Kun. Bosko Dvasinis vadovavimas mokinių keliaujančių į Emausą (Lk 24,13-35) patirties šviesoje

Yra jau daug parašyta apie dvasinį vadovavimą, kuris žengiantiems šventumo ir tobulumo link yra didelė pagalba. Apie jį kalba didelės dvasingumo mokyklos. Turbūt ką nors nustebins tai, kad gyvenantis tokį aktyvų gyvenimą kun. Bosko užsiimdavo dvasiniu vadovavimu. Jo dvasinis vadovavimas visiškai neprimindavo ilgų pokalbių, diskusijų, apmastymų, klausymų ir t.t.. kun. Bosko buvo dvasinis vadovas, bet visiškai kitoks nei įprasta. Be dvasinio vadovavimo jis nebūtų tiek daug pasiekęs auklėjime, nebūtų išauklėjęs tiek daug šventųjų, jo dvasinė šeima nebūtų tokia didelė. Pažiūrėkime į jo dvasinio vadovavimo metodą. Norint vertai tai padaryti, turime  dėmesingai žiūrėti į tai, kaip tai darė Jėzus, ypač kai jis prisijungė prie einančių į Emausą mokinių.

Mokinių kelias į Emausą, tai kelias mokinių, bėgančių dėl Žydų baimės iš Jeruzalės, jau žinančių kas gi atsitiko. Jie išgirdo pirmas žinias apie Jėzaus prisikėlimą, apie tai, kad kai kurios iš moterų matė Jį prisikėlusį. Vis dėlto, kelias nuo žinojimo iki tikėjimo yra labai ilgas. Šiame kelyje sutinkame baimes, žmogiškas silpnybes ar įsivaizdavimus, kurie trukdo teisingai suprasti tikrovę. Yra reikalingas kas nors kitas, kas mums padėtų atpažinti laiko ženklus, Dievo įkvėpimus, Jo žinią paslėptą dideliuose įvykiuose arba kuklioje kasdienybėje,  bet taip pat reikia, kad pridėtų drąsos, kad įtikėtume ir pakreiptume žingsnius Malonės link.

Jėzus prisijungdamas prie einančių į Emausą mokinių rodo kelius, elementus ir pozicijas būdingas dvasiniam vadovavimui. Atskiri etapai mums padės kun. Bosko veikloje atpažinti jo aktyvų ir tuo tarpų diskretų dvasinio vadovavimo būdą.

  1. Evangelistas Lukas savo pasakojimo pradžioje tiesiog teigia, kad „prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu“ ( 15 b eil.). Tai labai svarbus nurodymas, nes daug dvasinių vadovų (arba „patarėjų“) arba vadovavimo prašančių mano, kad vadovauti reiškia primesti sprendimą, nuožiūrą, savo valią. Tai pat pats žodis „vadovavimas“ atrodo kad reiškia, jog „vedamasis“ asmuo atsisakė laisvos valios pačiam spręsti apie save ir yra manipuliuojamas. Nieko negali būti labiau klaidingo! Jėzus tik su dideliu švelnumu prisiartino prie jų. Ne jis parinko kelią, žingsnio greitį ar kryptį. Prisijungė labai švelniai, neprisimesdamas, netrokšdamas pakeisti ką nors jų kelionėje.  Jėzaus švelnumas apsireiškė tuo, kad Jis ėmė įsiklausyti ką jie kalba. Jis juos gerai pažinojo, žinojo jų mintis ir troškimus, abejonės ir planus. Galėjo iš karto apeiti ši įsikausymo etapą, bet to nepadarė. Žinojo ką jie norėjo pasakyti, bet jiems leido iki galo išmesti iš savo vidaus. Klausė jų pasakojimo, kėlė klausimus, laukė kol baigs.

