A.L./Unsplash.com nuotr.

Šį laišką dramaturgas ir režisierius Ivanas Vyripajevas parašė po savo kolegos režisieriaus Kirilo Serebrenikovo sulaikymo. K. Serebrenikovas buvo apkaltintas pinigų pasisavinimu, tačiau tiek jis pats, tiek kolegos ar Vakarų žiniasklaida visa tai vertina tiesiog kaip politiškai motyvuotą bylą, kuria siekiama parodyti vietą Kremliaus kritikams. Skelbiame I. Vyripajevo viešą laišką, nes jis aptaria ne tik K. Serebrenikovo bylą, tačiau ir pačios Rusijos, kurią režimas skandina mele, veidmainystėje, situaciją.

Aš, dramaturgas ir režisierius Ivanas Vyripajevas, sužinojęs apie savo draugo ir kolegos režisieriaus Kirilo Serebrenikovo areštą, noriu kreiptis į rusų kultūros veikėjus.

Kolegos, draugai! Pagaliau pasakykime sau atvirai, kad šiandien Rusiją valdanti valdžia ir vėl liks nenubausta dėl Kirilo Serebrenikovo sulaikymo. Aš matau, kaip dauguma iš jūsų rašėte savo palaikymo laiškus, atėjote į mitingą, davėte interviu ir net kreipėtės į prezidentą. Bet atleiskite, nes visa tai jau tampa tragikomišku reiškiniu. Juk galiausiai tuo pat metu dauguma jūsų toliau filmuojate savo filmus, statote spektaklius ir gaunate dotacijas iš Kultūros ministerijos. Vienu ar kitu būdu bendradarbiaudami su šia valdžia ir galvodami, kad savo kūryba ir savo pilietine pozicija mes galime šį tą pakeisti šioje šalyje arba pagal savo galimybes įnešti savo indėlį į šiuos pokyčius, mes eilinį kartą paprasčiausiai apgauname patys save ir savo šalį. Ir tai, atleiskite, iš tiesų atrodo labai infantiliai.

Iš pradžių būtų gerai sąžiningai įvardinti, kas yra šita valdžia. 1917 metais Rusijoje įvyko ginkluotas perversmas, ir valdžia perėjo į neteisėtai sudarytos „bolševikų“ vyriausybės rankas. Šios grupės žmonių įtvirtinta valdžia vykdė kruviną terorą prieš savo pačios piliečius. Vladimiras Leninas ir Josifas Stalinas be jokių išlygų yra nusikaltėliai ir nusipelno vieno – visuotinio pasmerkimo. Nuo 1917 metų iki pat šiandienos valdžia Rusijoje nepasikeitė. Šiandienė valdžia atvirai seka teroristinės „bolševikų“ organizacijos pėdomis. Paminklai Leninui stovi praktiškai kiekviename mieste, jo kūnas guli Raudonoje aikštėje, jau nekalbant apie tai, kad net šiandien kyla nauji biustai ir paminklai Stalinui. Taip pat valdžia atvirai naudoja teroristinės „bolševikų“ organizacijos atributiką: ženklus, simbolius, vadina gatves raudonojo teroro vykdytojų vardais, komunistinio režimo himną (tik su kitais žodžiais) ir t. t.

1991 metais, po to, kai žlugo Sovietų Sąjunga, nebuvo surengtas visuotinis referendumas klausiant, kokia dabar turėtų būti Rusija ir koks šiuolaikinės Rusijos santykis su neteisėta „bolševikų“ valdžia. Formaliai mes ėmėme vadintis Rusijos Federacija, tačiau mūsų valstybiniai idealai iki pat dabar vadovaujasi „bolševikų“ valdžios idealais. Niekas nepasmerkė Lenino ir Stalino nusikaltimų, nebuvo visuotinės atgailos. Leninas iki pat šiol nėra palaidotas, o politinis „kūjo ir pjautuvo“ simbolis, kuris daugelyje civilizuotų valstybių yra lygus fašistinei svastikai, iki pat šiol viešai atvirai demonstruojamas ir kaip atributika, ir kaip suvenyrai, ir kaip atmintis, kuria mūsų šalyje atvirai laiko gerbtina. Pakanka praeiti Senuoju Arbatu ir pamatyti, kaip ten viskas mirga raudonomis žvaigždėmis, budionovkomis, leninais ir stalinais. Įsivaizduokite, kad Berlyno centre tokiais kiekiais būtų pardavinėjama fašistinė simbolika.

