Nežinoma šeima I. Stropaus fotopaviljone Kretingoje. Gargždų muziejaus archyvas

 Istorikė dr. Dalia Leinartė savo knygoje „Lietuviškoji šeima Europos kontekste, 1800–1914“ (šią vasarą ši knyga „The Lithuanian Family in its European Context, 1800–1914“ buvo išleista anglų kalba, – red. past.) analizuoja religinės, socialinės ir teisinės aplinkos įtaką šeimai Rytų Europoje XIX a.–XX a. pradžioje. Surinkusi daugybę istorinių faktų apie lietuviškas šeimas, gyvenusias teritorijose, kurias XVIII a. pabaigoje aneksavo Rusijos imperija, ji daro išvadą, kad tų laikų lietuviškosios šeimos modelis buvo vakarietiškas, o ne rytietiškas, kaip buvo galvojama iki šiol.

1968 m. britų sociologai, neturėdami jokių tyrimų iš Sovietų Sąjungos, padalino visą Europą vedybų ir namų ūkių aspektu: linija ėjo ties Kuršu, Kaunu, Lifliandija, Estliandija bei Vilniaus gubernija. „Vadovaujantis šia teorija, vyravusia iki mūsų dienų, mes pakliuvome į rytietiškąjį modelį. Aš nepaprastai džiaugiuosi, kad pasirodė ši knyga, paneigianti tokį lietuvių šeimų priskyrimą rytietiškajam modeliui“, – sako dr. D. Leinartė.

Dalia Leinartė

Prieš keletą metų dr. D. Leinartė buvo pakviesta kaip nacionalinė atstovė į Maxo Planko demografinės politikos institutą Rostoke dalyvauti dideliame tarptautiniame tyrime apie XIX–XVIII a. namų ūkius, jų struktūrą Rytų Europoje. Visos Lietuvos duomenis ji rinko iš to laikotarpio namų ūkių surašymo, kuris iki baudžiavos panaikinimo buvo atliekamas, valdžiai norint žinoti, kiek mokesčių imti iš savininkų. Šie duomenys atskleidžia tuometinio namų ūkio sandarą, kitaip sakant – šeimą: kiek buvo vaikų, kokios pavardės, kokio amžiaus sulaukus būdavo tuokiamasi. Maxo Planko instituto demografai parinko Lietuvai 1847 m., nes laikoma, kad būtent tų metų duomenys geriausiai išsaugoti.

Šeimos modelis XIX a.–XX a. pradžioje

Etnografė Angelė Vyšniauskaitė, XX a. 7-jame dešimtmetyje rinkusi duomenis apie Lietuvos namų ūkius XIX amžiuje, pirmoji pasakė, kad lietuvių tradicinė šeima neturėjo nieko bendra su bendruomeniškąja slaviška šeima. Lietuviškos šeimos buvo nedidelės, jose augo 3–4 vaikai. Dauguma vaikų neišgyvendavo. Santuokos, kaip ir Vakarų Europoje, buvo vėlyvos. Lietuvoje moterys tekėjo 25–26 metų, o vyrai vesdavo sulaukę 28–29 metų. Tuo tarpu Rusijoje santuokas sudarydavo 16–18 metų asmenys.

XIX a.–XX a. pradžioje lietuvių visuomenė pripažino tik šeimyninius santykius, netoleravo vienišo gyvenimo būdo. Nevedusieji gyveno kaip vienišiai, samdiniai – tai Vaižganto aprašytieji mykoliukai ir severiutės. Santuokų metu namų ūkis būdavo dalinamas. Jei ūkyje likdavo sūnūs, dukterys gaudavo piniginę išmoką – pasogą, kurią atitekėdamos į ūkį atsinešdavo brolių nuotakos. Jei šeimoje augo vien dukterys, žemė būdavo padalinama tarp jų. Nuėjusieji į užkurius ir likę našliais ar našlėmis dažnai vesdavo mirusiojo sutuoktinio seserį ar brolį. Tokiu būdu žemė ir visas kitas turtas likdavo šeimoje. Vedybos buvo neformalus būdas apeiti caro ribojimus, trukdančius laisvai disponuoti žeme. Turtiniu atžvilgiu nelygioms vedyboms būdavo priešinamasi.

