EPA nuotrauka

Pierre Nora, prancūzų istorikas, yra apibrėžęs sąvoką lieu de mémoire, kurios pagrindinė idėja – nėra spontaniškos kolektyvinės atminties. Dažnai vyriausybė ir visuomenė stengiasi suformuoti atmintį, kurdamos įvairius archyvus, muziejus, statyti paminklus ir organizuoti jubiliejų minėjimus. Svarbiausias lieu de mémoire tikslas – neleisti visuomenei pamiršti, mirtingą paversti nemirtingu ir jį materializuoti.

Holokaustui atminti neretai pasirenkamas monumentų statymas ar atminimo lentelių kabinimas. Lietuvoje tai būna paminklai, apie kurių egzistavimą mažai kas žino, vietose, apie kurias sunku rasti informacijos, nes jos tiesiog nėra. Tačiau pastaruoju metu pradeda plisti mintis, kad monumentai nepadės Lietuvos visuomenei suvokti apie žydų tautos likimo tragiškumo, tad veiksmai pradeda kilti iš apačios. Viena iš plačiausiai paplitusių iniciatyvų – Mariaus Ivaškevičiaus suorganizuotas „Atminties maršas“. Praėjusiais metais į Molėtus susirinko daugiau negu tūkstantis žmonių, norinčių pagerbti nužudytus žydus. Mes iš lėto pradedame jausti empatiją holokausto aukoms bei kurti kolektyvinę atmintį per asmeninį santykį ne su betoniniais paminklais, bet su pačiomis vietomis ir aukų artimaisiais.

Paneriai – viena iš reikšmingiausių Lietuvoje vykusio holokausto vietų. Panerių memorialas skirtas individualiam aukų artimųjų atminimui, taip pat ir kolektyviniam – jį galima priskirti žydų bei lenkų tautoms, tačiau ne Lietuvos visuomenei. Kodėl? Mažai žmonių žino, kad yra tokia vieta kaip Paneriai ar atokūs Lietuvos miesteliai, netekę pusės ar daugiau savo gyventojų – žydų. Vyresnės kartos turbūt atmena tas vietas, bet jaunesnieji Lietuvos piliečiai gal net sunkiai įsivaizduotų, kiek daug slepia netoli Vilniaus esantis miškas. Stengiamasi tvarkyti masinių žudymų vietas, paskiras žydų kapavietes, statomi paminklai ir atminimo lentelės, tačiau ar to pakanka, kad žmonės suprastų ir atmintų?

Paneriuose buvo žudomi žydai, taip pat esama lietuvių, sovietų karių, Lenkijos Armijos Krajovos karių aukų, ir kiekviena valstybė savo žuvusiems tautiečiams yra pastačiusi po atskirą paminklą. Ar tikrai su paminklo pastatymu ateina ir supratimas? Vienas tokių, pastatytas lenkų aukoms atminti, dažnai aplankomas šios tautybės žmonių. Medžiai aplink jį – apjuosti Lenkijos vėliavos spalvos juostelėmis, prie paminklo – sukrauti vainikai ir žvakutės. Tokie ženklai parodo, kad šios tautos, kaip ir žydų, atmintis gyva, tačiau neretai lankytojai prieštarauja istorikams, nustačiusiems aukų skaičių. Pateikiami duomenys, kad Paneriuose žuvo nuo 2 000 iki 12 000 lenkų, tačiau bendro sutarimo tarp mokslininkų nėra, vis dėlto kai kurie lankytojai tikina, kad aukų skaičius gali viršyti 20 000. Panašu, kad kartais pradedama varžytis – kuri valstybė labiau nukentėjo.

Apmaudu, kai šalia po žeme guli išniekinti Lietuvos ir jos kaimynų piliečių kūnai, o ginčijamasi dėl to, kieno tautiečių daugiau nužudė... Nėra prasmės kalbėti apie žudynių mastą, jeigu nesuvokiame pačio holokausto tragiškumo, o aukas kaip ir žudikai suprantame tik kaip skaičius, tačiau ne paskirus žmones, gyvenusius tarp mūsų ir kartu kūrusius mūsų valstybes.

Prieš mėnesį pirmą kartą apsilankiau Aušvico koncentracijos stovyklos teritorijoje ir joje įkurtame muziejuje. Visoje teritorijoje ir barakuose, kuriuose teko gyventi kaliniams, stengtasi išlaikyti autentiškumą. Daugeliu atveju barakų sienos paliktos tokios, kokios buvo, arba nudažytos neutralia spalva, ant jų pakabintos nuotraukos iš gyvenimo koncentracijos stovykloje. Sustatyta viskas, kas rasta po to, kai naciai paliko savo sukurtą mirties stovyklą – dokumentai, kalinių aprangos ir jų asmeniniai daiktai.

20-tas barakas visiškai kitoks – ekspozicija yra sukurta Prancūzijos, įėjusius lankytojus pasitinka užrašas: „Nepamirškite, tarp aukų buvo prancūzų.“ Taip pat šalia nurodytas tikslus prancūzų, kalėjusių Aušvice, skaičius. Įėjus iškart pastebi koridoriuje įmontuotas lemputes, nes nė viename iš barakų daugiau to nėra – visur šviesu ir be lempučių. Tada supranti, kad visuose kambariuose yra tikslingai užtamsinti langai, o prieblandai sukurti pasitelktos lemputės. Barake Nr. 20 per paslėptas garso kolonėles skamba vaikų verksmas, bildesys, šūviai, išsigandusių žmonių kalbos – suprask, tau irgi turėtų būti baisu.

Buvo ir yra baisu, bet ne dėl garsų, tamsos ar blankios šviesos sukurtos atmosferos. Baisu dėl to, kad dirbtiniais būdais stengiamasi kažką pasiekti, tik neaišku, ką – sukelti gailestį, pažadinti supratingumą ar parodyti, kad holokausto metu nukentėjo Prancūzijos piliečiai. O Aušvice kentėjo visi – žydai, lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai, sovietų karo belaisviai, prancūzai ir net tie patys vokiečiai, nepaklusę nacistiniam režimui.

Primo Levis, Italijos žydas, rašytojas, išgyvenęs holokaustą, savo memuaruose rašė: „Svarbiausia, ką mes turime pasakyti: tai įvyko, bet, nepaisant to, gali pasikartoti.“ Kalbėkime mokyklose ir artimoje aplinkoje apie tai, kaip gyveno skirtingos tautos Lietuvoje bei sutarė iki holokausto ir tik po to, nuo ko jis prasidėjo ir kaip buvo vykdomas. Kalbėkime apie visas nekaltas aukas, kurias pasiglemžė karas ir holokaustas, pasakodami jų gyvenimus iki tragiškų įvykių, nesistengdami tapti tais, kurie labiausiai nukentėjo.