Tačiau pagrindinė problema yra ta, kad rusų ir daugelio kultūros veikėjų sąmonėje „bolševizmas“ nėra lygus fašizmui. Čia veikiausiai ir glūdi pagrindinė Rusijos problema, ir kalbant apie šalies visuomenės kūrimą, ir apie bendravimą su kitomis valstybėmis, ypač Europoje. Tačiau svarbu atminti, kad šiuolaikinės Rusijos atsiribojimas nuo savosios „bolševikinės“ ideologijos neįvyksta ir dėl to, kad šiandienė valdžia yra neteisėtos nusikalstamos valdžios, kuri iki pat šiol nuo pat Spalio revoliucijos laikų išlaiko visuomenės kontrolę, pasekėja. Įdomu tai, kad pagrindinis Vladimiro Putino argumentas, kuriuo jis teisina Krymo teritorijos užgrobimą ir apskritai Rusijos dalyvavimą konflikte Ukrainoje, skelbia, kad Ukrainoje įvyko ginkluotas valstybinis perversmas ir valdžioje yra neteisėta politinė grupuotė. Tačiau būtent tai galima pasakyti apie Rusiją, kur šiandienė valdžia yra neteisėtai į valdžią atėjusios teroristinės „bolševikų“ grupuotės tiesioginė įpėdinė. Bet kokiu atveju nebuvo jokio oficialaus atsiribojimo nuo komunistinio režimo veiklos ir jo atributų, jo valdymo pripažinimo neteisėtu ir jo simbolikos bei atributikos uždraudimo. Būtent nuo čia prasideda konfliktai su Baltijos valstybėmis, Lenkija ir kitomis buvusio „soclagerio“ šalimis. Ir būtent iš to kilo toks šiuolaikinės Rusijos ir rusų kalbos atmetimas eilėje valstybių (Ukrainoje, Baltijos valstybėse ir kt.), nes rusų kalba tiesiogiai asocijuojasi su valdžia, okupavusia ne tik Rusiją, tačiau po Antrojo pasaulinio karo ir daugelį Rytų Europos valstybių. Suprantant tokį santykį su rusų kalba, būtų naudinga prisiminti, kaip kadaise pokario Vokietija dėjo didžiules pastangas, kad atskirtų „viską, kas vokiška“ nuo „visko fašistinio“. Rusijos bėda būtent ta, kad toks darbas nebuvo atliktas ir nebuvo atliktas būtent todėl, jog dabartinė valdžia yra Stalino įpėdinė. Įpėdinė valdžios, kuri atvirai sudarė sandėrį su Hitleriu, kuri palaikė fašistų veiksmus kitų valstybių atžvilgiu ir net pati dalyvavo kariniuose veiksmuose, pavyzdžiui, 1939 metais užpuldama Lenkiją. Taip išeina, kad ši valdžia iki pat šiol yra valdančioji. Ir jei dešimtojo dešimtmečio pabaigoje ir dutūkstantųjų pradžioje ši valdžios pozicija kažkiek buvo prislėpta ir pritildyta, tai dabar viskas vėl iš naujo skelbiama labai atvirai.

Aš esu Rusijos pilietis ir laikau Rusiją savo Tėvyne, savo namais. Namais, į kuriuos prieš daugelį metų įsiveržė ginkluoti žmonės ir ėmė grobti, žudyti, prievartauti, griauti cerkves, naikinti žmonių tikėjimą savo prigimtine dvasios laisve. Dabar šie nusikaltėliai vis dar yra valdžioje. Nemėgstu įžeidinėti žmonių, nenoriu specialiai kieno nors įžeidinėti. Tas pat pasakytina ir apie valdžioje esančius žmones, nes greičiausiai, kaip sakoma, „jie nežino, ką daro“. Tačiau, stebint Rusijos poziciją daugeliu svarbių pasaulyje politinių klausimų, aš vis dėlto negaliu ramia sąžine stebėti, į kokią visuotinę katastrofą mus tai veda. Visa tai vyksta būtent dėl to, kad šią akimirką Rusijos pozicija tiesiogiai seka komunistinio režimo pėdomis. Formaliai atmetama daug faktų, pavyzdžiui „stalinizmas“, tačiau komunistinis režimas ir toliau traktuojamas kaip normalus Rusijos valstybės vystymosi etapas, o ne tragiškos klaidos „juodieji laikai“. Nepripažįstant savo klaidų, neįmanoma jų ištaisyti, tiksliau paprasčiausiai nė nekyla toks poreikis kažką taisyti.

