Žmogus susiduria su kasdieniais iššūkiais, kurie nulemia nesąmoningas jausmų ir emocijų išraiškas, asmuo dažnai veikia instinktyviai, vedamas savisaugos instinktų. C. G. Jungas teigia: „Žmonės paprastai nėra tokie sąmoningi, kad suvoktų juose susidarančias priešybes.“ Instinktai, anot S. Freudo, veikiami mirties baimės ir pasitenkinimo savimi motyvo, priima informaciją, kurią skleidžia aplinką sudarantys objektai. Žmogus, remdamasis savo praktine bei teorine patirtimi, bandydamas susidaryti logišką vaizdą bei veiksmų seką, subjektyviai vertina situaciją. Vadovaudamasis įvairiais principais, kuriuos sudaro nuo gimimo suformuotas asmens charakteris, asmuo kuria savąją aplinką, kurios įtakos pasekmes jaučia ne tik jis pats, bet ir su asmeniu tiesiogiai ir netiesiogiai susiję aplinkiniai.

Žmogus – mąstanti būtybė, kuriai būdingas meilės, džiaugsmo, rūpesčio, atjautos, liūdesio, empatijos, moralės pojūtis, todėl, jei asmens psichinė, dvasinė ar psichologinė būtis nėra pažeista, žmogus yra atsakingas už savo bei kitų gerovę ir darnos kūrimą. Nors jausmai užlieja asmenį nepriklausomai nuo jo valios, o emocijos pasireiškia dėl instinktyvaus gyvybės saugojimo, racionalaus ir loginio mąstymo dėka asmuo geba save suvaldyti, apdoroti gautą informaciją ir ją panaudoti.

Dvasinio ir fizinio kūno sąveikoje asmuo kaip individualybė gyvena bendruomenėje, prisitaiko prie visuotinių taisyklių ir save realizuoja, stiprindamas savąjį požiūrį, kurdamas savo identitetą per pasirinkimus, kurie tiesiogiai neparodo asmenybės tikrumo, bet nurodo aplinkiniams, kaip reaguoja žmogus į tam tikras situacijas.

C. G. Jungas teigia, kad „stokodamas sąmoningumo, žmogus nesunkiai tampa įvairių sugestijų auka. Kuo žmogus lengviau pasiduoda pasąmonės dinamikos iškrovoms, tuo smarkiau šios sugestijos jį veikia. Vadinasi, kuo didesnė praraja atsiveria tarp sąmonės ir pasąmonės, tuo labiau padidėja psichinių epidemijų ir masinių psichozių grėsmė“. Todėl asmuo, kuris geba suvokti aplinkos daromą įtaką, išgyvena gėrio ir blogio suvokimą, turi galimybę priimti atsakomybę už savo pasirinkimus.

Piktosios dvasios veikimas tikinčiųjų ažvilgiu

Piktųjų dvasių veikla prieš dievobaimingus žmones yra visuotinai Bažnyčios pripažintas veiksnys. Kaip teigia kunigas B. Kocanda OFMConv, „ją galima kildinti jau iš Jėzaus gundymo dykumoje fakto“. Tikinčiųjų asmenų kentėjimai dėl piktųjų dvasių įtakos vyksta todėl, kad velniui negali patikti tie, kurie visiškai atsiduoda Dievui, dovanoja Jėzui ir Bažnyčiai meilę, su užsidegimu evangelizuoja ir ugdo krikščioniškus santykius tarp žmonių. Todėl asmenys, gyvendami šventumo siekimu, gali būti varginami išskirtinai Dievui leidus. R. Laurentin kviečia atkreipti dėmesį į tai, jog jei ir demonas įniršta prieš kai kuriuos žmones, tai reiškia, kad jų misija ir veikimas yra gyvybiškai svarbūs Bažnyčiai. Kaip teigia B. Kocanda OFMConv teigia: „Ekspiancinė kančia, patiriama dėl demoniškų jėgų veikimo, laikoma normaliu dalyku krikščioniškoje dvasinėje tradicijoje, įrodo tokios patirties paženklintų žmonių bendradarbiavimą išganomajame Dievo plane.“ Piktoji dvasia gali apgulti asmenį fiziškai ir psichiškai.

