Randy Jacob/Unsplash.com nuotr.

Skaičiuojama, kad Lietuvoje gali gyventi apie 200 transseksualių asmenų. Nemažai jų prisitaiko ir randa būdą gyventi su juos lydinčiu nepasitenkinimo genetine lytimi jausmu. Kiti patiria itin stiprių psichologinių kančių dėl savo genetinės lyties (lytinę disforiją) ir ieško specialistų pagalbos. Visgi toks nedidelis transseksualių asmenų skaičius rodo, kad mūsų šalyje mažai žmonių savo aplinkoje susiduria su transseksualiais kaimynais, draugais ar šeimos nariais.

Dėl pasiruošimo svarstyti lyties keitimo tvarką ir transseksualių asmenų gydymo klausimus pastaraisiais mėnesiais Lietuvoje diskusijos šia tema vėl suaktyvėjo. Natūralu, kad tokio reto ir mažai pažįstamo reiškinio linksniavimas visuomenėje išprovokuoja skirtingas reakcijas: viena vertus, stigmatizavimą ir priešiškumą, kita vertus, reiškinio problemiškumo neigimą ir jo konstatavimą kaip normą. Kol dvi bendrų sąlyčio taškų neatrandančios stovyklos ginčijasi, kaip vertinti transseksualumą, pats reiškinys niekur nedingsta, o translyčiai asmenys ir jų šeimos gyvena susidurdamos su iššūkiais ir sunkumais, kuriuos neretam sunku vertinti ir suprasti.

Siekdami šią sudėtingą lyties tapatybės sutrikimo temą bent kiek plačiau paaiškinti ir atskleisti daugiau galimų požiūrio aspektų, nusprendėme pakalbinti Ispanijos Bioetikos observatorijos profesorius: Justo Aznarą, Enrique Burguete ir Julio Tudela.

Kokios yra pagrindinės lytinės disforijos priežastys ir simptomai? Ar egzistuoja mokslinių įrodymų, kad šis sutrikimas gali būti įgimtas?

Pagal Amerikos psichiatrų asociacijos išaiškinimą, lyties disforija yra sutrikimas, kuris pasireiškia diskomfortu dėl įgimtos lyties ir noru būti ar tapatintis su kitokia nei genetinė lytimi. Translyčiai asmenys gali jausti norą būti ir dar kitokios lyties, alternatyvios moteriškai arba vyriškai.

Kalbant apie genetiką, kai kurios su dvyniais atliktos studijos atkleidė, kad tarp monozigotinių dvynių abiejų individų transseksualumo atvejai dažnesni nei tarp heterozigotinių dvynių. Tačiau jokių kitų rimtesnių medicininių įrodymų apie šio sutrikimo genetinį pagrindą nėra. Visgi yra užtektinai mokslinių duomenų, kad egzistuoja tam tikri smegenų pakitimai, kurie, esant tam tikriems aplinkos veiksniams, gali turėti įtakos transseksualumui pasireikšti.

Ar moksliškas teiginys, kad žmogus „gimsta ne savo kūne“? Juolab kai kalbama apie tokią radikaliai asmens fizinę realybę konstruojančią savybę kaip biologinė lytis. Kokia antropologija slypi už „gimimo ne tame kūne“ teorijos?

Toks teiginys neįmanomas, nes kūnas niekada negali būti „klaidingas“. Egzistuoja biologinės lyties išsivystymo sutrikimų, kai patologija susijusi su lytinių liaukų ar organų išsivystymu. Tokiu atveju gydymas padeda atkurti homeostatinės sistemos pusiausvyrą. Tačiau apskritai ligos, sutrikimo ar neįgalumo egzistavimas negali būti interpretuojamas kaip „buvimas klaidingame kūne“. Žmogaus biologinė realybė yra asmens sudedamoji ir jį apibrėžianti dalis, kurios neįmanoma imti ir atskirti nuo psichinės ar dvasinės realybės. Lytis taip pat yra asmens egzistavimo forma, kurios jis negali pakeisti, tik iš dalies modifikuoti jos fenotipinę raišką. Tendencija atskirti šias realybes remiasi Platono dualistine samprata ir neatstovauja antropologijai, kuri asmenį laiko vienove. Asmens kūno ir sielos vienovė yra esminė. Kūniškumas nėra kažkas, kas tiesiog „nutinka. Sąmonė nėra kokiu nors momentu „prijungiama“ prie kūno. Net ir mūsų kūniški veiksmai niekada nėra tik kūniški: kai asmuo sportuoja, ugdo ne tik kūną, bet ir psichiką. Kai sakau, kad kas nors paliečia mano kūną, turiu omenyje, jog liečia mane kaip asmenį. Negalima paliesti „mano kūno“ neliečiant „manęs“. Todėl ir aš gimti „ne tame kūne“ tiesiog iš esmės negaliu. Galiu nebent taip jaustis, o tai ir yra šio sutrikimo esmė.