Ir štai dabar ir vėl susiduriame su, deja, jau įprastiniu tampančiu žmonių sulaikymo atveju. Ir mes, kultūros veikėjai, ir vėl rašome tuos savo laiškus stengdamiesi paaiškinti valdžiai, kad jie neteisūs, bandydami pasiekti teisingumo ir pagarbos. Tačiau į ką mes kreipiamės ir ko prašome? Juk tai tas pat, kas prašyti Stalino atleisti Mejerholdui, o iš tikrųjų tai kodėl Stalinas apskritai turėtų kažką atleisti? Stalinas ir jo režimas veikė, šiandiene kalba sakant, „savu formatu“. Ir atleiskite, bet man atrodo žeminantis dalykas stebėti nuostabų režisierių Aleksejų Učitelį, kuris dėl savo filmų kovoja su jį puolančiais deputatais ir popais, tačiau sąmoningai neišsako jokių pretenzijų nei valdžiai, nei asmeniškai prezidentui, tarsi pagrindinė priežastis, kodėl neleidžiamas rodyti jo filmas, būtų deputatai ar metropolitas. Ar iš tiesų taip manote, Aleksejau Jefimovičiau? Juk prie šitos valdžios tai, kas vyksta su jūsų filmu, yra visiškai normalu. Visa tai rašau, savaime suprantama, iš pagarbos jums ir iš skausmo regint, kaip jūs ir kiti gerbiami kolegos eilinį kartą siekiate dotacijų iš Kultūros ministerijos savo eiliniam filmui, kurio galbūt ir neuždraus, nes dabar jūs pats būsite atsargesnis ir išsirinksite paprastesnę ir mažiau aštrią temą. Jūs ką, nesuprantate, kad Kultūros ministerija su savo šiandieniu vadovu yra to paties komunistinio režimo įpėdiniai, tik šiandien jie geranoriškesni ir ne tokie žiaurūs, nes jums suteikė leidimą rodyti filmą ir jūsų nesušaudė. Kirilo Serebrenikovo irgi nesušaudė kaip kad Mejerholdo, o tik viešai  apšmeižė ir skyrė areštą. Tai reiškia, kad šiandien laikai geresni, taip?

Problema yra ta, kad, kol mes kariausime su deputatais, piktais popais ir neteisingumu „vietos lygmeniu“, tai nuo to ne tik niekas nepasikeis, tačiau dar ir priešingai – suteiks šiai valdžiai pasitikėjimo, kad nuo jos čia viskas priklauso.

Todėl vienintelis kelias išlaisvinti mūsų ilgai kenčiančią tautą nuo valdančiųjų pančių yra šios valdžios pakeitimas ir pakeitimas pačios vertybinės paradigmos, į kurią remiasi šios šalies pamatai.

Kokiu keliu? Aš asmeniškai netikiu jėgos keliu. Prie nieko gero jis neprives. Todėl vienintelis jūsų ginklas yra viešosios nuomonės formavimas. Jaunosios kartos auklėjimas kitomis vertybėmis. Ir pirma, ką mes, kultūros veikėjai, inteligentai, pažangieji Rusijos žmonės galime padaryti, tai nustoti palaikyti šitą valdžią. Nebūtina gauti visus šiuos valstybinius apdovanojimus ir viešai prieš kameras spausti Vladimiro Putino ranką. Na, nejaugi jūs, mano brangūs ir gerbiami kolegos, nesuprantate, kad toks jūsų žaidimas ir dvigubas gyvenimas (ваша игра в благородного «Шиндлера») kaip tik ir atvedė prie to, kad Kirilas Serebrenikovas atsidūrė už grotų.