Nurodydamas piktosios dvasios veikimo būdą prieš tikintį asmenį, kunigas J. A. Fortea teigia, kad „demonas į mūsų protą, atmintį bei vaizduotę įdiegia suprantamus, intelektinius objektus, kurių neįmanoma atskirti nuo tokių savo minčių, kaip atsiminimas ar žodis“. Įvairiausiais pavidalais demonas bando blokuoti asmens veiklą, trikdyti žmogiškus santykius, trukdyti jų maldai. Piktoji dvasia skatina netyras mintis, sukelia seksualines fantazijas, kurios tampa neproporcingos krikščioniškos moralės aspektu. B. Kocanda OFMConv teigimu „tamsią naktį išgyvenantys asmenys mąsto subjektyviai: jog prarado visą dvasinį gėrį ir kad Dievas juos apleido“. Tikintieji demono veikimo metu tampa prislėgti, net stumiami į savižudybę.

Demono tikslas sekinant tikintįjį – papiktinimas. Šėtonas trokšta, kad toks žmogus sukluptų, stengiasi juos neutralizuoti arba įstumti į neviltį. Kunigas J. A. Fortea teigia, jog Dievas, leisdamas tikintį žmogų apimti pagundoms, žino, kad iš to atsiras žmogaus gyvenime daug gero, jei tik pats asmuo šioms pagundoms pasipriešins. „Įsitikinimas, kad Dievas gali leisti piktųjų dvasių veikimą žmonėms (1 Kar 22, 19–23; Job 2, 1–8; Zch 3, 1–4), o ypač tiems, kurie eina šventumo keliu, nuolat gyvuoja Katalikų Bažnyčioje.“ B. Kocanda OFMConv teigia, kad „asmenys, išgyvenantys autentišką meilę Dievui, patys pradeda dvasinę kovą, pagrįstą visų pirma malda ir askeze. Piktųjų dvasių sukelti sunkumai papildomai mobilizuoja juos dar labiau pasitikėti Dievu ir bendradarbiauti su Šventąja Dvasia. Atmindami, kad Dievas neleis jų mėginti virš jų jėgų (plg. 1 Kor 10, 13), priima kentėjimus kaip apsivalymo ir augimo šventume sąlygą, dažnai nuoširdžiai įsitikinę bendradarbiaujantys Kristaus Bažnyčios išganomoje misijoje“. Tačiau, kaip teigia B. Kocanda OFMConv, „Kristaus Bažnyčia yra įpareigota teikti pagalbą piktųjų dvasių varginamiems arba apsėstiems žmonėms“.

Dvasinė kova

Suvokdami piktosios dvasios veikimą, tikintieji susiduria su dvasine kova, kuri pasireiškia per kančią ir Dievo meilės slėpinį, o tai, kaip teigia A. Posackis SJ, dažnai susiję su labai skausmingu ir laipsnišku žmogaus išlaisvinimu iš jo prigimtyje giliai įsišaknijusio egoizmo. Tokiu būdu blogis tampa ne tik, kaip traktavo senovės filosofai Sokratas ir Platonas, – nežinojimo padarinys ir neapsišvietusios žmogaus nesąmoningas veikimas, bet konkretus Dievo priešininko kenkimas Dievo ir žmogaus santykyje augančiai harmonijai ir meilės išraiškai.

Todėl tikintis žmogus, nuolat atlikdamas savo sąžinės patikrą, privalo nedvejodamas atmesti visus veiksmus, kylančius iš savanaudiškos meilės. J. Phillipe, kalbėdamas apie dvasių atpažinimą, teigia, kad „Bažnyčios ir šventųjų patirtis išreiškia bendrą dėsningumą: kas kyla iš Dievo Dvasios, atneša džiaugsmą, taiką, dvasios ramybę, romumą, paprastumą, šviesą. Ir priešingai, kas randasi iš piktojo, sukelia nusiminimą, nesantaiką, blaškymąsi, nerimą, painiavą, tamsybę“.

Piktojo veikimas prieš tikintįjį yra labiau vidinis, radikalesnis. Piktoji dvasia, siekdama, kad žmogus prarastų dvasinę pusiausvyrą, skatina atkreipti dėmesį į neigiamus dalykus, žmonių klaidas, nusižengimus, neveiklumą, nuodėmes. Piktoji dvasia sukelia nerimą dėl visų aplinkoje atsirandančių sunkumų.

Piktoji dvasia veikia pakreipdama žmogaus pasirinkimus nuodėminga veikla, kuri sukelia nusivylimą, savęs ar kitų kaltinimą, atima gyvenimo džiaugsmą bei skatina uždarumo ir vienišumo jausmą. Pasidavus jo įtakai asmenį po „trumpalaikio gėrio“ užvaldo negatyvios mintys, kurios skatina silpnumą ir nutolimo nuo Dievo jausmą.

