Lina Buividavičiūtė, Helsinkio sindromas: Eilėraščiai, Kaunas: Kauko laiptai, 2017, 138 p., 300 egz. Dailininkė Inga Paliokaitė-Zamulskienė

Ko vertas eilėraštis, nesukuriantis stebuklo? Julia Hartwig

Visai kita proga Julios Hartwig iškeltas klausimas padeda ieškant rakto į debiutinį Linos Buividavičiūtės poezijos rinkinį. Knygos ašis – liga ir jos terapija. Kraštutinės psichologinės būsenos, vaikystės patirtys perpinamos kultūros ženklais, suteikiančiais atramas, leidžiančias apibendrinti patirtį. Stebuklo nėra, veik nėra ilgesio, romantizavimo, atvirai išsakomos trauminės patirtys. Subjektas, atliepdamas knygos pavadinimą, lyg įkaitas prisirišęs prie pagrobėjo – ligos, praeities – kalba neslėpdamas terapinės tekstų prigimties. Bet ky­la klausimas – ar šis atvejis skiriasi nuo gausybės kitų „terapinių“ poezijos knygų?

Atradimo džiaugsmas skaitant vis dėlto aplanko. Ne vien dėl laisvos ir savitos leksikos (širdasopis, šiurpelės, mėsėjimas ir kt.). Recenzijos autorius, išvydęs knygos pavadinime žodį „sindromas“, nusigando ir atvertė ją nenoriai, pamanęs, kad prieš jį – dar vienas „vargšaujančios“ poezijos rinkinys, kur bus užsiimama ekshibicionizmu, rodoma, kokie dramatiški ir neva unikalūs yra subjekto išgyvenimai. Elžbieta Banytė taikliai pastebėjo („Kai prarysi mėnulį“, in: Metai, 2015, Nr. 1, p. 143), kad žodis „šokiruoti“ www epochoje liko beprasmiu literatūrologiniu parazitu. Eilėse jaučiama pagunda atvirumu laužyti tabu, bet viskas tuo nesibaigia.

Baimės, neišsipildę troškimai, socialinės traumos ir kraštutinumai pateikiami ne kaip savaiminiai eksponatai, bet – paradoksalu – kaip normalūs žmonių giminę lydintys dalykai: „Išbūsime. Išplauksime. Ir viskas bus, kaip būna ir kaip buvo – / sopės taip pat, užkvips grumstais, šešiom pėdom į žemę. / Taip pat užaugsim, dauginsimės, irsim, taip pat dūduosim Pano šiurpeles“ („Nojus ir Ko“, p. 100). Pats subjekto traumų eksponavimas vietomis panašėja į „ypatingo kūrėjo-atstumtojo“ mito kartojimą. Kad ir eilėraštyje „Vaikystė“: „Naktim aš šluostydavau myžalus nuo grindų, nes / Jis nepataiko į reikiamą skylę, naktim aš saugodavau / duris, nes Jis nepataiko į reikiamą skylę [...]“ (p. 39). Tačiau jau pirmosiomis eilutėmis apsidrausta: „Vaikystė kaip vaikystė. Visų kaip visų“. O teksto pabaigoje tarsi sufleruojama, kad demonai lydi pačiais įvairiausiais pavidalais ir visada tebetyko: „[...] krūpčiodavau / negalėjus išsapnuot viso sapno, nes vidunakčiais / Baubas ateina tavęs / Fredis ateina tavęs / Voldemortas ateina tavęs / Jo nėra jau, bet vis dar skaitau ir keliauju, nes aš, Lina, plėšiko duktė“ (p. 39). Nepaisant to, kad subjektas aiškiai įvardija savąsias neurozes, suvokia troškimų neadekvatumą (pavyzdžiui, „Negauti Nobelio“, p. 44), supranta psichoanalizės principus, gali tik konstatuoti. Pirma – kad traumos, troškimai ir kiti demonai lydi žmones nuo amžių pradžios; antra – kad nėra kito kelio, tik „būti, kaip būnasi“ – ši frazė tapusi pirmojo knygos teksto pavadinimu ir atsikartoja kituose.

Deromantizuojamos ne tik vadinamosios „ribinės“ patirtys (nuo to jos netampa mažiau tragiškos), bet ir kūrėjas bei poezija. Ironizuojamas bohemiškas kraujo, aukos, alkoholiko kepenų ir t. t. fetišizavimas lyg žvaigždučių poeto antpečiuose („Veiksnūs poetai“, p. 63); pašiepiamas poetinių madų vaikymasis – „atleista etatinių veltėdžių poetų armija, / renkasi savo butelaičius, suktinių nuosukas – / postmoderniam pasaulyje madingi išprotauti eilėraščiai. / Tai mano pirmasis“ („Išprotautas eilėraštis“, p. 64). Apskritai, nors tekstuose žodžiai byra lyg paklaikusios pupos – kartais skaitytojas išties pasijunta lyg uždarytas su nenustojančia pliurpti baisybes kolege – autorefleksijos tekstuose ir pačiame rinkinyje netrūksta – tekstai referuoja vienas į kitą, atsikartoja įvaizdžiai.

Gebėjimas solidžiai pažvelgti į gyvenimo tragedijas iš distancijos, su autoironija, yra žavi retenybė „terapinės“ poezijos kontekste. Bet sugrįžkime prie Hartwig iškelto klausimo. Ko verti tekstai, kuriuose stebuklo – nė kvapo? Buividavičiūtė pateikia savo atsakymą: „Poezija dar ir kaip byloja, / seka gyvenimą, mitus, pasakas, sakmes, būtį sau ir būtį savaime – / visas įmanomas tikroves – / poezija pasakoja“ („Metapoezija II“, p. 68). Negalėtume pasakyti, kad Aristotelio priesako eiliuoti apie tai, kas „galėtų įvykti“, nesilaikoma. Bet antikinė saiko dorybė apleista – ieškant autentiškų tekstų tenka kuistis tarp beveik šimto. Ir, deja, ne visos neurozės gražios, ne visos šaunios mintys yra šaunūs eilėraščiai. Bjauroka, liūdnoka, niūroka poezija. Bet, kaip teigia vienas naujesnių tautos posakių, – yra, kam patinka, o gal ką ir paguodžia.

Naujasis židinys