Kun. Bosko iš tikrųjų kasdien naudodavosi tuo vadovavimą pradedančiu metodu. Matome kaip kun. Bosko dėdavo daug pastangų, kad pažintų savo auklėtinius, ir tai darė įvairiais būdais. Aplankydavo juos jų aplinkoje – darbo vietose, namuose, išeinant į gatvę, taip pat kalėjime. Ko gero, stengėsi būti su jais kuo dažniau, žaidimų metu – kieme. Tai yra taip vadinama asistencija – nuoširdus, auklėtojo buvimas kartu. Būdamas kartu, prisiartindamas kaip Jėzus, galėjo geriau pažinti ir išklausyti ne tik pasakojimų, bet ir stebėti, o kiekvienas, kas susidūrė su auklėjimu gerai žino, kad elgesio stebėjimas pasako daug daugiau, nei ilgai trunkantys pasakojimai. Kito žmogaus gyvenimo stebėjimas, o dar labiau gyvenimas kartu, bet tai nereiškia tapti tiktai stebėtoju – prižiūrėtoju, bet dalyviu, kun. Bosko buvo gyvenimo pasakojimo kausymo būdas. Be abejo, kun. Bosko naudodavosi ir paprastu pokalbiu. Būdingi kun. Bosko pokalbiai su Mykolu Magone, Domininku Savio, o visu pirma – su Baltramiejumi Gareli, kuris yra laikomas Oratorijos pradžia. Nuoširdus klausimas, išklausymas su tėviška meile padėdavo jauniems žmonėms atsiverti. Kun. Bosko neieškojo silpnybių, bet gėrio daigų, kaip pokalbyje su Baltramiejumi: ar moki švilpti? Tai atrodytų vienas banalus klausimas, tačiau jis atvėrė jauno našlaičio – analfabeto širdį į Dievo malonės veikimą ir dvasini vadovavimą. Kun. Bosko buvo kartu, buvo šalia, stebėdavo, užduodavo klausimus, išklausydavo – ir tai darė tam, kad padėtų atsiverti savo auklėtiniams ir juos pažinti.

  1. Kantrus ir kupinas meilės klausytojas – Jėzus, leidžia mokiniams išlieti savo pačios giliausias abejones paslėptos jų širdyse. Tik tada „pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta“(27 eil.). Kodėl Jėzus pradėjo aiškinti nuo Mozės? Ar nebūtų paprasčiau pradėti pvz. nuo Izaijo pranašystės? Pradedant nuo Mozės Jėzus palietė didelę ir nuostabią Išrinktosios Tautos Dievo meilės istoriją – tai būtent per Mozę Dievas išvadavo savo Tautą iš nelaisvės ir su didele kantrybe vedė ją per dykumą. Tai yra dvasinis vadovavimas! Dievas dalyvauja Išrinktosios Tautos gyvenime, yra esamas visose situacijose, kartais leidžia suklysti, bet niekada neapleidžia. Įsiklauso į jų maldas, pamoko. Kelionės pabaigoje po keturiasdešimt metų trūksiančios kelionės Išrinktoji Tauta pakankamai subręsta, kad įeitų į Pažadėtąją Žemę. Šis Mozės dvasinis vadovavimas savo tautos atžvilgiu tęsiasi ilgai, nes Dievas nesiskubina, Jis yra kantrus ir „negaišta ištesėti pažado“ (2P 3,9). Tai kas svarbiausia, kad žmogus nelieka pats vienas savo džiaugsmuose ir abejonėse. Šalia jo yra visuomet geriausiasis Tėvas – Dievas. Jėzus rodydamas į Mozės ir Išrinktosios Tautos istoriją, rodo ir savo kančios, mirties ir prisikėlimo – savo asmens prasmę. Moko mus tuo pačiu žiūrėti į savo gyvenimą Apreiškimo šviesoje ir tokiu būdu mokytis pažinti Dievo valią mūsų atžvilgiu, Dievo buvimą gyvenime, malonės dovaną, bei įkvėpimus.

Kun. Bosko gyveno kasdien tvirtai įsitikinęs Dievo buvimu jo gyvenime. Kaip dažnai jis sakydavo, kad būtent Dievo Apvaizdos dėka vyksta dideli dalykai jo gyvenime, ir per jo rankas. Be Dievo pagalbos, kuri reiškiasi per motinišką Marijos Krikščionių Pagalbos buvimą, jis nieko nepadarytų. Todėl savo dvasiniams sūnums  – saleziečiams ir auklėtiniams įskiepydavo tą Dievo meilės ir Jo Motinos buvimo jautrumą. Pradedant nuo Mozės Jėzaus pavyzdžiu kun. Bosko daug dėmesio skyrė biblinei katechezei. Rūpindavosi kad ant Oratorijos, mokyklos, valgyklos, kiemo sienų ir visur kur praleisdavo laiką jo jauni bičiuliai būtų užrašytos Šv. Rašto citatos. Koks diskretus Dievo buvimo priminimas, Šv. Rašto mąstymo paraginimas ir jaunų pažiūrų formavimas!