Piktoji dvasia gali tikintį asmenį privesti iki smulkmeniškumo, kai nuolat atkreipiamas dėmesys į savo nuodėmingas mintis ir poelgius, o veikianti apgaulės dvasia įdiegia tikinčiajam nevertingumo jausmą. Tokiu būdu siekiama atitraukti žmogų nuo galimybės augti Dievo šviesoje ir skatina vidines tamsumas.

Asmuo, atlikdamas gailestingumo darbus, gali justi tam tikrą puikybės jausmą, kuris gali sukelti asmens neveiksnumą. Piktoji dvasia gali veikti skatindama pripažinimo, pagarbos, sėkmės jausmą, kuris būtų pasiekiamas, tarsi savanaudiškumo principu paremtais gailestingumo darbais. Tačiau išgyvenant gyvai Kristaus mokymą, remiantis Gerojo samariečio pavyzdžiu, piktosios dvasios pinklės yra suardomos ir Jėzaus Kristaus apsauga, pasiliekanti žmoguje, suteikia stiprybę tęsti savąjį darbą.

Kartais dėl daugybės aplinkos veiksnių asmuo sąmoningai žinodamas pasirenka veiklas, kurios neatitinka Dievo valios. Tokiais atvejais asmuo susiduria su savigrauža, savigaila. Asmuo, suvokdamas savo netobulumą ir prigimtinį nuodėmingumą, pasitikėdamas Dievo pagalba, turi galimybę suprasti savo silpnumus ir šiems silpnumams ne tik pasipriešinti, bet ir atmesti juos įžvelgiant šiuose veiksniuose beprasmybę, kuri stabdo asmens dvasinį tobulėjimą.

Atgailaujančiajam gali būti sunku atlikti išpažintį. Asmuo, atvirai išsakydamas savo slapčiausias mintis ir poelgius, gali justi gėdos jausmą, gali bijoti, jog nuodėmklausys – kunigas, susidarys apie jį neigiamą požiūrį, nukentės asmens autoritetas. Būtina atminti, jog piktoji dvasia siekia, kad žmogus gyventų užsisklendęs, būtų atskirtas nuo Dievo ir Bažnyčios. Atlikdamas išpažintį, asmuo išsilaisvina iš priespaudos, tampa laisvas, atiduodamas savo sunkumų naštą Dievui Tėvui.

Kartais, net ir po nuoširdžios išpažinties, nuodėmingi pasirinkimai gali pasikartoti. Todėl tokiu atveju rekomenduojama pasirinkti savo dvasios tėvą, su kuriuo, suradus nuodėmės ir atgailos ryšį, atsiranda galimybė analizuoti save, stebėti savo jauseną, o dvasios tėvas, matydamas žmogaus padarytas nuodėmes, gali patarti, kur ir į ką asmuo turi atkreipti dėmesį.

J. Phillipe teigia, kad „Viešpats yra visada pasiruošęs mus parkritusius pakelti ir netgi visada randa būdą, kaip mūsų suklupimus perkeisti į gėrį, jei suklupę gręžiamės į Jį nuolankia ir pasitikinčia širdimi. Kaskart, kai suvokiame, kad dėl savo paviršutiniškumo, nedėmesingumo ar bailumo užgniaužiame ar apleidome kokį įkvėpimą, nenusiminkite. Nuoširdžiai melskime Viešpaties atleidimo, pasinaudokime tuo kaip proga nusižeminti ir pripažinti, jog mažai turime dorybių, prašykime Viešpaties, kad „nubaustų“ mus savo ištikimybės gausa, kuri leistų mums atsigriebti už prarastas malones!“

Kunigas T. Dajczeris, siekdamas pastiprinti esančius tokioje kovoje, rašo: „Kai pasijusi labai įskaudintas, atmink, kad tai palaimingas skausmas, kuris tavo brandumo ir tvarkingumo šarvuose daro vietos Dievo malonei. Tau teikiama galimybė pagilinti tikėjimą. Dėl tavo silpnumo per tikėjimą tavyje gali apsigyventi Dievo galybė. Artindamasis prie tavęs, Dievas turi padaryti silpnesnį, idant būtum Jo reikalingas, kad tikėdamas ir kaskart labiau Juo pasitikėdamas vien Jame teieškotum atramos. Jis turi tave pažeminti, nes esi per didelis, o žaizdos žemina. Taigi kiekvienas sužalojimas tau duoda galimybių vis labiau panašėti į Evangelijos vaiką.“

Atsitinka ir taip, jog demono agresija ir apsėdimas nepanaikinamas, o Dievas leidžia šventuosius persekioti iki pat jų mirties, nes jie yra pašaukti parodyti visa savo heroizmą dėl pasaulio išganymo, teigia R. Laurentin.