Vytautas Keršanskas

Daugiausia apie prieigos prie pasaulinio tinklo (WWW) ribojimus girdime pranešimuose apie Kiniją, Artimųjų Rytų valstybes, vis dažniau – Turkiją. Tačiau vis griežtesnius ribojimus įtvirtina ir autoritarinis Rusijos režimas, šių metų vasarą dar labiau sustiprinęs galimybę saugumo struktūroms sekti interneto vartotojus.

Interneto plėtra ir nedemokratinių režimų dilema

„Spėju, kad netrukus internetas pasieks Supernovos fazę ir katastrofiškai žlugs 1996-aisiais“, – taip metais anksčiau teigė Robertas Metcalfe, Ethernet‘o (šiandien visuotinai naudojamos lokalių kompiuterių tinklų technologijos) išradėjas. Tačiau buvo atvirkščiai: kasmet augant interneto vartotojų skaičiui šiemet prie jų priskiriama jau 51 proc. visų pasaulio gyventojų. Todėl šis spėjimas priskiriamas prie labiausiai klaidingų bandymų numatyti interneto ateitį.

Interneto plėtra tapo iššūkiu ir nedemokratiniams režimams, siekiantiems kontroliuoti informacijos srautus bei riboti komunikacijos galimybes. Garsus JAV tarptautinių santykių profesorius Stephenas M. Waltas 2013 m. svarstė, jog nedemokratiniai režimai nebus pajėgūs užtikrinti tokios interneto cenzūros, kaip tą galėjo padaryti su kitomis komunikacijos ir informacijos sklaidos priemonėmis, todėl naujų idėjų sklaida taps neišvengiama, o kaip pavyzdį jis pateikė vadinamąjį Arabų pavasarį – revoliucijas Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose, kurios buvo pradėtos socialinių tinklų pagalba. Tai, anot jo, privers šiuos režimus tapti atviresniais.

Tačiau kasmet „Freedom House“ sudaromas Pasaulio laisvės indeksas rodo, kad 2017-aisiais ir toliau, jau vienuolika metų iš eilės, demokratinių valstybių skaičius mažėja, o įvairių laisvių suvaržymų – vis daugiau. Kitas, „Interneto laisvės indeksas“, taip pat rodo tendenciją, kad šešerius metus iš eilės situacija prastėja, o šiuo metu net du trečdaliai interneto vartotojų gyvena valstybėse, kuriose vyriausybės ar valdančiojo elito kritika yra cenzūruojama.

Kinija – cenzūros technologijų lyderė

Turinio internete kontrole savaime neatrodo blogybė daugeliui: 2012 m. atliktoje globalioje Interneto vartotojų apklausoje 71 proc. respondentų pritarė minčiai, kad cenzūra tam tikra forma yra priimtina, jeigu ji skirta riboti netinkamą, nusikalstamą informaciją.

Kadangi internetas tapo neatsiejama ekonominio gyvenimo dalimi, ekstensyvi interneto plėtra vyksta ir autoritarinėse valstybėse (išimtimis galima laikyti Šiaurės Korėją ir Turkmėnistaną, kur interneto prieiga vis dar yra suteikiama siauram gyventojų sluoksniui). Priklausomai nuo režimo uždarumo, pasirenkamos įvairios priemonės interneto kontrolei, varijuojančios nuo turinio cenzūros, puslapių blokavimo ir registravimo iki interneto vartotojų anonimiškumo panaikinimo, sekimo ir net suėmimų už „neteisėtą veiklą“.

Bene labiausiai išvystytą interneto kontrolės sistemą turi Kinija, ji praminta „Didžiąja Kinijos ugniasiene“, sujungiant vieno iš šiuolaikinių pasaulio stebuklų ir technologijos, saugančios nuo įsilaužimų ir internetinių virusų, pavadinimus. Vadinamajai interneto policijai, kuri atsakinga už interneto kontrolę, struktūrai priklauso apie 2 mln. darbuotojų, o taikomos priemonės apima visą įmanomą cenzūravimo spektrą.

Kiek išvystyta ši technologija puikiai iliustravo Kinijos disidento, 2010 m. Nobelio taikos premijos laureato Liu Xiaobo mirtis šių metų liepos 13-ąją. Jo mirtį apgedinčių kinų paskyros socialiniuose tinkluose buvo laikinai blokuojamos, o žinutės apie Xiaobo buvo ištrinamos net privačiuose pokalbiuose. Todėl vis griežtesnis režimas Rusijoje ima „geruosius pavyzdžius“ iš Kinijos, vystydamas savo internetinės cenzūros sistemą.

Interneto varžymai Rusijoje – po didžiųjų protestų 2011-aisiais

Rusija dar 2014 m. „Interneto laisvės indekse“ buvo priskiriama prie „dalinai laisvų“, tačiau pastarųjų metų sprendimai griežtinti interneto turinio, o taip pat ir vartotojų kontrolę, nusmukdė ją į „nelaisvų“ valstybių grupę, kur ji rikiuojasi tarp Sudano ir Tailando.

