Clem Onojeghuo/ unsplash.com nuotrauka

Mūsų politika vadovaujasi puikybe. Dviem prasmėmis. Pirmiausia ta, kad ji žada siekti puikesnio gyvenimo. To, kas dar nepasiekta, bet tik gali būti įsivaizduojama kaip geresnė tikrovė, nei yra dabar. Nors tokia intencija, rodos, gera, ši puikybės politika nėra maloni. Dažniausiai ji yra kritiška dabarčiai ir visada pradeda atmesti tai, kas yra. Kiekvienas pasaulį žadantis papuikinti pažadas yra senosios tvarkos paniekinimas. Ir kuo daugiau žadama, kuo didesnį pokytį politikas siūlo, tuo įkyresnė yra puikybė, nes atmetama kur kas daugiau tikrovės nei kokiu kuklučiu pažadėliu. Šis įkyrumas labiausiai nervina kūrusius socialinio, institucinio ar politinio sugyvenimo formas, kurias puikybės siekiantis politikas žada pakeisti. Ir, žvelgiant empatiškai į kokį užkietėjusį komunistą Nepriklausomybės išvakarėse ar palyginti dorai dirbantį biurokratą reformos akivaizdoje, iš tiesų nėra malonu, kai kažkas, svetimas ir nepažįstamas iš ten, aukščiau, viso gyvenimo darbą įvertina kaip nieko vertą, keistiną, tiesiog nepuikų.  

Antrąja prasme puikybė yra savęs pervertinimas. Kalbant apie valstybės gyvenimą dar Platonas yra minėjęs, kad puikybė yra imtis darbų, kuriems nesi tinkamas. Gali būti puikus savo srities specialistas, bet puikybė yra manyti, kad būdamas, tarkime, sėkmingas ūkininkas būsi ir geras menininkas ar atvirkščiai. Tikriausiai perdėta teigti, kad toks susikeitimas būtų pražūtingas valstybei (visgi ūkininkas šį bei tą sukurtų, o menininkas – šį bei tą užaugintų), tačiau nei menininkas, nei ūkininkas, palikę tai, ką moka, nebūtų puikūs savo naujojoje veikloje. Puikybė yra to nesuprasti ir užsispyrusiai taikyti meninės veiklos principus ūkinėje veikloje, o ūkinės – meninėje.

politinė puikybė yra sociali, įtraukia ne vieną asmenį, bet visą asmenų grupę, neretai ir visą politinę bendruomenę

Politinėje erdvėje, skirtingai nei kasdienėje profesinėje veikloje, su išpuikimu viskas yra kiek sudėtingiau. Pirmiausia todėl, kad demokratinės kultūros visuomenėje kiekvienas pilietis turi teisę ir yra skatinamas prisiimti politinio sprendėjo vaidmenį. Čia kiekvienas pripažįstamas kaip potencialus valstybės kūrėjas, kiekvienam leidžiama tvirtinti, kad „aš esu valstybė“, todėl kiekvienas yra pakankamai puikus įsitraukti į politinį gyvenimą. Toks jau moderniosios visuomenės santykis su valstybe: nors ne kiekvienas politikas gali būti virėja, bet kiekviena virėja turi galimybę būti politike. Tokioje interpretacijoje kiekviena virėja, ūkininkė ar menininkė kaip kitiems piliečiams lygi pilietė, su savo aistromis, interesais ir norais yra puikybės įsikūnijimas – ji, kaip individas, yra puiki. Politiniame ir visuomeniniame gyvenime čia ir atsiveria didžiausias pavojus – kai pradedi matyti save kaip vienintelį ir nepakartojamą valstybės kūrėją, linksti save pervertinti, o kitus – nuvertinti. Tokia politinė puikybė yra nekantri, priešiška, pavydi. Ji myli tik save, elgiasi netinkamai, pasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo gera, nesidžiaugia atvira teisybe, su džiaugsmu priima patinkantį melą. Ji greita matyti neviltį ir nepasitikėti.

Skirtingai nei asmeninė, politinė puikybė yra sociali, įtraukia ne vieną asmenį, bet visą asmenų grupę, neretai ir visą politinę bendruomenę. Bent trimis prasmėmis. Viena vertus, savęs pervertinimas, troškimas daryti tai, ko nemoki ar nesupranti, visuomeniniam gyvūnui nėra tik asmeninio apsisprendimo reikalas. Išpuikimas yra socialiai skatinama nuostata apie save. Štai ir ūkininkas greičiau simpatizuos savo kolegos, ūkininko, meniniams pabandymams, nei jam nežinomam nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui. Juk saviškiai artimesni, o jo sprendiniai ir žodžiai tiesiog aiškesni, neturi jokio manierizmo ar perdėtų ambicijų, yra arčiau paprasto šiuolaikinio žmogaus. Ir kai tam ūkininkui nuolat kartoja, kad viskas, ką jis daro, yra puiku, kur kas puikiau nei tos uždaros klikos darbai, negalvoti apie save kaip puikų (o kitą – kaip apgailėtiną nevykėlį) tikrai yra sunku.   