Tuo tarpu Rusijoje šeimos gyveno bendruomenėmis, žemę tvarkydavo visas kaimas, vadovaujamas starostos – seniūno.

Dvaro ribose valstiečiai laisvai galėdavo rinktis antrąją pusę, tačiau rinktis sutuoktinį iš kito dvaro buvo neleidžiama, tad vidutinis atstumas tarp jaunikio ir nuotakos namų siekė tik apie 2,9 km. 

Vakarietiškoje šeimoje samdiniai būdavo laikomi šeimos nariais. Lietuvoje to niekuomet nebuvo. Carinė Rusija taip pat neturėjo didelės įtakos lietuviškosios šeimos modeliui. Iki baudžiavos panaikinimo baudžiauninkai sugebėdavo savo dirbamą žemę padalinti, nors formaliai ji jiems ir nepriklausė. Tačiau išsikraustyti į kitą dvarą valstiečiai negalėjo.

Iki 1853 m. be dvarininko žinios valstiečiai negalėjo sudaryti santuokų, pasitaikydavo ir piktnaudžiavimų iš pono pusės, tačiau carinė valdžia visos imperijos mastu stengėsi apginti įbaudžiavintų valstiečių teisę pasirinkti partnerį patiems. 1853 m. buvo išleistas įsakas, panaikinęs dvarininkų teisę kištis į valstiečių santuokų reikalus. Dvaro ribose valstiečiai laisvai galėdavo rinktis antrąją pusę, tačiau rinktis sutuoktinį iš kito dvaro buvo neleidžiama, tad vidutinis atstumas tarp jaunikio ir nuotakos namų siekė tik apie 2,9 km. Suprantama, toks siauras pasirinkimas lemdavo ir palikuonių sveikatą. To laikotarpio nuotraukose mūsų valstiečiai atrodo apverktinai, tuo tarpu tarpukario valstiečiai savo išvaizda nedaug skyrėsi nuo mažųjų Prancūzijos miestelių gyventojų.

Šeimos narių santykiai

Kas lemdavo lietuvių santuokas – meilė ar ekonominis išskaičiavimas? Meilės samprata specifinė kiekvienai skirtingai epochai, o fizinė aistra egzistavo visais laikais. Aistros pagrindu šeimas kūrė samdiniai – žmonės be turto. Turto turintys valstiečiai tuokdavosi tik ekonominiais sumetimais. Mus iki šiol klaidina sovietmečio mitai apie piršlį melagį, besistengiantį apgauti šeimas. Iš tiesų piršlio tikslas buvo surasti viena kitą atitinkančią šeimą: jaunuolio žemės dalis turėjo atitikti merginos pasogą. Tai buvo taisyklė. Nepriemoką žmonės atsimindavo visą gyvenimą.

Pasak dr. D. Leinartės, šis interesas neeliminavo meilės. Tradicijos ir pažiūros buvo tos pačios, tuokdavosi panašaus amžiaus žmonės. Kunigai sakydavo per pamokslus, kad sutuoktiniai turėtų patikti vienas kitam – santuoka turėjo kilti iš meilės.

Tačiau vėliau sutuoktinių santykiai suprastėdavo: vyras nelabai gerbė žmoną. Tą liudija daugybė bylų, mėginimų skirtis, kreipiantis į Bažnyčią dėl ištuokos. Šeimos narių tarpusavio santykių kultūra buvo šiurkšti, bet ne žiauri. Vaikai būdavo vertinami tik tuomet, kai pradėdavo nešti ekonominę naudą. Mirus naujagimiui, jo vardas būdavo atiduodamas kitam vaikui. Apie mirusius vaikus niekas nekalbėdavo, jų tiesiog nebuvo.

Ikivedybiniai santykiai ir bigamija

XIX a.–XX a. pradžioje Lietuvoje ikivedybiniai santykiai nebuvo toleruojami. Jei netekėjusi moteris susilaukdavo vaiko – o tokių atvejų nebuvo daug – jos laukdavo didžiulė panieka ir pasmerkimas, kurio nepakėlusios merginos žudydavosi. Apie tai rašo ir Vienuolis, ir Žemaitė. Mamos, palikusios vaikus kitiems žmonėms, turėdavo eiti tarnauti, vaikai mirdavo dėl nepriežiūros, o išgyvenusiųjų iki piemens amžiaus laukdavo samdinio dalia. Mūsų laikus pasiekė daugybė kūdikių nužudymo bylų – tokia buvo to laikmečio kontracepcija. 