Esu pažįstamas su labai įtakingais žmonėmis iš skirtingų sričių – stambiojo verslo, meno ir mokslo – kurie man atskleidė savo poziciją „daryti viską, kas mano jėgoms, tačiau neišsiduoti, kad toliau būtų galima kažką tai daryti, kol nepasikeis šita valdžia“. Tačiau aš, atleiskite, nustojau tikėti šio metodo veiksmingumu. Nejaugi jūs nesuprantate, kad, pavyzdžiui, padėdami sergantiems vaikams ar skirdami savo pinigus privačiam švietimui Putino palaikymo kaina, jūs darote „meškos paslaugą“ visai mūsų ateities kartai, kuri turės lankyti mokyklą, esant šitam režimui. Režimui, kuris šiandien visiškai kontroliuoja švietimo sistemą paversdamas ją ne mokslu, o „propaganda“. Tą patį galima pasakyti ir apie mokslo bei sporto veikėjus. Nejaugi jūs iš tiesų tikite, kad greitai viskas kažkaip savaime pasikeis, o dabar tiesiog reikia dirbti savo darbą ir tylėti? Ir koks mūsų tikslas? Moksliniai atradimai? Spektakliai ir filmai? O gal mūsų pagrindinė užduotis yra ugdyti „laisvą ir gyvenimui atvirą žmogų?

2018 metais mūsų laukia prezidento rinkimai. Greičiausiai juose vėl nugalės Vladimiras Putinas, tačiau mes turime metus tam, kad pasistengtume maksimaliai sumažinti jo reitingą, o svarbiausia jo autoritetą ir visos valdančiųjų ideologijos autoritetą. Daugelis mūsų bendraujame su stambaus verslo atstovais ir žinome, koks nepasitenkinimas valdžia egzistuoja tarp tų, kurie nepatenka į pačią artimiausią prezidento aplinką. Tačiau baimindamasis prarasti savo didžiulius pinigus, verslas slapstosi ir tyli, vildamasis išgyventi šį laiką. Tačiau dėl visa ko finansus yra stengiamasi nukreipti į užsienį.

Tačiau iš tiesų jums puikiai žinoma, kaip laikosi šita valdžia ir kaip ji sukurta. Vladimiras Putinas yra laikomas tam tikro stabilumo ir tvarkos savo artimiausiai aplinkai garantu. Jo ratas gali uždirbinėti savo pinigus esant dabartinei tvarkai. Tačiau, kai tik veikiantysis prezidentas praras masių kontrolę, jis iš karto taps nereikalingas net savo artimiausiems draugams, nes žiūrint į jų veidus darosi aišku, kokiomis vertybėmis jie vadovaujasi – tik pragmatinėmis. Pakeisti valdžią Rusijoje yra įmanoma nenaudojant jėgos ir negi neinant į mitingus. Reikia paprasčiausiai nustoti skirti savąją energiją šiai valdžiai remti. Nespausti jiems rankos prieš televizijos kameras, nedalyvauti visuotiniuose priėmimuose, nepriminti prezidento pavardės žiniasklaidoje, kaip kad ir pats prezidentas, patartas viešųjų ryšių specialistų, jokiu būdu stengiasi neminėti Navalno pavardės. Žinoma, taip pat reikia jokiomis sąlygomis nedalyvauti jo rinkimų kampanijoje.

Žinau, kad visa tai padaryti nėra lengva, tačiau esu tikras, kad tai įmanoma. Šiuo metu mes vis dėlto turime neginčijamą įtaką dideliam skaičiui žmonių, o kartais būdami autoritetais milijonams jūs galite sėkmingai mūsų piliečių, ypač jaunimo, akyse sumažinti Putino ir jo valdžios statusą. Ir jei Vladimiras Putinas nugalės rinkimuose jau ne su tokia gausybe balsų, kokios jis tikisi, tai jo pozicija akyse tų, kurie stovi už jo, stipriai susilpnės. Nuo tos akimirkos prasidės šios valdžios galių menkimas.