Tačiau interneto laisvės ribojimai Rusijoje prasidėjo dar 2012 m., kai buvo priimtas Interneto įstatymas, kuris įsteigė juodąjį internetinių portalų sąrašą. Pagal įstatymą Rusijos federalinė telekomunikacijų, informacinių technologijų ir masinės komunikacijos priemonių priežiūros tarnyba (Roskomnadzor) gavo prievolę prižiūrėti, kad puslapiai, raginantys narkotikų vartojimą, savižudybes ir pedofiliją būtų blokuojami. Nors iš pirmo žvilgsnio ribojimai taikomi nusikalstamo pobūdžio portalams, jau per pirmąsias dvi savaites tarp uždraustų 180-ies internetinių puslapių pateko ir nieko bendro su minėtu turiniu neturinčių, tačiau V. Putiną kritikavusių, portalų. Todėl nuo pat pradžių įstatymas tapo priemone cenzūruoti politinės opozicijos veiklą internete.

2013-aisiais papildžius įstatymą nusikalstamam turiniui buvo priskirta tai, kas gali būti laikoma ekstremizmu, kvietimais nelegaliems susibūrimams, neapykantos kurstymu ir nustatytos tvarkos pažeidimais. Tad įstatymas tapo plačiai interpretuojamas ir kvietimai į pilietinius protestus, diskusijos apie poreikį Rusijos konstitucinės santvarkos pokyčius, opozicionierių nuomonių publikavimas tapo pagrindu blokuoti tai viešinančius portalus.

Įdomu, kad 2015 m. apklausos duomenimis pusė Rusijos gyventojų pritaria interneto cenzūravimui, o šeši iš dešimties pritartų visiškam interneto turinio blokavimui krizės, kuri grasintų nacionaliniam saugumui, atveju. Tarp turinio, kurį reikėtų riboti, respondentai daugiausia įvardijo „gėjų propagandą“ (59 proc.), antivyriausybinius protestus organizuojančias socialinių tinklų grupes (46 proc.) ir prieš Kremlių pasisakančių feminisčių roko grupės „Pussy Riot“ vaizdo įrašus (46 proc.) Tad akivaizdu, jog terpė griežtinti interneto, kuris buvo vienu iš nedaugelio laisvo komunikavimo būdu demokratinei bendruomenei, kontrolę yra palanki.

Griežtesni ribojimai – pasirengimas prezidento rinkimams?

Todėl šiais metais buvo žengta dar toliau. Liepos mėnesį abeji Rusijos Dūmos rūmai priėmė, o V. Putinas pasirašė lapkritį įsigailosiantį įstatymą, kuris nutaikytas jau nebe į konkretų turinį, o į jo vartotojus. Uždrausta naudotis programine įranga (VPN bei kt.), kuria internete galima naršyti anonimiškai, taigi ir patekti į draudžiamus puslapius. Antra, visos sparčiųjų žinučių programėlės privalo kaupti visų jų naudotojų susirašinėjimų duomenis ir atpažinti juos leidžiančią informaciją, kurią privalėtų pateikti pareikalavus atsakingoms Rusijos saugumo institucijoms.

Kadangi mažai tikėtina, jog tarptautinės kompanijos imsis rinkti duomenis apie savo vartotojus, nes būtent anonimiškumo užtikrinimas yra pagrindinė paskata vartotojams rinktis produktą, pagrindinis Kremliaus taikinys yra Rusijos interneto tiekėjai, kurie turės nuolat sekti ne tik internetinių portalų, bet ir programėlių juodąjį sąrašą bei vykdyti jų blokavimą.

Kompanijos „Google“ duomenimis, Rusija užima pirmą vietą tarp valstybių, reikalaujančių iš interneto („Google“ paieškos sistemos ar „YouTube“ platformos) pašalinti joms nepriimtiną turinį. Taip pat nemažai kalbama apie tai, kad Rusijos valdžia sistemingai remia ir siūlo vis daugiau nemokamo pramoginio turinio internete, ypač Rusijoje populiariuose socialiniuose tinkluose (pvz. Vkontakte, Odnoklasniki ir pan.), kad interneto vartotojai būtų užimti pramogomis ir prarastų poreikį domėtis politika.

Nors internetas išlieka laisviausia viešąja erdve Rusijoje, akivaizdūs Rusijos valdžios veiksmai šią laisvę riboti neabejotinai sietini su artėjančiais prezidento rinkimais. Pilnai monopolizavus ir „suvalstybinus“ kitas komunikacijos ir medijų priemones, o pagrindinei opozicinei veiklai persikėlus į internetą, šio kontrolė tampa svarbiu veiksniu, padėsiančiu valdančiajam režimui išsaugoti norimą status quo

Autorius yra Rytų Europos studijų centro politikos analitikas