Lietuvoje vyravo faktiškoji bigamija. Žmonės išvykdavo, dingdavo, emigruodavo, šipkartės iš Amerikos taip ir neateidavo, o ūkyje darbo rankos buvo būtinos. Norėdami sudaryti naują santuoką, žmonės kreipdavosi į Bažnyčią, tačiau, nepateikus įrodymo apie dingusiojo sutuoktinio mirtį, Bažnyčia išskirdavo būtent sugyventinius. Vietiniai kunigai tą faktiškąją bigamiją toleruodavo, tačiau jei tik būdavo kreipiamasi oficialiai, Bažnyčia sugyvenimo neįteisindavo.

Sugyventiniams gimę vaikai būdavo registruojami kaip neteisėtai gimę – benkartai. Skirtumas tas, kad jie nebūdavo vienišos mamos vaikai. Nepriklausomos Lietuvos pradžioje buvo priimtas įsivaikinimo įstatymas, po kurio daugybė sugyventinių šeimose gimusių vaikų buvo įvaikinti.

Skyrybos

Lietuva civilinę santuoką įteisino tik 1940 m. Iki tol tuokiamasi buvo tik bažnyčioje. Skyrybos būdavo negalimos, tad žmonės skyrėsi savavališkai ir gyvendavo susidėję.

Bažnyčios suteikta separacija „stalui ir guoliui“ laikinai ar iki gyvenimo pabaigos nutraukdavo vedybinį gyvenimą, tačiau jos metu nebuvo galima sudaryti naujos santuokos.

Antroje XIX a. pusėje vidutiniškai 1000 katalikų santuokų teko 0,4 ištuokų. Ištuoka buvo suteikiama, atsižvelgus į absoliutines ir santykines santuokos sudarymo aplinkybes. Absoliutinėmis santuokos sudarymo aplinkybėmis, kai įmanoma ištuoka, Bažnyčia laikė: 1) kataliko santuoką su nekrikščionimi; 2) juridišką ankstesnės santuokos galiojimą; 3) įstojimą į vienuolyną ar įšventinimą į dvasininkus; 4) dvasinę ar fizinę kraujomaišą. Santykinėmis aplinkybėmis buvo laikoma: 1) santuokos cenzas – 18 m. vyrams, 16 m. moterims; 2) impotencija; 3) ne savo noru sudaryta santuoka. Tik vadovaujantis šiomis aplinkybėmis santuoka galėjo būti anuliuota.

Bažnyčios suteikta separacija „stalui ir guoliui“ laikinai ar iki gyvenimo pabaigos nutraukdavo vedybinį gyvenimą, tačiau jos metu nebuvo galima sudaryti naujos santuokos. XIX a.–XX a. pr. Žemaičių dvasinė konsistorija sprendė daug daugiau bylų separacijai gauti, nei anuliuoti santuoką. Separacijos paprastai būdavo prašoma dėl smurto šeimoje, santuokinės neištikimybės ar dėl vieno iš sutuoktinių įkalinimo. Daugiausia jų prašydavo moterys, nors bylos nagrinėjimo metu vaikai likdavo pas tėvą. Tėvas galėdavo reikalauti vaikus palikti jam ir po verdikto. Moterys separacijos prašydavo, norėdamos gauti pasą, kadangi pasas po santuokos būdavo išduodamas tik vyrui. Todėl žmona be vyro sutikimo negalėjo nei įsidarbinti, nei pakeisti gyvenamosios vietos. XIX a.–XX a. pr. egzistavo keletas būdų nutraukti nepavykusią santuoką be katalikų dvasinio teismo žinios: pabėgti, pakeisti katalikų religiją arba nužudyti savo sutuoktinį. Skirtingai nei valstiečiai, Lietuvos diduomenė nesunkiai anuliuodavo santuokas.

Tekstas parengtas dr. D. Leinartės knygų: „Vedusiųjų visuomenė: santuoka ir skyrybos Lietuvoje XIX amžiuje–XX amžiaus pradžioje“ bei „The Lithuanian Family in its European Context, 1800–1914“( liet. „Lietuviškoji šeima Europos kontekste, 1800–1914“) pagrindu.