Bioetikos požiūriu, kokia yra pagrindinė hormonų terapijos ir lyties keitimo operacijų, kurios kai kur lengva ranka siūlomos transseksualiems asmenims, ypač vaikams, problema?

Hormoninė ir chirurginė terapija daugeliu atvejų kūną pakeičia iš dalies ar visiškai negrįžtamai. Neretai jos sukelia nepageidaujamų šalutinių reiškinių (kognityvinių funkcijų raidos sutrikimų, augimo ir kaulų vystymosi sutrikdymą, vaisingumo, lytinio pasitenkinimo praradimą). Taigi kalbama apie medicinos principo „nepakenk“ laužymą. Studijos rodo, kad dauguma vaikų, kurie prieš brendimą teigia esantys transseksualūs, bręsdami liaujasi taip jautęsi, tad hormoninės terapijos, blokuojančios brendimą, ar lyties keitimo operacijų taikymas tokiems vaikams gali turėti dramatiškų pasekmių. Autonomijos principas nepilnamečiams irgi pažeidžiamas, nes nepilnametis asmuo, nepajėgus laisvai ir atsakingai priimti rimtus ir neatšaukiamus sprendimus, yra paliekamas prieš dramatišką pasirinkimą. Be to, medicinos praktikoje sulaužomas žmogaus kūno vientisumo ir integralumo principas, nes motyvuojant psichikos sutrikimu žalojamas iš prigimties sveikas kūnas.

Kitų etinių klausimų kyla dėl to, kad hormoniniai preparatai šiuo atveju yra vartojami ne pagal paskirtį, taigi ignoruojamas farmakologinis budrumas. Negalima atmesti fakto, kad šių farmacinių preparatų kuo platesniu vartojimu labiausiai suinteresuotos farmacijos kompanijos.

Ką darytumėte, jei jūsų sūnus/dukra pradėtų tapatintis su priešingos lyties asmeniu? Tokį klausimą sau kelia daugybė tėvų, ir tai normalu, nes tėvų meilė yra ir turi būti besąlygiška.  

Tokio vaiko jokiu būdu negalima atstumti, naudoti prievartos, stigmatizuoti. Reikia kreiptis pagalbos ir ieškoti problemos šaknų šeimos, mokyklos ir socialinėje vaiko aplinkoje, tai priklauso nuo tėvų auklėjimo ir vaidmens, šeimos sudėties ir bendravimo su vaiku. Labai svarbu rasti gerai pasiruošusių (tiek mediciniškai, tiek antropologine prasme) specialistų, kurie padėtų atrasti tikrąsias lyties disforijos priežastis, kurių gali būti įvairių: psichologinių, psichiatrinių, endokrininių, genetinių, metabolinių. Pabrėžtina, kad labai dažnai šios tendencijos yra laikinos ir dingsta lytiškai bręstant, dėl to tokį vaiką reikia lydėti brendimo procese, sudaryti saugią ir mylinčią aplinką, kurioje dorovinis ugdymas būtų kantrus ir švelnus. Jei klinikinė diagnozė rodytų, kad reikia imtis terapinių priemonių, nereikia išsigąsti, tačiau šiuo atveju jokiu būdu neturime omenyje priemonių, kurios blokuotų normalią lytinę brandą, ar berniukus verstų mergaitėmis, ir atvirkščiai. Visgi pagrindinis patarimas: net ir nuoširdžiausia pagalba nėra vertinga, jei ji neteikiama su meile ir pagarba.

Labai dažnai žiniasklaida sukuria įvaizdį, kad garsenybės (pvz., Angelina Jolie), auginančios galimai translyčius vaikus, tik patvirtina visuomenei, jog translytiškumas yra norma. Ar nemanote, kad kartais sudaromas apgaulingas įvaizdis, jog tėvai vaikų ugdymo procese turėtų būti tik stebėtojai?

