Režisierius Kirilas Serebrenikovas (dešinėje). Kirilo Zykovo nuotr.

„Kai jie atėjo komunistų, aš tylėjau – aš nebuvau komunistas. Kai jie atėjo socialdemokratų, aš tylėjaunebuvau socialdemokratas. Kai jie atėjo profsąjungų aktyvistų, aš tylėjaunebuvau profsąjungos narys. Kai jie atėjo manęsjau nebebuvo kam mane apginti.

Ši universali nesipriešinimo blogiui formulė priklauso vokiečių pastoriui Martinui Himelleriui. Aš ją prisiminiau, kai sužinojau apie garsaus rusų režisieriaus Kirilo Serebrenikovo sulaikymą. Aš nepradėsiu priekaištauti Serebrenikovui dėl to, kad jis nestojo prieš Rusijos kariuomenės ir jos pagalbininkų Krymo okupaciją. Ir nepriekaištausiu jam dėl to, kad buvo abejingas likimui Olego Sencovo – kolegos, atsidūrusio už putiniškų grotų anksčiau už jį. To nedarysiu dėl to, kad esu įsitikinęs: rusų kultūros veikėjai turėjo pasipriešinti autoritarinei Rusijos valdžiai ne dėl apiplėštos ir išprievartautos Ukrainos. Ir ne dėl Sencovo. O dėl savęs ir savo vaikų.

Kaip galima priekaištauti mirtininkams? Kaip galima priekaištauti kvailiems ribotiems žmonėms, nesuprantantiems, kad, palaikydami agresyvų neofašistinį režimą arba net tylėdami, pasirašo sau ir savo kūrybai nuosprendį? Tokius žmones galima tik užjausti – kaip užjauti didžiulio laivo, kuris skęsta tavo akyse, keleivius. Tarp jų, kam liko suskaičiuotos minutės – herojai ir pranašautojai, sąžiningi žmonės ir niekšai, drąsūs ir abejingi. Bet mes stebime bendrą tragediją, kai kalbama apie Rusiją.

Aš peržvelgiau rusų kultūros veikėjų komentarus, liečiančius Serebrenikovo areštą. Vertinimai skirtingi. Yra tokių, kurie ir šioje bjaurastyje palaiko Putiną. O yra ir tokių, kurie smerkia valdžią. Bet tarp šios antros kategorijos – ir tie, kurie palaikė agresyvią Putino politiką Ukrainos atžvilgiu. Pavyzdžiui, režisierius  Markas Zacharovas – tas pats, kuris pastatė filmą „Nužudyti drakoną“, o paskui palaikė Krymo aneksiją. Dabar jis smerkia Serebrenikovo sulaikymą. Ir kas įdomu – ar jis iš tikrųjų nesuprato, kad visa tai susiję? Kad neofašizmas prasideda nuo svetimų žemių okupacijos, o baigiasi sugniuždant savus piliečius: iš pradžių – priešininkus, paskui – šalininkus? Ar jis nežiūrėjo savo filmų? Niekada? Ir šį klausimą galima užduoti kiekvienam tuščiagarbiam prisitaikėliui, sukuriančiam savo mirtį. Nieko neskaitėte? Nesimokėte Rusijos istorijos? O Vokietijos istorijos? Ak, jūs turite teatrą. Ak, jūs turite vaikų! Betgi tie, kuriuos sušaudė Stalino laikais, taip pat turėjo ir viena, ir kita. Teatrus uždarė, vaikus – į vaikų namus. Taigi problema.

Uolesnieji gynėjai Kirilą Serebrenikovą lygina su Vsevolodu Mejerholdu, kurį sunaikino Stalinas. Aš nenorėčiau lyginti talentų, bet palyginčiau likimus. Žinoma, atleiskite man, bet Mejerholdas buvo entuziastas. Jis tarnavo bolševizmui kaip vertybių sistemai – arba vertybių paneigimui. Skirtingai nuo daugelio amžininkų, jis turėjo paprastą ir aiškų pasirinkimą: likti kol kas dar civilizuotame pasaulyje arba grįžti į Stalino Rusiją. Jis pasirinko antrą variantą. Ar jis suprato, kad pasirašo sau nuosprendį? Pavyzdžiui, palyginti su Marku Zacharovu.