Todėl mums reikia rizikuoti ir atvirai reikšti savo poziciją, kaip kad dabar darau aš. Valdžia yra itin žiauri ir pajėgi bet kam. Vis dėlto jums pakanka tik nustoti, kiek tai įmanoma, palaikyti valdžią. Nedarykite šiai valdžiai „piaro“. Negirkite jos, nesiekite savo reikalų su šios valdžios reikalais, ignoruokite ją visomis įmanomomis išgalėmis, niekuo jai nepadėkite, ir pamatysime, kad tai atneša rezultatą. Juk energija visada yra ten, kur ji nukreipiama. Todėl neskirkite savo energijos šios valdžios gyvybingumui paremti, ir valdžios galia ims silpti. Kita vertus, verčiau skirkime visą šią savo energiją ir autoritetą visos šios „bolševikinės ideologijos“ nukarūnavimui, kiek įmanoma daugiau kalbėdami apie Lenino, Stalino ir visos Komunistų partijos įvykdytus nusikaltimus žmogiškumui. Verčiau vis dažniau kalbėkime apie tai, kad visoje Rusijoje likę stovėti paminklai Leninui yra paminklai žmogžudžiui. Tačiau tuo pačiu metu neturėtume niekinti atminimo žmonių, kurie atidavė savo gyvenimą tarnaudami Tėvynei ir tautai. Vis dėlto populiari idėja, kad Stalinas laimėjo Antrąjį pasaulinį karą, turi būti paneigta. Rusų tauta kaip ir kitos Europos tautos tapo nežmoniškos hitlerizmo ir stalinizmo mašinos aukomis. Stalinas nelaimėjo karo, jis kelią į pergalę grindė milijonų žmonių – mūsų tėvų ir senelių, kurie iš tiesų atliko didvyrišką darbą – lavonais. Nedera pamiršti, kad daugelis jų į puolimą ėjo genami rusiškų automatų. Ir apie tai reikia kalbėti, kiek tik įmanoma. Antrasis pasaulinis karas yra milžiniška žmonijos tragedija, kurią šiandienė valdžia išnaudoja kaip masalą ant kabliuko rusų liaudžiai pakabinti. Skaudu stebėti, kaip gegužės 9 dieną vietoje tylos ir gedulo Raudonąja aikšte rieda mirties mašinos, o valdžios vadai stovi prie nepalaidoto Lenino lavono ir taip piliečių akyse keliasi reitingus, vadindami tai patriotizmu.

Apibendrinant viską, kas pasakyta, norėčiau dar kartą atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad būtent dėl mūsų pačių nedėmesingumo, baimės, neatsakingumo, tingumo ir egoizmo mes dabar turime tokią valdžią, kokią turime. Svarbiausia, ką turime padaryti šiandien, tai patikėti savo jėga, o ji, patikėkite, didžiulė. Smurtas, revoliucija, valstybiniai perversmai – niekas iš jų neatneš jums laimės ir nepadarys šio pasaulio geresnio. Tačiau atsisakymas remti prievartą, garantuotai atneš teigiamą rezultatą, o geriausias to pavyzdys yra Indija ir didžiojo Gandhi kelias.

Esu toli nuo politikos ir niekada ja neužsiėmiau, tačiau šiandien jaučiu, jog pribrendo laikas ir galimybė kažką pakeisti, nes taip toliau tiesiog nebegalima. Todėl šiemet aš tam noriu skirti savo dėmesį ir energiją bei taip pat kviečiu prie to prisidėti ir kolegas. Aš asmeniškai neturiu didžiulės žiūrovų auditorijos, tačiau aš užtikrintai galiu pasakyti, kad mano žiūrovai yra žmonės, kurie nėra abejingi savo ir mūsų planetos gyvenimui. Svarbiausia, kad mano žiūrovai yra labai aktyvūs ir neabejingi. Aš stengsiuosi lygiuotis į juos. Ir jei mes drauge susibursime ir nustosime palaikyti prievartą, tai sugebėsime kažką gero nuveikti dėl savo šalies ir viso pasaulio ateities. Pradedame nuo šių prezidento rinkimų ir pažiūrėsime, kas išeis. Sieksime savo tikslų be agresijos, neapykantos, keršto siekimo, o tiesiog dėl to, jog esame gimę tam, kad padarytume šią planetą šiek tiek geresnę. Ir, žinoma, laisvę Kirilui Serebrenikovui!

Parengė Donatas Puslys