Kita vertus, demokratinėje politinėje kultūroje puikybė tiesiogiai įrodoma ir skatinama kitų, palaikančiųjų. Populiarumo reitingai ir rinkimų rezultatai yra tvirtinimas, kad kažkas bent jau duotuoju momentu yra puikiausias. Šis puikybės demokratizacijos procesas nuvertina pačią puikybę kaip savaiminę vertybę. Jos pakaitalu tampa grynai kiekybinis ir dažnai laikinas pripažinimas, kad kažkas šiandien tam tikrai grupei yra geriau. Arba, kitaip sakant, palaimintuosius keičia palaikantieji – realūs ir virtualūs sekėjai bei mėgėjai. O šiems dažnai pakanka ir puikybės simuliacijos, kuri vadinama viešaisiais ryšiais. Svarbu ne tai, kiek tave iš tiesų palaiko, o tai, jog kiti mano, kad tave palaiko. Kuo daugiau tavęs yra viešumoje – tuo labiau gali manyti, kad esi reikalingesnis, savesnis, įtakingesnis. Tiesiog puikesnis. Tuo įtikėjusios viešųjų ryšių agentūros (neišskiriant ir žiniasklaidos), tuo įtikėję ir politikai, tą kartais atkartoja ir politologai. Ir tai nuolat ištransliuota tampa visuotinai įtikėta tiesa. Tad politinės puikybės problemą politikoje pirmiausia norima spręsti per viešuosius ryšius, bet ne per realius savo elgsenos pokyčius. Išsiviešinti kaip puikiam tampa taip pat svarbu, jei ne svarbiau, nei padaryti kažką puikaus.

kairiųjų nepasitenkinimas dešiniųjų puikybe, panašu, politikoje gana universalu ar bent jau europietiška

Pagaliau ir savo tiesa įtikintas ir įtikėjęs asmuo ar judėjimas pradeda elgtis arogantiškai. Simptomiška, kad būtent ši idėja ne kartą buvo panaudota ir Lietuvos politiniuose debatuose diskutuojant su politiniais oponentais, kurie turi, siekia ir kartais dėl politinės konjunktūros gali įgyvendinti savo politinę viziją. Tokiais vaizduojami landsbergiai, tokį epitetą nesibodėdami ištraukė Vokietijos kairieji kritikuodami Angelą Merkel. Tad kairiųjų nepasitenkinimas dešiniųjų puikybe, panašu, politikoje gana universalu ar bent jau europietiška. Ir galima įtarti, kad dešiniųjų-konservatyvių nuostatų partijoms tai kažkokiu mastu neišvengiama. Tiek, kiek jie tiki vienos idėjos puikumu, kuri negali kisti vien dėl naujų madų, tiek jie turės išlikti principingi ir susilaukti kaltinimų puikybe. Ir tai tiesa: jie tiki, kad žino, kas yra valstybinio gyvenimo puikybė. Kairiesiems liberalams tai negresia. Jie tikrai nežino nieko. Jie eina su žmogiškų užgaidų vedamu gyvenimu, ir jų politinė vizija neturi jokios išbaigtos formos. Nebent tokia forma laikytume pataikavimą asmeninei žmogaus puikybei.

Tačiau toks dešiniųjų kaltinimas puikybe nėra visiškai tikslus. Pats politinės vizijos turėjimas ir noras ją ginti nėra arogancija. Tai politikos esmė, ir ji būdinga net tradicines praktikas norintiems išsaugoti ar pasišventusiems galutinai žmogų emancipuoti kairiesiems. Mat tiek išsaugojimas, tiek išlaisvinimas – taip pat politinės vizijos. Politinės puikybė yra nepripažinti kitų kaip turinčių viziją, kuri gali būti ginama. Puikybė yra neturėti vizijos, bet paklaustam karštai aiškinti, kaip turi atrodyti šis pasaulis. Vėlgi daugiausia dėl to kalti ne tik patys puikiai atsakantieji, bet ir klausiantieji, kurie, pripažindami autoriteto puikybę vienoje srityje, nejučia padaro jį visų sričių žinovu. Bet žinantieji kažką apie daug ką dažnai nežino daug ko apie kažką, nors jų puikybė ir minios išpuikinimas šią tiesą ir linkę ignoruoti. Politiniai lyderiai, žvaigždės, įtakingieji, visi mūsų puikiausieji atsiduria nepavydėtinoje padėtyje – jie palaikantieji, išviešinti, bet, deja, jau nebe puikūs. Ir tuomet supranti, kad visi žodžiai apie puikybę jau yra skiriami kitkam.