  1. Dievo valios aiškinimas ir mokymas tai dar ne viskas. Jėzus rodėsi „einąs toliau”(28 eil.), troško sužavėti mokinių širdyse tą ilgesį – gera mums čia būti, pastatykime palapinę (žr. Mk 9, 2-9). Gerai būti su Tavimi Jėzau, pasilik. Kodėl Jėzus išprovokavo šį troškimą? Nes gerbia mūsų valią. „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3,20). Apaštalai jausdami savo širdimis, kad Jis šalia, paraginti Mozės istorija ir Dievo buvimu tarp Išrinktosios tautos, trokšta to paties, dėl to ištrūksta šauksmas: „pasilik su mumis“ (29 eil.). Dėl to išgirstant mokinių prašymą – pasilik, Jėzus „užsuko pas juos“ (29 eil.). Pasilikti su kažkuo reikalauja laiko, tai nėra tik akimirka. Tai draugystės ženklas.

Kun. Bosko labai gerai žinojo ką reiškia tėvo trūkumas šeimoje, trokšto duoti tą mylinčio tėvo buvimo patirtį savo jaunimui. Ne tiktai pamokslų ar pamaldų metu. Bet visa laiką, visada, beveik kiekvieną momentą! Mokykloje, bendrabutyje, žaidimo, poilsio ar maldos metu. Norėjo, kad auklėtojai praleistų su auklėtiniais kiekvieną akimirką ne kaip policininkai prižiūrintys tvarką, o kaip mylintys tėvai ar vyresni broliai. Žinojo, kad tiktai tuomet jaunimas tampa geresniu kai jaučiasi mylimas, o ne tik žino apie tai. Tokiu būdu per nuoširdų auklėtojų buvimą jie gali patirti mylinčiojo Dievo buvimą kartu su jais.

  1. Dievo buvimo patirtis neapsiriboja tiktai Jėzaus pasilikimu vakarienei ir nakvynei. Jėzus kviečia mokinius toliau, siekti giliau. „Paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems” (30 eil.). Tas trumpas Evangelisto teigimas paprasčiausia reiškia didžiausią dovaną žmogui, į kurį Jėzus asmeniškai kviečia mokinius Emause – Eucharistiją, kuri mums yra Dievo malonės ir stiprybės šaltinis. Jėzus kviečia į bendrą maldą. Nes dvasinis vadovavimas negali remtis tiktai išklausymo, mokymu, buvimu kartu. Tai per mažai. Nėra dvasinio vadovavimo be Dievo malonės, be maldos. Jėzus nėra konsultacinės įmonės atstovas ar patariantis aiškiaregys. Jis mums duoda malonės dovaną, kad būtumėm „apgaubti jėga iš aukštybių“ (pal. Lk 24,49), Šventosios Dvasios jėga. Nes tai Šventoji Dvasia išmokys mus viskuo (pal. Jn 14,26), kaip vienintelis ir tikrasis Dvasinis Vadovas.

Šitame momente kun. Bosko gerai suprato Jėzaus troškimą. Tai jis buvo vienu iš pirmųjų kurie ragindavo dažnai priiminėti šv. Komuniją. Ir tai buvo tuo laikotarpiu, kai žmonės priimdavo šv. Komuniją retai. Kun. Bosko matė Eucharistijoje didelę galią, kurios šaltinis yra Jėzaus buvimas, bei tap pat ir auklėjamąją jėgą padedančią jaunam žmogui bręsti, kad taptų ne tik geru krikščioniu bei irgi geru piliečiu. Sapne apie dvi kolonas kun. Bosko matė Bažnyčios išsigelbėjimą prieš piktojo puolimus būtent Eucharistijoje ir pamaldume Marijai. Ieškojo vienybės su Jėzumi atgailos sakramente ir pastovioje maldoje. Į tokį ryšį su Dievu ir atvėrimu į Jo malonę sakramentuose, ypač Eucharistijoje ir atgailos, bei į trumpą bet karštą maldą kviesdavo savo auklėtinius ir bendradarbius.