Ir Stalino nužudytas publicistas Michailas Kolcovas, kuris aprašė parodomuosius procesus, taip pat nesuprato, kad irgi taps represijų auka – kaip nesupranta tie, kurie palaiko Serebrenikovo areštą, jog režimas sudoros ir juos pačius. Aš, žinoma, neimsiu tvirtinti, kad taip atsitiks kiekvienam. Kolcovą sušaudė, o jo brolis, garsus karikatūristas Borisas Jefimovas, atšventė šimtmetį – beje, jis visada niekino režimą, kuriam tarnavo. Manau, kad ir Kolcovas niekino. Ir Mejerholdas niekino. Ir Serebrenikovas niekina.

Ir jeigu Putinas būtų areštuotas vasarnamyje, paaiškėtų, kad jį niekina devyniasdešimt procentų tų, kurie dabar palaiko. Rusijoje taip priimta. Paprasčiausiai tiems visiems kultūros veikėjams reikia, kad Putiną areštuotų koks nors apsaugos vadas, kuriam jie paplotų ir iš kurio būtų galima kaip įprasta paprašyti pinigų savo teatrui ir saviems vaikams.

Pasikartosiu, kad rašau ne smerkdamas visus tuos žmones, kurie seniai manęs nedomina, – kartu su senais ir naujais filmais, spektakliais ir dainelėmis. Mane pribloškia ne jie, o tie, kurie galbūt dėl savo vienpusiško vertinimo ir ribotumo tebelaiko visa tai kultūra. Tai jokia kultūra. Prisitaikymo kultūra – taip. Kultūra naudojasi valdžios vogtais pinigais – taip. Bet dėl ne savęs pažinimo ir savo sielos analizės ir gyvenimo situacijų.

Tatjana Lioznova pastatė „Septyniolika pavasario akimirkų“ apie sovietinį aparatą, bet iki gyvenimo pabaigos to nesuprato. Markas Zacharovas pastatė „Nužudyti drakoną“, kad po metų atsidurtų „gerbiamo piliečio“ iš savo filmo vaidmenyje. Fiodoras Bondarčiukas režisavo filmą „Gyvenama sala“ pagal Strugackių siužetą apie televizijos propagandą – kad atsidurtų tarp bokštų statytojų iš savo paties filmo.

Jeigu tie žmonės ir iš tikrųjų nesupranta, ką daro – kam mums jie? Ir kam jie patys sau? Lygiai taip kaip Putinas imituoja politinę veiklą, kai jo artimiausi draugai pildo kišenes milijardais, tie žmonės imituoja kultūrinį aktyvumą. Vieniems tai sekasi geriau, kitiems – prasčiau. Bet visa tai jau ne menas. Seniai ne menas. Labai seniai…

1919 metai. Iškankintas ir sublogęs Aleksandras Blokas Peterburgo tramvajuje prieina prie Zinaidos Gippius, negailestingos savo moralinio išsekimo dėl bendradarbiavimo su bolševikais, dėl nesipriešinimo blogiui, kritikės. Prašo paspausti ranką.

– Kalbama, kad jūs išvažiuojate?

– Ką gi... Čia arba mirti – arba išvažiuoti. Arba, žinoma, neatsidurti jūsų padėtyje...

Gippius išlipa iš tramvajaus. Ji mirs Paryžiuje 1945-ųjų rugsėjį. Blokas atsisveikins su gyvenimu praėjus trejiems metams po šio susitikimo. Maždaug tada viskas ir baigėsi.

Pagal kasparov.ru parengė Michalina Bočiarova