras gavo ir garbę paaukoti savo gyvybę kaip Jėzus.

Bazilikos titulas susieja Trakų bažnyčią su didžiąja Šv. Petro bazilika Romoje. Šv. Petro bazilikos didingi skliautai kelia mūsų mintis į Dievo didybę, Jo grožį ir amžinąją laimę, į kurią ir mes tikimės būti pakviesti, kai Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje (plg. Mt 16, 27). Tačiau Šv. Petro bazilikos grindys slepia Petro kapą, kuris primena mums, kad tėra vienintelis kelias į Dievo Karalystę ir šis kelias veda per Kryžių.

Todėl bazilikos titulas pirmiausia yra įpareigojimas bažnyčios bendruomenei būti tikrais Jėzaus mokiniais. Kryžius, kurį imti kviečia Jėzus, yra švelnus ir Jo našta lengva (plg. Mt 11, 30). Mes atsižadame savęs kiekvieną kartą, kai nuoširdžiai patarnaujame savo artimui. Tegul šiandienos šventė paskatina rasti būdų uoliau tarnauti parapijos vargstantiems, gausiau įsitraukti į parapijos „Carito“ veiklą, tapti tikra meilės bendruomene.

Mes atsižadame savęs kiekvieną kartą, kai iš visos širdies garbiname Dievą. Garbindami Dievą Švč. Sakramente ir šv. Mišių aukoje, mes dovanojame Jam savo laiką, tai yra dalį savo gyvenimo. Šiandienos šventė tebūna paskatinimas atnaujinti, pagyvinti ir pagilinti liturgijos šventimą; tapti bendruomene, kuri iškilmingai, džiaugsmingai ir su meile garbina Dievą.

Galiausiai mes atsižadame savęs kiekvieną kartą, kai priklaupę prie klausyklos tariame: „Nusidėjau gerajam Dievui, bet noriu vėl pakilti ir taisytis.“ Nuoširdus gailesčio aktas ir tikras širdies atsivertimas gali būti sunkiau už visa kita: už pagalbą artimui ir už daugelį mūsų sukalbėtų maldų. Tegul šiandienos šventė būna kvietimas tapti bendruomene, kuri pažįsta savo silpnumą, bet pasitiki Dievo gailestingumu, todėl semiasi šio gailestingumo dažnai praktikuodama Atgailos sakramentą ir nuolat keliaudama atsivertimo keliu.

Nuo seno ėjimą atsivertimo keliu simbolizuoja piligriminės kelionės. Piligrimai šiais Trakų Dievo Motinos metais popiežiaus sprendimu šioje bazilikoje galės pelnyti visuotinius atlaidus. Kiekvienas šios parapijos gyventojas kad ir kasdien gali atlikti mažytę piligrimystę iki savo bažnyčios ir pelnyti visuotinius atlaidus įprastomis sąlygomis. Dar daugiau, svetingai priimdami piligrimus iš visos Lietuvos savo parapijoje jūs turite malonę priimti Kristų, kuris jums sako: „Buvau keleivis ir mane priglaudėte“ (Mt 25, 35).

Pradedame šiuos Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, metus turėdami tiek daug dalykų, už kuriuos galime Dievui dėkoti: už prieš 630 metų įvykusį lietuvių tautos Krikštą, už prieš 300 metų įvykusį Dievo Motinos paveikslo karūnavimą, už kitais metais minėsimą Lietuvos valstybės šimtmetį, už šventąjį Kazimierą ir palaimintuosius vyskupus Jurgį ir Teofilių ir už šį garbingą bazilikos titulą Trakų šventovei. Dievas yra arti, Jis rodo mums savo meilės ženklus. Kaip Marija leiskimės, kad ši meilė mus pripildytų, kad Dievo Dvasia mus perkeistų ir kad per tikro atsivertimo malonę Ji nuvestų mus į Dievo vaikų garbę. Amen.

2017 m. rugsėjo 3 d.
Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika

Vilniaus arkivyskupijos inf.