  1. Ir kai viskas atrodo taip gražu, ir kai mokiniai atpažįstą Jėzų kai Jis laužo duoną, t.y. Eucharistijoje, taip žmogiškai žiūrint Jėzus galėtų pradėti duoti jiems nurodymus, įsakymus ar patarimų, Jis paprasčiausiai jiems pranyko iš akių (31 eil.). Galėjo Jis pasakyti, kaip turi atrodyti Bažnyčia, kur mokiniai turėtų pirmiausia nueiti, kaip kalbėti su Žydais ar pagonimis, ir ar iš viso verta su jais kalbėti. Galėjo nors pasakyti viską apie tai, kas laukė pirmosios Bažnyčios. Jėzus to nepadarė, nes nenori elgtis su mumis kaip su mažais vaikais ir visą laiką mus vesti už rankos.  Jis palieka mokinius kad patys galėtų išbandyti viską savo jėgomis bendradarbiaudami su Jo malone.  Jėzus suteikia galimybę priimti sprendimus, tikėdamas, kad jie bus geri. Ir tai yra pasitikėjimas. Vedant ką nors dvasinio gyvenimo keliu ir ne tiktai, turime pasitikėti tuo asmeniu, nes kitaip nebus jokio augimo. Jėzus būtent dėl to palieka mokinius,tuo pačiu būdamas su jais per Šventąją Dvasią.

Kun. Bosko neįsivaizdavo auklėjimo be pasitikėjimo. Dėl to jo pirmieji bendražygiai buvo jauni auklėtiniai, kurie būdami labai jauni tapdavo savo draugų auklėtojais. Žinome, kad siųsdavo pvz. Dominiką Savio, jog jis būtų tarp užsispyrusių ar nelabai gerų draugų, kurie būdami su juo tapdavo geresniais. Įsteigdavo mokyklose ir Oratorijose įvairias pamaldžias draugijas ir jų veiklą atiduodavo į jaunas rankas, tuo pačiu mokant atsakomybės ir aktyvumo, būdamas pats šalia, kaip Angelas Sargas ir tarnaudamas, jei reikėjo, pagalba. Visa tai aiškina, kodėl jauna Saleziečių Kongregacija ir bendradarbių būrys augo taip sparčiai.

  1. Mokiniai „tuoj pat sugrįžo į Jeruzalę“ (33 eil.). Tai dvasinio vadovavimo vaisus. Sugrįžimas į Jeruzalę, kad pasidalintų savo susitikimo su prisikėlusiu Jėzumi, Raštų aiškinimo ir duonos laužymo patirtimi. Sprendimo priėmimas užbaigia kito asmens vedimą. Mokiniai spontaniškai jau žino ką daryti. Tai galime patikrinti, ar vadovavimas buvo geras ir veiksmingas. „Pažinsite juos iš vaisių…“(Mt 7,16). Dievo malonė krenta ant derlingos, gerai paruoštos, žemės, niekada nelieka bevaisė. Žmogus tiesiog negali pasilikti neveiklus. „Juk mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję“ (Apd 4, 20). Ir visa tai vyksta Bažnyčioje, visų susirinkusiųjų akivaizdoje.

Žvelgiant į kun. Bosko gyvenimo ir veiklos vaisus matome nesukaičiojamus nuostabius asmenis, daug šventųjų iš viso pasaulio. Jis pats stebėjosi savo auklėtiniais kaip Šv. Domininka Savio, Mikelė Magone ir daug kitų, kuriuos pats duodavo jaunimui kaip pavyzdžius.

Visi paminėti kun. Bosko dvasinio vadovavimo elementai: iškausymas ir supratimas, širdžių atvėrimas Dievo buvimui, Dievo Žodžio kausymas ir gyvenimo prasmės jame ieškojimas, malda ir sakramentai, apdovanojimas pasitikėjimu ir pasirinkimo laisve, ir galiausia paskatinimas aktyvumui ir veikimui, buvo kasdieninio gyvenimo ir darbo kun. Bosko gyvenime palydovai. Kun. Bosko naudodavosi šiais metodais dažnai lygiagrečiai pritaikydamas juos jaunimo brendimo ir augimo etapams. Šiuolaikiniam auklėtojui jis nuolat gali būti pavyzdžiu ir įkvėpimu.