Šie asociatyvūs pavyzdžiai atskleidžia, kaip žiniasklaida supaprastina transseksualumo problemą ir neatspindi skausmo bei sumišimo, kuris dažniausiai lydi asmenis, turinčius lyties tapatybės sutrikimų. Tai panašiau į visuomenės nuomonės formavimą norima linkme, nei į sąžiningą kalbėjimą apie problemą. Negalima nepaminėti, kad grupės, kurios bando transseksualumą pristatyti kaip neprobleminį reiškinį ir padidinti jo matomumą visuomenėje, ypač žiniasklaidoje, gali išprovokuoti vadinamąjį „mimetinį“ efektą, kai dažnas tam tikrų elgesio modelių teigimas keičia ir visuomenės narių, ypač pažeidžiamiausių, elgesį.

Visgi tyrimais įrodytas dažnesnis savižudybių skaičius ir psichologinės transseksualių asmenų problemos rodo, kad visa tai nėra vien natūralus gyvenimo būdas. Reikia suprasti, jog tokiems asmenims reikia psichologinės ir klinikinės pagalbos, o ne pagalba vadinamų trumpalaikių ir neatsakingų priemonių. Šiame darbe tėvai ir auklėtojai negali nuleisti rankų ir privalo ieškoti specialistų, kurie suteiktų tinkamą pagalbą.

Lyties pasirinkimo, kaip normos, idėja yra glaudžiai susijusi su vadinamąja socialinės lyties („gender“) teorija. Kokia antropologija slepiasi už šios teorijos ir kokie jos pavojai?

Socialinės lyties („gender“) ideologija iš esmės prieštarauja krikščioniškai antropologijai, sukūrusiai Vakarų civilizaciją, atakuodama dviem linijomis. Visų pirma ji griauna šeimos, kaip vyro ir moters sąjungos, bei iš jos atsirandančių palikuonių sampratą. Antra, ji kuria posthumanistinio žmogaus viziją. Toks žmogus biologine prigimtimi manipuliuoja pagal savo norą, taip griaudamas savo paties ekologinę pusiausvyrą. Atsisakęs Dievo, prigimties ir galutinio tikslo, žmogus save patį padaro dievu ir pasilieka subjektyviame pasaulyje. Būtent jausmą jis pasirenka vienintele svarbiausia tiesa, nepažįstančia tikrosios tiesos, transcendencijos, proto ir gyvybės vertės.

„Gender“ ideologija tėra viena iš žmogaus išsilaisvinimo nuo prigimties teorijų. Jos šaknys glūdi daug gilesniame procese, transhumanistinėje mintyje, kurią įkvėpė evoliucionizmas ir scientizmas. Šis procesas prasidėjo daug anksčiau ir atvėrė keletą frontų (išsilaisvinimo iš lyties, netobulo žmogiško kūno, biologinės gyvybės pradžios ir natūralios pabaigos konceptų). Akivaizdu, kad „gender“ ideologija suponuoja radikalų atsiskyrimą nuo biologijos, šuolį į niekur, atsisakant „prigimties“ ir „asmens“ sąvokų. Visgi šios ideologijos neįmanoma atremti apsiribojant atsakymais tik į jos teorinius postulatus. Reikia grįžti prie gilesnių schemų, kurios pagimdė šią teoriją ir padėjo jai įleisti šaknis į mūsų mąstymą.

Ko palinkėtumėte Lietuvai, pradedančiai politines diskusijas apie transseksualumo gydymą?

Visų pirma reikia šviesti politikus ir visuomenę apie „gender“ ideologijos klaidas. Antra, gilintis į antropologiją, atskleidžiančią, kad žmogus yra fizinė, psichinė ir dvasinė vienovė, kurioje šie trys elementai yra nedalomi. Ir trečia, šiandien labiau nei bet kada reikia stiprinti šeimos vaidmenį, įgalinti šeimą. Būtent ši natūrali žmogaus prigimčiai aplinka, kur mes išmokstame kurti santykius, dovanoti ir aukotis kitiems, yra neatsiejama nuo visapusiško asmens tobulėjimo bei autentiškos laisvės, gyvybės ir visaverčio gyvenimo pajautos. 

Justo Aznar – medicinos profesorius, apdovanotas Navaros universiteto ekstraordinarine premija, Popiežiškosios gyvybės akademijos narys, Valensijos katalikiškojo universiteto Gyvybės mokslų instituto direktorius, parašęs daugiau nei 500 medicinos ir bioetikos mokslinių darbų, publikuotų tarptautiniuose moksliniuose žurnaluose.

Enrique Burguete – Valensijos katalikiškojo universiteto sociologijos ir antropologijos profesorius

Julio Tudela – farmakologas, Valensijos katalikiškojo universiteto Bioetikos mokslų daktaras